Italija: Italia etc

Lombardia etc

Ruošk roges vasarą, ar kažkaip panašiai. Mes vasaros atostogas pradėjom ruošti žiemą. Ne todėl, kad senoliai taip mokė, o todėl, kad liūdna gyvent kitaip. Reikia kažko laukt visą laiką.

 

Kaip pirkom kelionę? Paprastai. Kur skrenda Ryanair Europoje? Kur kainuoja pigiausiai? Tai ten ir skrendam. Europoj, reikalui esant, galėčiau ir pastovėt lėktuve. Kai kada tenka matyti facebook‘uose tautiečių raudas, kad Ryanair‘as tuoj pradės stovimas vietas pardavinėt ir už tualetą imt. Ir tegu ima, kol suteikia galimybę keliauti pigiai. Galėčiau skristi ir pirma klase, jei norėčiau, bet visiškai nematau prasmės. Ne Europoje. Čia ir pastovėt galima. Geriau tuos kruvinu prakaitu uždirbtus eurus išleisti kažkam kitkam. Nors kita vertus, visi turim pasirinkimą. Galim rinktis privatų jet‘ą, yra tokia galimybė šiais laikais. Arba arkliu kinkomą vežimą. Arba Ryanair. Nuo pasirinkimo priklausys ir rezultatas. Tik neverkite, kad vežime ar Ryanair jums netiekia omaro, kurį tiekia privataus jet‘o ekipažas.

 

Mums tinkamu momentu pigūs skrydžiai į Milaną. Kaip supratot, ten ir skrendam.

 

Sėdžiu, rašau, o sūnaus klasiokė trukdo per skype. Ne su manim ji nori kalbėt, žinoma. Ką veikt dešimtmetei su manim. Su Tomu ji nori kalbėt, o tas neatsako. Matau, kad virš jojo jaunos galvos bręsta Domoklo kardas, tai puolu skambint, jog kuo skubiau atsakytų, nes dešimtmetė jau skamba kaip kokia keturiasdešimtmetė. Žodžiu, skaitykit patys. Monologas atrodo maždaug taip (Tomo atsakymus tyčia pažymėjau):

 

– Kur esat?
– Jūs gi neateinat…
– Labas?
– Ar jau aišku, kur jūs esat?
– Hello
– Nu bet neeee
– Visooo gerooo tada
– Jei tu neatsakai
– Tu gi matai mano žinutes, – čia aš kaltas, kad ji taip galvoja.
– Kodėl neatsakai?
– Labas, – rašo T po mano skambučio.
– Kodėl tu neatsakai?
– Mes pas E, – atsako Tomas.

– Ar man ateit?
– Atsakyk gi.
– Nekreipk dėmesio.
– Žaidžiu su kitu.

 

Reiks patipsint sūnui atsargiai, kad bėgtų kuo toliau. Keturiasdešimties metų dešimtmetė nieko gero nežada.

 

Taip jau sutapo, kad kelionės dieną iš karto kelios šventės. Vaikams išleistuvės į vasarą. Abu keičia mokytojas. Mes su Ieva abu braukiam ašarą, klausydamiesi atžalų dainų bažnyčioje, pastorės (aha, simpatiškos moters) trumpo pamokslo (come on, salėje pradinukai, jokių ilgų pamokslų) ir Tomo pirmos muzikos mokyklos klasės „Linnea and the Jazz Brass“ trumpas koncertas. Pradėjo šiais (jau dabar pasibaigusiais) mokslo metais grot. Susigrojo chebra taip smagiai, kad koncertas po koncerto. Žinoma, po metų tikėtis kažkokių stebuklų nereikia, bet progresas labai didelis. Tokiais momentais supranti, kad tik tai ir turi prasmę, t.y. vaikai ir jų raida. Laimė matyti kasdien, kaip iš ropojančio snarglio auga žmogus, su savo norais, charakteriais, talentais, kuriuos reikia, kaip kokį medį, laistyti, puoselėti, prižiūrėti. Darbas, troba, o juolab kilnojamas turtas – nieko nevertas šlamštas. Taip, suteikiantis komfortą, o komforto buvimas yra geriau, negu priešingai, nesiginčiju, bet tik tiek.

IMG_4621

Antra šventė, mano gimtadienis.

 

– Ko nori gimtadieniui?
– Nieko, aš jus turiu.

 

Ryte chebra su tortais ir žvakėm į miegamąjį suvirto. Ir su dovanom vistiek J

 

Trečia šventė – kelionė, savaime suprantama.

IMG_4624

Nuotykių lėktuve nedaug.
– Tėti, noriu į tualetą.
– Tai einam.

IMG_0658

Pakeliu iš kėdės kaimyną ir sulendam su Tomu į kaimynines kabinas. Grįžęs randu Tomą vietoj, apsipylusį ašarom. Baisus jam tualetas, baisus jam durų užraktas, o ypač vandens nuleidimas baisus. Pabėgo vaikis neapsiforminęs.

 

Antrą kartą pakilom, kai jau „nebegalėjo laikyt“. Beeinant mums link Boeing 737 galo vienam žmogeliui pasidarė negerai. Įtariu – insultas. Akys užvirto, žmona pradėjo daužyt per veidą, ekipažas puolė makaluotis aplink. Apsisukom ir nuėjom į lėktuvo priekį. Abu iš streso tualeto neradom. Aš dar suprantu vaiką, bet kaip man pasirodė, kad tualeto nėra, neklauskit.

Kažkurią akimirką net pagalvojau, kad reikės pakoreguot jau parašytą tekstą apie ryanair… Grįžom vieton. Kaimynas toks iš pamiegančių. Tik atsisėda ir užmiega užsidėjęs ausines. Tenka žadint baksnojant į petį. Įsivaizduojat ką tai reiškia man? Neįsivaizduojat. Čia kaip ant scenos apsimyžt, kai pirmoje eilėje sėdi Dalia G ir pakreipus galvą klauso. Bet kaimynas paslaugus ir mus mielai išleido trečią kartą. Šį kartą viskas baigėsi rezultatyviai.

 

Bestovint prie tūliko vis neišeina iš galvos užvirtusios keleivio akys. Visiems jau px, tik gale, kur jis sėdi, nedidelis šurmulys. Per tris eiles nuo šurmulio niekam niekas nerūpi. Turbūt numirtų anas gale, priekis net nepastebėtų.

 

Bet tokie mes esam. Svarbu manęs neliečia, tai ir nelabai rūpi. Bet gal taip ir teisingiau, negi visais gali rūpintis. Lėktuve žiūrėjau filmą apie ateitį ten, robotus ir pan. Dirbtinis intelektas klausia pas mergaitę (perpasakoju laisvai, nepykit, jei netiksliai):

– Užduotis: tu turi keturis pacientus, pas visus iš rikiuotės išėjęs skirtingas organas ir liko jiems nebedaug. Atveža tau penktą pacientą, sergantį pagydoma liga. Tu jį gali pagydyti, bet jei uždelsi ir jis numirs, galėsi persodinti jo organus savo keturiems kitiems pacientams. Ką renkiesi?

 

Robotas pasirinktų matematiškai, o mes nesam tokie paprasti. Ką daryčiau aš, nežinau. Neklauskit. Tikiuosi niekada neteks rinktis.

 

Branginkime vieni kitus.

 

Lėktuvas skrido iki pat Milano ir jokio ekstrinio nusileidimo dėl sunkios būklės keleivio išgyventi neteko. Maniau, kad dėl žinomų aplinkybių nusileisime kur nors pakeliui, bet, matyt, neprireikė. Nors nuo trapo ligonį pasiėmė greitoji ir mums per galą lipti neleido.

 

Išnuomotą auto pasiėmėm greitai. Pasiėmėm Nissan parketinį visureigį, nors buvo užsakytas Fiat 500 or similar, su pilnu draudimu ir kuo skubiau į viešbutį. Valgyt neturim, vietinis, mus pasitinkantis, Kristijonas sako, kad prie oro uosto dirba didžiulis prekybos centras, nors tik iki 22 val.

 

Spėjom šio bei to valgyt ir gert. Va, rašau, o chebra knarkia garsiau už praskrendančius lėktuvus. Einu ir aš šalia jų.

 

Liguria etc.

 

Spiriu chebrą iš lovų 6.30. Labai prieštarauja ir liepia užsičiaupt. O aš prisižadėjau ateit 7 pusryčiaut.

– Šaaaa, leisk miegot, – vėl sulaukiu komentaro.

 

Ir pats pradedu grimzti į pagalvę. Ir vėl pašoku.

 

– Pa pa pa, tra la la, ššššš, ššššš, – visaip skleidžiu triukšmą ir kaltinu praskrendančius lėktuvus.

 

Bunda chebra. Pyksta, kad nutraukiau šeštą sapną, bet visi guvūs ir pailsėję. Einam greičiau, nes kažkokie kaimynai apie pusę aštuonių atsivilks valgyt.

 

Taip jau išėjo, kad mes atsivilkom 7.15, o kaimynai, kurie pasirodė esą australai, 7.20. Persigrupavom šiek tiek, susišlavėm vaikus, kad australams vietos palikt.

 

Pusryčiai itališki. Parma kumpis, sūris, duona, džemai ir kava. Pasiūlė mums Kristijonas keptų kiaušinių, bet mes jų atsisakėm.

 

– Geriau vaisius ir uogas valgyt, – sako Ieva.

 

Aš su ja sutinku.

 

Po pusryčių pakuojamės ir sukam link Ligūrijos – į La Spezia. La Spezia – antras pagal dydį Ligūrijos miestas, prekybinis bei karinis uostas. Jei girdėjot Toto Cutugno, galit sakyt, kad žinot La Spezia. Visi patikės, kad žinote, nes Toto Cutugno jie žino, o La Spezia tikrai ne.

Booking.coms
storyLazyload();