Desertas? Žinoma ledai - ir ne bet kur, o „Frigidarium“ ledainėje (Via del Governo Vecchio, 112). Nuo Panteono einant dar netapnota gatve žvilgsnis netyčia nuklysta į kiemą. Visą dieną tokie nuklystantys žvilgsniai nuvesdavo į įdomiausius kiemus. Šį kartą nuveda į, tarsi iš Da Vinčio kodo, Sant'Ivo alla Sapienza bažnyčios kiemą. 
Stabtelti priverčia ir freskos netoli Navonos aikštės, ir keptą paršiuką pjaustantis jaunuolis. Norit paskanaut šiltos mėsytės? Prašom, paragaukit)) 
Prie ledainės eilė. Čia visada eilė. Sunku apsispręsti ar imti vieną kaušelį neskaniam vaflyje ar tris skaniame. Skanusis nugali. Porcija tokia, kad užtenka visoms likusioms dienoms)) Ir negi valgysi stovėdamas, aikštė juk šalia. Įsitaisius prie Berninio fontano skanauji vasaros skonį...
Mūsų gatvelė dar tyli. Neišpasakytas gerumas, kai laikini namai šalia. Gali pailsėti valandėlę ir išeiti pasigėrėti sutemose skęstančiu miestu. Užsidaro bankų ir įstaigų durys, italai eina ilsėtis – vakarieniauti, bendrauti vyno taurių skambesy. Laikas patogiai įsitaisyti ir pagurkšnoti tikro skonio Aperol Spritz. Kad ir siaurutėje gatvelėje prie nedidelio tavernos „Cantina e Cucina“ stalelio. Po milžiniškos ledų porcijos valgyt nebesinori, tačiau būnant Romoje neskanauti italų virtuvės būtų tikras nusikaltimas. Naujas dar neragautas skonis - nuostabūs skrudinti artišokai.
Užsidega šviesos, šešėliais sušvelnindamos architektūrines detales ir suteikdamos intymų patrauklumą. Panteonas vakare dar paslaptingesnis - magiškos traukos pastatas.
Magiška trauka įvilioja į išorės kuklią Chiesa di Sant' Ignazio di Loyola. Užburia skambanti muzika, pribloškianti 3D freska (tapyta 1685 m.), fantastiška netikro kupolo perspektyva. Stingdantis susižavėjimas optinėmis iliuzijomis pakerta kojas. Stebuklingo poveikio muzika, sklindanti iš viršaus, sukuria nerealaus jausmo atmosferą ir ilgai nepaleidžia. Įspūdį sustiprina vis užgęstanti šviesa ir užsideganti, įmetus pinigėlį. Lubų šedevras atsispindi ir efektą sustiprinančiame veidrodyje.
Įmetus pinigėlį kitoje vietoje, šviesa apšviečia dar vieną instaliaciją.
Vakare ir Trevi fontano formos tampa plastiškesnės. Nežiūrint nieko žmonių daug, policija prižiūri, kad niekas nesisėstų ant fontano atbrailos.
Dvelkiančios mistika Il Tempio di Adriano šventyklos kolonos stebi vėlyvus vaikščiotojus. Tamsiai geltonoje šviesoje paskendusios tavernos pilnos šurmulio. Rytinė kavinukė virtusi kokteilių ir kitokių gėrimų vieta.
Mūsų gatvelė vėl ošia, bet ilga, pilna įspūdžių diena padaro savo.
3 diena
Pusryčiai bare „L‘orologio“ brangesni, bet skanūs. Čia siūlo net angliškus pusryčius, bet negi Italijoje užsiimsi tokiais niekais?))
Kelionę po Romą galima pradėti bet kurioje vietoje. Gražieji skulptūromis papuošti tiltai veda virš pilkai žalsvų ilgesingų Tibro upės vandenų. 
Vatikanas... negi ten nenuvesi pirmą kartą besilankantį Romoje? Bus proga ir į Šv. Petro bazilikos kupolą pasikelti - eilių nėra, prie kasos tik pora žmonių. Vatikano aikštė praktiškai tuščia. Tausojant kojas verta nusipirkti bilietą su lifto paslauga- vis mažiau lipti. Išlipus iš lifto kažkur neįtikėtinai žemai bazilikos erdvės, o šalia nuostabios mozaikos. Niekas nekvėpuoja į nugarą, gali sustoti, dairytis per siaurus langelius, kvatotis kreivai lipant palei siaurėjantį kupolo viršų.
Pagaliau laisvė ir akimis neaprėpiamos Romos ir jos apylinkių tolumos. Skubėti neverta. Patogiai įsitaisius stengiesi įsiminti visų rakursų detales. Naujos statybos namai harmoningai įsilieja į bendrą visumą. O vėliau nedidelė ekskursiją po stogą. Ir vėl žemyn. Tiesiai į Šv. Petro baziliką.
Vatikane galima rasti kelias optines iliuzijas. Turbūt pati žinomiausia - kolonų susiliejimas. Atsistojus aikštėje ant baltų apskritimų, į keturias eiles išrikiuotos kolonos tampa tarsi viena. Dar viena įdomi detalė – paslaptingas akmuo su širdele prie bareljefo Sud West Libeccio. Saulei plieskiant ne taip paprasta jį pastebėti.
Neseniai aikštėje atsiradusi skulptūra skirta pasaulio migrantams. Įvairių rasių ir profesijų žmonės. Visi mes viename laive.
Laikas pralekia akimirksniu. Reikia paskubėti palei tiltais pažabotą Tiberį link Trasteverės. Kad nenuslopti, pakeliui „Suppli paninoteca“ nusitveri suppli ir sulapnoji ant pirmų pasitaikiusių laiptų.Trastevere turbūt romantiškiausias Romos kvartalas persunktas tikru romietišku koloritu. Siauros vingiuojančios gatvelės aprėmintos sodrios terakotinės ir geltonos spalvos namais, mažutės ypatingos parduotuvėlės ir netgi iki šiol veikianti Senoji vaistinė (Piazza della Scala 23), kurios klientais buvo Medičiai, Farneziai ir kita Romos aukštuomenė, kur lankydavosi netgi Popiežius. Karmelitų vienuoliai joje gamino ne tik vaistus, bet ir nuodus. Tik šiuolaikinės vaistų reklamos labai gadina vaizdą.
Netoli Santa Maria bažnyčios Timothy Schmalz „Benamis Jėzus“. Pasaulyje eksponuojama daugiau nei 100 šios skulptūros kopijų.
Trastevere tarsi Romos širdis. Čia kiekvieną kartą atrandi kažką naujo – gatvelę, kurioje dar nebuvai, detalę, kurios nepastebėjai. Tapeni tarsi klasikinio italų filmo kadruose. 
Iš nedidelių kavinukių ir kepyklėlių sklindantys gardūs kvapai primena - jau seniai pietų metas. Romoje galima paskanauti tikros italų virtuvės. „Casetta di trastevere“ (yra staltiesės mokestis) šiandieninis pasivaikščiojimas užtvirtinamas campari spritz ir gardžia pasta.
Žvilgsniu įsikabinus į tarsi apsikabinusius, sodriai žaliomis gebenėmis apvytus namukus, pamažu vėl trauki link upės. Kojos nuveda per salą. O kitame krante žvilgsnį patraukia spalvoti sinagogos (Tempio Maggiore) langai. Tegul lieka ir šį kartą nelankyta- bus sekančiam kartui)).
Šmėkštelėjusi arkoje skulptūra ne muziejaus eksponatas, o gyvenamojo namo kiemo puošmena. Išlindęs iš būdelės apsaugininkas pasakoja, kad dažnas pagalvoja, kad čia koks nors muziejus ))
Laikas desertui. „Caffè Pasticceria Roscioli“ (Piazza Benedetto Cairoli, 16) - viena iš du šimtus metų skaičiuojančios kepyklos vietų. Nuostabiausios sluoksniuotos sfogliatella.
Kalbančios skulptūros (statue parlanti) sudedamoji miesto dalis. 16 a. romiečiai, nesutinkantys su politine situacija šalyje, pradėjo klijuoti eilėraščius ir karikatūras prieš to meto valdančiuosius ant miesto statulų, tarsi suteikdami joms savo balsą. Viena tokių –Pasquino- stovi šalia Navonos aikštės.
Laikas kiek pailsėti, juk laukia ilgas vakaras, bet negali pakeliui nestabtelti prie išpieštų batukų arba nežvilgtelti į citrinomis prakvipusią parduotuvėlę. 
O vakare...vakare nereikia niekur skubėti. Tiesiog mėgautis sutemomis apgaubtu miestu.
