Nusipirkti bilietą, sėsti į lėktuvą ir lėkti ten, kur aksominiai šilti rugsėjo vakarai glosto skruostus.... Trumpoms mergaitiškoms atostogoms - su dukryte pasimėgauti dolce vita, kitokios kasdienybės skoniu ir gyvensena. Į Romą, kur gali klaidžioti iki begalybės, bandant atskleisti neatskleidžiamas miesto paslaptis.
Nors prie stoties apgyvendinimas pigesnis, bet kelios dienos taip mažai, kad kiekvienas papildomas kilometras atimtų dalį tokio brangaus laiko. Apsisprendžiam - kambarys netoli Navonos aikštės puikus pasirinkimas – šarmingos gatvelės, kavinukės, parduotuvėlės, šalia daugybė įdomiausių vietų. Maršrutas sudėliojamas kiek egoistiškai – juk praeitą kartą visi svarbiausi objektai aplankyti. O dukrai vis tiek viskas nauja. Tačiau Roma toks miestas, kad nori nenori vis praeini pro svarbiausias miesto vietas.
Dieną prieš skrydį ateina Ryanair žinutė, kad skrydis atidedamas apie dvi valandas. Gaila, jau ir taip vėlus atvykimas nukeliamas dar vėlesniam laikui. Negi neteks pasivaikščioti vakarinėmis Romos gatvėmis?
1 diena, tiksliau naktis
Diena prabėga darbe ir ranka užčiuopiama kelionė atrodo tarsi netikra. Tačiau vakaras ateina savo laiku ir jau neri pro oro uosto duris. Vilniuje niekam nerūpi jokie pasai ir formos – tik skriskit greičiau iš čia. Bet greitai neišeina. Ir vėl staigmena - skrydis dar kartą atidedamas. Beveik dviem valandoms. Dabar jau tikrai neišeis pasivaikščioti vakarinėmis Romos gatvėmis. Apmaudu, nes ir taip mažai laiko. Teks atidėtą laiką praleisti oro uosto kavinėje. Todėl reikia save palepinti bent jau skaniu gėrimu. Taip ir laikas praeina greičiau, kol išgirsti kvietimą registracijai. Dvi su puse valandos ore ir po lėktuvo sparnais nušvinta Romos kontūrai.
Pirmą kartą išmėginta booking taksi nenuvylė. Nors skrydis nuo pirminio vėlavo virš trijų valandų, vairuotojas laukė su užrašytu vardu, pasidomėjo ar bus kas sutinka tokiu vėlyvu metu. Automobilis - limuzino klasės mersedesas (dukros žodžiais - prie tokio gero gali greit priprasti))). 
Tyliai pasidžiaugi tokiu sprendimu, kad nereikia naktį baladotis visuomeniniu ir siaurose gatvelėse ieškoti savo laikinųjų namų. Nuveš iki durų. Deja, iki pat durų neišeina. Prieš maždaug dvidešimt metrų iki tikslo tenka išlipti, kadangi gatvelė užkišta minios jaunimo, nors jau pusė pirmos. Prasibrauni per minią, susirandi savo slaptas duris, surenki kodą ir neri į erdvų senojo namo koridorių. Numeris „Navona Charm Suite“ didelis, aukštomis lubomis, erdviu vonios kambariu.
Atidarai langus - Roma nemiega)))
2 diena
Anksti ryte net pro uždarytus langus pažadina gatves valančios mašinos. Prisiverti užmigti ir pabudęs po poros valandų supranti, kad tų miego valandų labai reikėjo. Žvilgtelėjus pro langą net neįtartum, kad vakare šioje trumputėje gatvėje veikė net kelios kavinukės - tyla ir ramybė.
Pusryčiauti iš anksto numatyta kavinukėje už kampo „L'Emporio alla Pace“. Praeitą kartą nudžiuginusi pigia kava ir dabar nudžiugina skaniais ir nebrangiais pusryčiais (8,40 Eur dviems). Anksčiau pro ją galėjai praeiti nepastebėdamas, tačiau pasaulinė situacija pakoregavo matomumą - prie durų ir gretimo namo atsirado lauko staliukai. Simpatiška romietė pakyla ir kaip tik užleidžia staliuką prie durų. Gali neskubėdamas kramsnoti šiltą sumuštinį, stebint gatvės gyvenimą.
Kadangi skrydis susivėlino, vakaro planas žlugo ir miegota kiek ilgiau, nei planavom. O dienos planas... tiek to, tegul ilsisi. Viskas verčiasi aukštyn kojom. Geriau eiti plačiai atmerktomis smalsiomis akimis, mėgaujantis buvimu čia ir dabar.
Romos bažnyčios – neaprėpiama tema. Bažnyčios unikalios, įspūdingos, nepakartojamos, senovinės, dažnai nenusileidžiančios muziejams garsių dailininkų darbais, kuklios iš išorės, tačiau stebinančios turtingu interjeru, sujungiančios istorinio laiko ir erdvės grandis. Apžiūrėti visas prireiktų ne vienos savaitės. Bet einant pakeliui kodėl neįžengti pro praviras duris? Basilica di Sant'Apollinare ganėtinai kukli, išskyrus lubas.
Mažulytėje gatvelėje suspausta tarp namų Chiesa di Sant'Antonio dei Portoghesi pastatyta gyvenantiems Romoje portugalams, viduje pribloškia paauksuotu dekoru. Jos fasade Portugalijos karalių Bragansų dinastijos herbas. Toje pačioje gatvelėje, tarsi iš senovinių filmų, vyrų kirpykla su dviem snūduriuojančiais diedukais viduje.
Ir žinoma, Torre della Scimmia su Madonos skulptūra. Legenda pasakoja, kad bokšto savininkai turėjo beždžionę, kurį vieną dieną užlipo į bokštą kartu pasiėmusi šeimininkų kūdikį. Žmonės išsigando pamatę vaiką beždžionės rankose. Šeimininkas bandė prisikviesti bedžionę švilpavimu, kokiu paprastai ją kviesdavo, tuo pačiu melsdamasis Madonai, kad išgelbėtų jo mažylę. Beždžionė laimingai nusileido nuo bokšto, o šeimininkas ten įkėlė Mergelės Marijos skulptūrą.
Praeinant pro Deputatų rūmus sušmėžuoja senovinė kolona. 
Einant link Trevi fontano Marco Minghetti gatve priešais McDonald's vidiniame kieme nuostabi Galleria Sciarra. Prabangus kiemas su stiklinėmis lubomis buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje turtingai, įtakingai Sciarra šeimai. Ištapytas spalvingomis Art Nouveau stiliaus freskomis (tapė Giuseppe Cellini), vaizduojančiomis gražias moteris madingomis suknelėmis – odė moterims.
Pasipildyti vandens galima ir tokiam benosyje.
Toliausias dienos tikslas Venecijos aikštė su iš tolo baltuojančiu Viktoro Emanuelio II monumentu. Įeinant patikrina ES žaliuosius pasus. Niekas nepasikeitę, tik žmonių gerokai mažiau ir padarytas vienpusis judėjimas. 
Pailsinti kojas tradiciškai tarp namų šalia aikštės Giardino di Palazzo Venezia. Pavasarį tyli ir rami vieta, rudenį virtusi tikra paukščių santykių aiškinimosi arena)).
Kačių rojus Torre Argentina restauruojamas ir katės išsikraustė kažkur kitur. Romoje šiuo metu labai daug restauruojamų pastatų, tad kai kuriais atvejais nepavyko pamatyti planuotų detalių. Tačiau čia kiekvienas kampas ir pastatas sukaupęs tiek istorijos, kiek greičiausiai neturi nei vienas kitas pasaulio miestas. Netoli nuo Panteono Terme di Agrippa – senųjų miesto pirčių liekanos (Via dell'Arco della Ciambella). Pirmojo šiluminio senovės Romos komplekso dalis. 30 m. Pr. Kr. (protu nesuvokiamas amžius) pirtis pastatė Marco Vipsanio Agrippa, o po mirties kaip dovaną paliko miesto gyventojams – pirmą didelį viešą SPA centrą.
Tačiau akys klaidžioja ne tik istorija alsuojančiomis pastatų sienomis, bet ir parduotuvių vitrinomis. Kas pasakys, kad Italijoje brangu?
Tapnojant link Panteono Minerva aikštės centre stovi VI a. prieš.m.e. Egipto obeliskas su simpatišku drambliuku.
Į Panteoną išsivingiavusi eilė turistų, o kitoje jo pusėje ramiai pietauja vietiniai iš ofisų. Akims peno duota, reikia pasirūpinti ir realiu maistu. 
Netoli Panteono „Paninoteca da Petro“ užkandinė. Labiausiai rūpi paragauti ryžių rutuliuką – suppli, tačiau ir picos atrodo viliojamai. Atpjauna kokį nori gabalą ir pagal pageidavimą padalina. Pica su mocarela ir pomidoriukais fantastiško skonio. Suppli arba arančinas irgi vertas dėmesio. Sicilietiškas patiekalas sėkmingai užkariavo visą Italiją.
