Žydų kvartale ūžia tik pagrindinė gatvė, kur skanaujamas košerinis maistas. Teatro di Marcello jos Didenybės tamsos ranka paverčiamas absoliučiai paslaptinga vieta. Užsukus už kampo dingsta miesto triukšmas, į akmeninį grindinį caksi tik šmirinėjančių kačių nagučiai))
Grįžti grožėdamasis kitomis gatvelėmis, kol netoli Panteono iš kažkur atsklinda malonaus prikimusio tembro atliekama daina. Prie drambliuko įsitaisęs gatvės muzikantas. Prieš Pateoną aikštėje zuja žmonės, klegesys, sklindantis iš restoranėlių įrankių skambėjimas. O čia, tik už kampo, ramybė ir nuostabi melodija. Muzika taip įtraukia, kad galėtum klausytis kiaurą naktį. Tačiau laikas pagalvoti ir apie vėlyvą vakarienę. Nežiūrint, kad ketvirtadienis, restoranėliai ir tavernos sausakimši. Tiesiog eini ir skanuoji, gal kur rasi laisvą staliuką. Toks atsiranda „443“ tavernoje. Aperol spritz ir taglieri (lentelė pjaustytos mėsytės) pats tas vėlyvai vakarienei. Aptarnavimas kiek chaotiškas, bet ką jau čia. 
Prie Frigidarium ledainės eilė net ir naktį 
4 diena
Romos centre aikštės ir gatvės niekada nemiega. Vakare dar pilna gyvybės aikštė prie Panteono, ryte jau pilna slampinėjančių turistų. Kol į Panteoną tik trumpa eilutė, net nepusryčiavus patraukiame ten. Įeinant tikrina ir ES pasus, ir tapatybę. Mistinis pastatas su neįtikėtinai puikiai išsilaikiusiu betoniniu nesutvirtintu kupolu, stebinančiu daugiau nei 2000 metų. Dukros pastabumo dėka sužiba praeitą kartą nepastebėti „rubinai“.
O dabar kavos. Ir ne bet kur, o į „La Casa Del Caffè Tazza D'oro“ (Via degli Orfani, 84). Kavų pasirinkimas didžiulis. Pirmiausia stoji į eilę prie kasos. Norisi paskanauti kavos, matytos nuotraukose. Kaip gerai, kai gali pasijungti į google.maps nuotraukas ir parodyti ko nori - granita kava su grietinėle. Vyrukas prie kasos nusišypsojęs mesteli frazę - crazy coffe. Renkiesi piršto bedimu dar vieną. Tada su čekiu keliauji prie bandelių dėliotojo, o paskui kavos. Tikri saldūs itališki pusryčiai su cannolli ir bandele su grietinėle stačiom prie baro kampo, nes keli staliukai lauke tiesiog užgulti. Be problemų vaikinukas padalina skanumynus į dvi dalis. Vieta labai populiari, tačiau su kaupu pateisinanti savo vardą. Ne veltui grupelės vietinių čia užbėga įkalti kavos pakeliui į darbą. Granita iš tikrųjų crazy stiprumo, nors ir išrinkta latte ne ką silpnesnė. Apsikavini visai dienai.
Turbo užtaisas užneša Ispanijos laiptais. Tiesa, prieš tai būtina susisiekti su namiškiais ir pamojuoti tiesioginėje transliacijoje per miesto video kameras. Dabar ant Ispanijos laiptų negalima ne tik valgyti, bet ir sėdėti. Tačiau pasižvalgyti į miesto panoramą iš viršutinių baliustradų niekas nedraudžia.
Niekas nedraudžia patikrinti ir neįprastų bei ekstravagantiški rūmų (Via Gregoriana 30) monstro durų. Niurzgantis žavus namas keliomis atviromis pabaisų burnomis, į kurias įprojektuotos ne tik durys, bet ir langai.
Mergaitiškos atostogos geros tuo, kad kartais kyla noras pasižvalgyti po parduotuves.)) Jeigu namuose tai baisiausia prievarta, išvažiavus kažkodėl tai nevargina. Kaip nepasinaudoti proga užeiti į „Kiko“ kosmetikos parduotuvę, kai ten siūlomos nuolaidos. Tikros nuolaidos, o ne simbolinės 5 proc. Kaip tik viena „Kiko“ via dei Condotti, vienoje seniausių miesto gatvių, vedančioje nuo Ispanijos laiptų.
O paskui skubiai į via dei Coronari, kur išsinešimui gali paskanauti gardžios pastos ir raviolių „Pasta dei imperiali“. Įdomumas tame, kad gali pasirinkti norimus makaronus ir padažą. Ne taip seniai už tą pačią kainą duodavo ir stiklą vyno. Įsitaisius šalia įėjimo prie mažulyčio staliuko gera stebėti šalia esančių parduotuvėlių ir užkandinės gyvenimą. 
Šarmingoje via dei Coronari tvyro vietinė atmosfera. Kažkada buvusi kurtizanių gatve (čia gyveno ir gasioji Cesare Borgia meilužė), šiandien ši vieta skirta lėtiems pasivaikščiojimams, žvilgčiojant į vitrinas ir langus, stebinanti įvairiausiomis detalėmis. Vietiniai čia meniškai švaisto laiką rūkydami, gerdami kavą mažose kavinukėse ir nužvelgdami pro šalį einančias gražias merginas. Mažytės antikvariato parduotuvėlės, meno galerijos ir plastmasinių ančiukų parduotuvė. Parduotuvė, kur parduodamos visokiausių dydžių ir spalvų antys vien todėl, kad jos mielos.
Deserto nuomonės išsiskiria – rankų darbo tiramisu ir vaisių granini. Su desertais labai gera kiek pailsėti laikinuose namuose.
Roma tarsi teatras su daugybe apšviestų scenų. Kol neišryškėjo vakarinis apšvietimas, galima žvilgtelti į vieną kitą parduotuvę. Žavi parduotuvėse sukabinti rūbų deriniai, kur net visai neišmanantis kokia spalva su kokia dera gali įsigyti puikiausius derinukus. Gatvėse daugybė merginų ir moterų žavingomis suknelėmis, o vyrai nežingsniuoja įsispraudę į kvailai aptemptas ar su nukarusia užpakaline dalimi kelnes.
Į tamsą dar nepaniro ir Il Gesù (Švenčiausiojo Jėzaus Vardo) bažnyčia, kur netoli didžiojo altoriaus, palaidotas Jurgis Radvila, kurią puošia 16 a. florentiečių meistrų darbai.
Dienai gęstant dar labai išryškėja Emanuelio II monumentas, o šalia tarsi murkiantis katinas prie savęs traukia Trajano turgus. Senovinis užburiantis Romos stebuklas, anksčiau buvusi chaotiška, nustatyta maisto prekystaliais vieta.
Žmonės traukia link Koliziejaus. Leidžiantis vakaro sutemoms didingas pastatas keičiasi kas minutę, vis ryškėjant auksu nutviestoms arkoms. Tačiau nuo gretimos kalvos fotografuoti trukdo visokio šlamštelio pardavėjai. Turbūt subėgę iš visos Romos pinasi po kojomis, lenda į kadrą įkyriai siūlydami savo prekes, trukdo vienas kitam ir aplinkiniams. Triukšmas, malimasis, negali net minutėlę ramiai pasėdėti, kad kas nors nepristotų. 
Norisi kuo greičiau iš ten bėgti. Kad ir prie beveik tamsoje skendinčio Romos forumo. Ramybės ir didingos istorijos dvelksmas, šalia kurio liejasi gatvės muzikanto daina.
Grįžtant jau pramintu keliu, šalia Panteono vėl atsklinda vakarykščio kimaus tembro atliekama melodija. Prisėdi minutėlei ant parapeto ir užsimiršti...
Tačiau negali sėdėti amžinai. Laikas vakarieniauti. Keista, nors ir penktadienio vakaras, laisvų vietų kavinukėse žymiai daugiau nei vakar. Šį kartą vakarienė mūsų gatvelės – Via della Fossa - prošiuterijoje „I Pizzicaroli“. Užsisakai prie baro, ten pat turi sulaukti ir gėrimo. Šį kartą prosecco, kurį įpila į ledukais atšaldytas storo stiklo taures, kad atsiskleistų visas gėrimo skonis. Neužilgo ant stalo atkeliauja užkandžių krepšelis. Kiekvienas kąsnis tobula skonio simfonija. Iš kelių kavinių suėję krūvon barmenai įsitaiso prie laisvo staliuko parūkyti ir paplepėti.
Paskutinis aksominis vakaras... Kojos pačios nuneša į Navonos aikštę. Sutemus aikštė įgauna ypatingą užburiančią išvaizdą. Tarsi naktinio gyvenimo scena, kur susitinka, bendrauja žmonės. Kažkas iš tavernos atneša gėrimo stiklą tėvui, vidury aikštės žaidžiančiam su vaiku; šalia įsitaisęs tėvas maitina savo berniuką saldumynais, atskrieja juoko, pokalbių nuotrupos. Magiška atmosfera. Skristi namo nesinori visiškai...
