Italija: Tobulos atostogos Sicilijoje. I dalis

Ar jums taip nebūna, kad kai viskas pavyksta gerai, neturime ką apie tai pasakyti? Juk jei kažkas nuvylė, ar nepateisino lūkesčių, atrodo, galėtumei apie tai diskutuoti be galo, o jei pamatei gerą filmą, spektaklį, skaniai papietavai restorane, tai tik pasakai: ,,labai geras, būtinai nueik“. Taip ir man su šia kelione – sala nuostabi, būtinai aplankykite! Ir atrodo net nėra apie ką čia daugiau pasakoti... Tiesiog buvo tobulos atostogos.



Ir viską, ko tokioms atostogoms reikia – gerą orą, skanų maistą, gražius vaizdus, įspūdingus miestus, nuostabius paplūdimius, malonius vietinius žmones, linksmą kompaniją – viską tas dešimt vėlyvo rudens dienų mes ten turėjome...Ir nors dažnoje statinėje medaus, visgi būna koks šaukštelis deguto, tai nuo mūsiškės tą ,,pelėsiuką“ aš nuėmiau ir perkėliau kitur, kad negadintų čia man viso skonio :)

Keliaujam vėl 9 – niese, šiemet vietoj dviejų, jau buvusių Sicilijoj draugų, keliauja mano sūnus su žmona, todėl jau turime tris ,,vaikučius“(vienas jau nuo Portugalijos pasijungė), kurie mums labai padėjo spręsti įvairias problemėles, nes tik jie kalba angliškai ir su kuriais mums buvo labai linksma.

Skrendame vėl su Ryanair, į priekį - paskutiniu tiesioginiu reisu iš Kauno į Trapani, atgal – iš Catania per Bergamą į Vilnių. Nors visus bilietus surinkau per 4 mėnesius, vis tikėdamasi ,,pagauti“ pigesnių, bet nupirkau beveik už pradinę kainą - už 600 lt. Pigiau galima rasti tik jei tu deriniesi prie pigesnių bilietų datos, o ne atvirkščiai.

Užsisakome 9- vietį mikroautobusą už 750 eur/10 dienų ir nakvynes dviejose vilose – 5 naktis Trapani pusėje ir 5 Catania pusėje, už kurias sumokame po 600 eur. Nakvynę galima buvo rasti ir pigiau, bet miegoti po 4-5 žmones vienam kambary galima tada, kai važiuoji porai dienų, o per tiek laiko, dar visą dieną praleidus vienam autobuse, tai ir geriausias draugas gali pradėti erzinti, todėl vilos didžiulės, 4 miegamųjų, pakankamai vietos, norintiems pailsėti nuo kompanijos .

Beieškodama ką gražaus aplankyti suprantu, kad visko ko norėtųsi per tiek laiko tikrai nepavyks. Sala plotu mažesnė už Lietuvą, o 10 dienų neužteks nė pusei norų išpildyti. Tada bandau atmetimo būdu – visų buvusiųjų klausiu: kuri iš jūsų aplankytų vietų patiko mažiausiai, kur patartumėte nevažiuoti? Atsakymas visų tas pats – važiuokite visur . Ką gi, vaikštau su Google ,,žmogeliuku“ po miestelių gatveles ir bandau atrinkti tai kas labiausiai sudomina. O dabar, po kelionės visiems uždavusiems panašų klausimą atsakyčiau tą patį. Fenomenali sala – ten net autostradomis važiuojant vaizdai nuostabūs, ne taip, kaip kitose šalyse matai tik tvoras ir laukus. Čia gi, greitkeliai pastatyti tarp kalnų - vien tuneliai, tiltai, viadukai- nuo kurių atsiveria nepakartojami vaizdai. Kainos už kelius taip pat pasirodė labai žemos, tikrai neverta jų vengti.

Taigi, praleisiu nemaloniausią kelionės valandą praleistą nuomojantis automobilį, kai įraudę, susinervinę nuo derybų, pagaliau randame savo autobusą ir nustembame nuo kažko labai jau lietuviško – mus spiečiais puola uodai! Na to dar betrūko, negi negalėsim vakarais pasėdėti lauke terasoj be šitų įkyruolių? Bet jie mus aplankys tik retkarčiais ir tik Trapani pusėje, todėl, atostogų neapkartino.
Nors atskridome apie 17 val, bet kol gavom mašiną, kol radom vilą, kol sulaukėm niekur neskubančio italo mus įleisti, tai tik apsigyvenome ir planų dar kur nors nulėkti pavalgyt atsisakėme. Pavakarojame ir miegot, o ryte per langus pasitinka štai toks vaizdas.


Pusryčiaujame ir važiuojame į Segestos Šventyklą, vieną iš trijų tokių geriausiai išsilaikiusių.
Kitų dviejų – Selinute ir Valle dei Templi - daug didesnių ir labiau lankomų atsisakėme dėl to, kad jos mums nebuvo pakeliui susiplanuoto maršruto. Susimokam po 6 eurus, pasivaikštome aplink, bet be tos vienos šventyklos, daugiau nieko nėra.
Tikrai žinau, kad turi būti dar ir graikų teatras su gražia panorama, bet nerandame - na, gal kažką sumaišiau, juk daug visko žiūrėjau. Grįžtant prie automobilio, žiūrim - būrelis turistų lipa į autobusą ir rodo bilietus. Pasirodo, už dar 1.5 euro autobusas užveža į tikrai nemažą kalną apžiūrėti teatro griuvėsių.
Galima eiti pėsčiomis, bet net jei ir daugiau kainuotų, patarčiau važiuoti. Šita nuotrauka daryta nusileidus pusė kelio, o apačioje matosi stovėjimo aikštelė.


Darosi karšta, todėl jau visi svajojame apie paplūdimį. Turime šiandien laiko, todėl važiuojame į gan tolimą, bet labai gražų Capo san Vito kyšulį, kuriame 2-3 val. praleidžiame paplūdimy.
Oro temperatūra – apie 25C, vanduo – apie 21C, baltas smėliukas, graži panorama, skaidrus vanduo, itališki ledai – jaučiam, kad atostogos prasidėjo!


Tačiau, kad ir kaip nesinorėjo, tenka judėti toliau, nes laikas ten ,,aukso vertės“, po poros dienų dėl ,,žiemos laiko“ dar praradom valandą ir jau 18 val. tapdavo visiškai tamsu. Todėl kai kuriuos miestus matėme tiktai ,,naktinius“.
Taigi, paliekame patį gražiausią kelionėje pliažą ir važiuojame į Erice.
Šis miestas kaip nė vienas kitas apipintas legendomis – čia neva lankėsi ir Dedalas ir Heraklis, jo šventyklose garbintos tokios visiems žinomos deivės, kaip Afroditė ir Venera... ( Labai gražiai apie Erice aprašyta čia.)

Pamačius jį tolumoje, sunku patikėti, kad reikės užvažiuoti į tokią aukštybę, bet ten dauguma tokių miestelių, įsikūrusių aukšto kalno viršūnėje, gal todėl ir iki šiol išlikusių. Kol užvažiuoji į jį, žiūrint per langą jausmas toks lyg skristum lėktuvu. Ir visos kelionės metu atrodė, kad daugiau skrendam, nei važiuojam.

Apeiname visą miestelį aplink ir pamatome paskutinį šiandienos tikslą – Marsalos druskų kasyklas.
Žinau, kad ten gražiausia saulei leidžiantis, todėl suskumbame, nes jau temsta. Kažkaip atrodė kad arčiau iki jos, saulė jau visai nusileido, o tamsoje ne taip lengva tą druskos kelią rasti. Gaila, kad mūsų GPS negalima nustatyti kaip tikslo - tam tikro kelio, nes jei nustatai miestą – veda geresniu keliu, o reikiamam kely nėra jokio miestelio. Mums reikia - SP 21, jis yra tarp Trapani ir Marsalos, bet tarp jų yra net trys keliai. Pravažiuojant pamatom tamsoje kažkokią nuorodą su žodžiu ,,Saline" ir dar suspėjame pamatyti šitą romantišką vaizdą, nudažytą rožine saulėlydžio spalva.

Ten dar yra kavinė su vaizdu į malūną, bet mus čia vėl užpuola uodai, matyt jie čia tuose kanaluose veisiasi, tai padarę keletą kadrų, važiuojame namo. Pakeliui nesėkmingai ieškome valgyti, o juk be pusryčių ir ledų nieko dar šiandien nevalgėme, bet juk ir žinome, kad dieną sunku pas juos su šituo. Užsukame į duonos parduotuvę, nes vakare, supermarketuose jos beveik niekada nebūdavo, matyt jie pasirūpina tuo iš ryto specialiose parduotuvėse. Ten paklausiame, kur galėtumėme pavalgyti picos - nurodo vietą, kur pilna vietinių, bet tai pica tik išsinešimui. Prieš tai pasistumdžius miesto kamščiuose, vėl kažko ieškoti ir dar valandai užstrigti nesinori, todėl imam kelias picas ir važiuojam namo, iki jų tik keli km. Bevalgant, nuo mūsų neatstoja keli katinukai, iš pradžių vijome juos šalin, bet kai pamatėme, kad ėda net duoną, vadinasi tikrai alkani. Tada supratome, kad išsinuomavę namą, gavome kartu ir jos gyventojus, kuriuos turėsime prižiūrėti, todėl kitą dieną jau nuperkame jiems maisto.
Vakare atvažiuoja šeimininkas pasiimti pinigų ir pasidomi ar mums nieko netrūksta. Pamatęs ant stalo mūsų nusipirktą šalto spaudimo aliejų, sumojuoja rankomis ir sako nevalgykit šito, lyg tai kokie nuodai būtų, sako aš atvešiu savo, tik ką spausto. Kitą dieną padovanoja mums 2 l. aliejaus, kuris buvo toks skanus, kad kai kam, nuo besaikio jo vartojimo, net teko pirkti vaistus nuo alergijos :) Kadangi jis šiek tiek kalba angliškai, tai pasiūlėme prisijungti prie vakarienės, vaikai ten su juo bendravo visokiais klausimais: apie mafiją, aliejų, mokslus, gyvenimą saloje...Buvo smagu – jaunas, protingas, įdomus jaunuolis. Namas, aišku ne jo, o dėdės, jis tik tarpininkauja.

Visada įdomu apsilankyti ten, kur dauguma nevažiuoja, todėl šiandien važiuojame į vietą, dėl kurios buvo daug abejonių, bet kur pati labai norėjau – Gibelinos keliu.
Tai vieta, kuri po1968 metais vykusio stipraus žemės drebėjimo išliko beveik tokia pati. Gibelinos miestelis buvo taip sugriautas, kad nebuvo prasmės jo atstatyti, todėl, netoliese buvo įkurta nauja Gibelina, o sugriautąją užbetonavo ir pastatė tokį paminklą, kuris imituoja buvusias miestelio gatves ir namus.

Tačiau apylinkėse išlikę daugybė sugriautų pavienių pastatų, kelias, kuriuo važiuoji, vietomis perlūžęs išilgai, taip ir jauti tų įvykių padarinius, lyg tai buvo visai neseniai. Tiesiog žemės drebėjimo muziejus po atviru dangumi.
Aplink tyla, tik toli iš kalnų atsklinda varpelių muzika, kurios atlikėjos – avių banda kalnuose.
Nežiūrint į tai, kad čia liūdni dalykai kažkada dėjosi – būti ten buvo labai gera. O atstatytas miestas taip pat visai įdomus, pravažiavome jį kelis kartus, nes niekaip neradome įvažiavimo į norimą SP5 kelią.
Padėjo vėl jaunas italas, kuris puikiai šnekėjo angliškai. Buvau pradėjus galvoti, kad griūna stereotipas, jog ,,vykstant į Siciliją anglų kalbą galite užmiršti“, tačiau mums čia tik pasisekė, nes bent jau rytinėj salos pusėj, gelbėjo tik draugės seniai šiek tiek išmokta italų...
Artėja pliažo laikas, todėl važiuojame prie jūros į Scala dei Turchi . Pirmiausiai pasigrožime gražuole balta uola,
pasėdime ant pasaulio krašto,
tada maudynės. Vyrukai valandą laiko bando pagauti aštuonkojį, kuris nesuprasi - ar puola ar žaidžia, bet ne bėga, o lenda artyn, tarpais pagąsdindamas rašalo dūmu. Keista, tačiau jiems tai pavyksta.
Pasidžiaugę laimikiu - paleidžiame į laisvę, nors buvo kilusi mintis jį suvalgyti, bet norinčių tą gyvį papjauti neatsirado – toks gražuolis, be to jį net paimti baisu, brolis prieš paleisdamas paėmė į ranką, tai taip prisisiurbė, kad vos nukratė. Kažkada pagalvojau, kad jeigu kiekvienam žmogui prieš išsikepant kepsnį reiktų pasipjauti tą gyvulį pačiam, daug vegetarų atsirastų :)
Sukam link namų, bet pakeliui užvažiuojame į Caltabellotta, kuris vėl aukšto kalno viršūnėje.
Vėl ,,skrendam“ ir nė neįtariam, kad čia apturėsim ,,stresiuko“. Prieš centrą stovi ženklas, draudžiantis įvažiuoti automobiliams virš 3 t. Kažkaip nesureikšminam, mes iki 2.5 t ir važiuojam toliau, galvojom gal tiltas koks, per kurį sunkvežimiams važiuoti draudžiama. Tačiau ten turėjo kabėti ženklas, kad ,,ypač turistams su automobiliais didesniais nei Fiat Panda važiuoti draudžiama“, nes mes patekome į tokius spąstus, kad jau vienu metu galvojau, jog mus iš ten tik malūnsparnis iškels: gatvelės tokios siauros, raitytos ir stačios, kad mūsų busas su degančia sankaba pradėjo slysti atgal, mes išlipome jį stumti – pravažiuoti netelpame, apsisukti nėra kur – košmaras. Vietiniai ten puolė mus gelbėt, reguliuot, nubėgome į viršų apžiūrėt ar ten kur nors pateksim, kad galėtumėm apsisukti, nes gatvelės kuo aukštyn, tuo siauryn. Visgi viskas baigiasi laimingai - kalno viršūnėje, didžiulė aikštė prie katedros, nors grįžtant eismą vėl teko sutrikdyti.
Pats miestelis, įspūdingas, tik gaila, kad temsta ir nuo kalno atsiveriančios panoramos nesimato, bet naktinės Caltabellottos vaizdas ne prastesnis.

Šiandien nusprendėme jau pavakarieniauti restorane, paragauti jūros gėrybių, todėl važiuojame į netoli namų, ant jūros kranto esantį Castellamare del Golfo. Kadangi sekmadienio vakaras, tai restoranai pilni, užsakyti – gal kokia šventė tą dieną buvo, gal jie taip visada sekmadienius leidžia. Į vieną mus įleidžia, bet kažkaip nelabai nori mus sodinti bendroje salėje, o lauke mūsų kompanija netelpa. Kai visgi susėdome supratome, kad visas restoranas užimtas vienos didelės giminės, visi išsipustę, kažką lyg sveikina – patekom kaip į vietinių balių, o mes vos ne su šortais. Idomu buvo iš šono viską stebėti – jų tarpusavio santykius, aprangą – vyrukai ,,išsičiustyje", plaukai su žele suglostyti, blizga, moteriškės tokiom nėriniuotom beskonėm suknelėm – kur gi tie stilingi italai, už paskutinius pinigus perkantys vardinius daiktus? Visgi madų sostinė nuo čia labai labai toli :) O pavalgėm skaniai, bet nepigiai, kai sumokėjom virš 200 eurų, tai mano vaikų akys tik išsiplėtė... Sakau, nepergyvenkit, taip valgysim ne kasdien :)

Trečia diena, kaip ir visos kitos, vėl šilta ir saulėta. Važiuojame labai vaizdingu keliu į Monreale.
Apžiūrime katedrą,
nusiperkame bilietėlį į apžvalgą nuo stogo, iš kur matosi gražus vienuolyno sodas.
Norint patekti į jį reikia pirkti atskirą bilietą – mes neiname. Vienose ant stogo esančiose duryse yra akutė, per kurią kažkas stebėdavo kas dedasi katedroje.

Dar pasivaikštome po miesto centrą ir šalia vienuolyno esantį parką, kuriame augo labai gražūs, nematyti medžiai. Vaisiai panašūs į mango ar papajos, bet taip ir nepavyko išsiaiškinti kas tai.

Užsukame valandėlei į prestižiškiausią šalia Sicilijos sostinės esantį Mondello paplūdimį
ir važiuojame į Palermą. Pirmiausia atvykstame prie kapucinų katakombų. Ten einame ne visi, kai kurie tą valandą praleidžia prie kavos puodelio. Visi grįžę reginiu patenkinti, sakė, kad nieko ten šiurpaus nėra, be reikalo nėjome - ne veltui tai lankomiausias muziejus mieste.
Toliau vaikštinėjame po Palermą – užsukame į turgų,
bandome rasti kitas žemėlapyje pažymėtas grožybes.

Miestas chaotiškas, labai apleistas, su daugybe visokios tautybės žmonių, šiukšlių, įvairiausių transporto priemonių. Tačiau po Neapolio mūsų tai nestebina, bet tie, kuriems tai pirmas toks miestas, dairosi nepatikliai. Kadangi mūsų didelė kompanija, tai jokio diskomforto mes nejaučiame, vaikštinėjame siauromis gatvelėmis, užsukame į nuostabias bažnyčias, grožimės gražuole katedra.
Nors net su žemėlapiu sunkoka ten orientuotis, teko kelis kartus vietinių kelio klausti. Bet miestas gražus, būtinai reikia jį aplankyti.
Paskutinę dieną vakarinėje salos dalyje nutariame praleisti pasyviai, nes ryt laukia intensyvi diena - reikės pervažiuoti visą Siciliją, pakeliui dar kai ką aplankant, įsikurti naujuose namuose, todėl šiandien pliažo diena. Tik nepasakyčiau, kad dėl to mes mažiau pavargome, nes tos maudynės ir saulė ne mažiau vargina negu ekskursijos :)

Booking.coms
storyLazyload();