Italija: AFI

– Aš alkanas, aš noriu namo, aš noriu maudytis, aš nenoriu čia būt, nenoriu vaikščiot…. Mūūūū, mūūūū.
– Mašina priparkuota, lygiuot, ramiai, – sakau, o pats skaičiuoju, kad nieko mes nespėsim, tik Ortigia apibėgsim. Teks grįžt.

Pasivaikščiuojom labai smagiai. Ortigia labai fotogeniška.  Pagal planą dar norėjom sustoti sumuštinių – tipo geriausių pasaulyje, bet nubalsuota buvo prieš. Aš nesipriešinau.

IMG_0523IMG_0524IMG_0525IMG_0526

 

Toliau maudynės baseine, popietukai, maudynės jūroje ir vėl baseine. Kokteliai, alkoholiniai ir ne, o finalas – AI vakarienė. Šiaip teisybės dėlei turiu pasakyti, kad maitina italai neprastai, su pretenzija. Brusčetos šiandien, bei krevetės, risotto su šampanu ir braškėm, mėsa ir žuvis. Nesiplėsiu, ne to atvažiavom, bet tikėjausi blogiau.

 

Į pabaigą atostogos

Kai tai supratau šįryt, atbėgau brangiajai paverkt ant peties:

– Dviejų savaičių reikia žmogui, supranti? Žmogus, ne beždžionė, žmogui reikia.

Sutiko brangioji, bet iš kelio dabar jau nepasuksi.

– Žiemą važiuosim dar, aš jau visiems pasakiau, kad vasarį.

Ufff, galvoju. Gerai, kad nors taip.

Pusryčiams tas pats – kiaušiniai, salotos, viską ten. O žmonės pikti vaikšto. Pikti ir per pietus. Ir per vakarienę pikti. O ko būt piktiems, jei ėst paduota ir niekuo rūpintis nereikia? Kai žmogus eina valgyt už 50 eurų, jis linksmas. Kai žmogui viskas padėta, jis piktas. Natūra tokia. Žmogaus. Kas lengvai ateina, neskanu ir nemiela. Nors italai neriasi iš kailio linksmindami, patiekalų gausa ir vingrybėmis. Tikrai. Ne Mišelin čia restoranas, bet su turkiškom pliurzėm kiekvieną dieną nepalyginsi. Iš karto atsiprašau AI ekspertų. Lyginu du AI, kuriuose patys buvom. Neatmetu galimybės, kad kitur omarus tiekia ir 12 metų viskį. Tik labai smarkiai įtariu, jog ten ne laimingesni vaikšto, nes faktas tas pats – už dyką, tai neskanu. Keisti mes žvėrys, žmonės. Rinkis iš 20 patiekalų, valgyk į sveikatą. Neee, dedasi pilnas lėkštes, pusę palieka, tada vėl dedasi ir vėl palieka, ir vis vien vaikšto pikti, lyg nemyliman darban kas atvarė, ar katorgon dirbt. O maistas tikrai beveik už dyką. Paskaičiavau, kad vienam šeimos nariu vienas maitinimas mums išėjo mažiau, nei 6 eurai. Oj, aj, galima ir pigiau pavalgyt. Galima, bet ne Italijoj. Nuo to maistas tik dar skanesnis. Ir aš tik pusiau suvalkietis pagal prigimtį, o išreikštų suvalkietiškų niuansų niekada neturėjau ir nedemonstravau. Matau, kokiais pavydo pilnais žvilgsniais (kaip bomžas, sėdintis prie parduotuvės, pavydžiai nulydi tetą su pilnu vežimu ir LV rankine ant peties – kurva tu) AI klientus stebi tie, kurie neturi AI. O AI, tuo tarpu, vaikšto savaitę surūgę, lyg per prievartą kas juos įkinkė čia. Žmonės, what‘s wrong with you?

Po sočių ir skanių pusryčių susimetėm žaislus ir išlėkėm link Etnos. Planas nedidelis, užkilti, kiek pavyks, o ten spręsti. Užkilom ir nusprendėm toliau nekilti. Užteks mums ir šalia parkingo esančio kraterio. Etna, vienok, nuostabi. Dar vienas paradoksas. Gyvena sau siciliečiai ant tiksinčios bombos ir nepergyvena. Iš tolo (pvz Skandinavijos) atrodo baisiai – bet kada gali driokstelt, namus specialiai reikia statyt. Statai, statai, o vis tiek tau nepasiseka, kaip antai Catanijai – pyst ir nušluoja visą miestą vieną dieną. Bet net ir parako statinė ilgainiui pasidaro nebaisi.. O vat AI, kažkodėl, kuo tolyn, tuo daugeliui blogyn. Tfu, negaliu paleist temos.

IMG_0537IMG_0535

Apibėgom krateriuką ir pasukom atgalios čilinti. Karšta kažką dar veikt, o valkataut gatvėmis vaikai nenori. Nenori ir nereikia. Gal ir gaila kažkiek prarastų dienų ir galimybių, bet prasirgus dvi dienas labai aišku, kad gali būt ir blogiau. Todėl su džiaugsmu neriu baseinan, juolab, kad šalia Gin and Tonic, kiek lenda, nekalbant apie visa kita. Mėgaujamės.

IMG_0539IMG_0540IMG_0541IMG_0542IMG_0543IMG_0546IMG_0545IMG_0544IMG_5443IMG_5441IMG_5440IMG_5439IMG_5438IMG_5437IMG_5436

Pasakot toliau nepasakosiu, nes be maudynių ir AI nėra ką, o apie AI juk nenorit, kad vėl pradėčiau.

Gal dar anksti daryti išvadas, bet ar važiuosiu dar? Tikriausiai ne. Ne dėl AI, o dėl zombių, piktai sukančių ratus tarp bliūdų ir išmetančių pusę maisto. Negaliu pakęst tų piktų snukių su išraiška – „visai nėr ką ėst“.

 

Dviejų savaičių reikėjo

Bet jau susitaikiau su mintim, kad nebus šį kartą. Užteks, kiek yra. Buda moko – savo pasaulėlį kuriamės sau kiekvienas. Ko dabar pergyvent, kad mažai. Galėjo būt ir mažiau arba visai nebūt. Vat dirbčiau čia, šiame viešbutyje, bagažo nešiku ar žolės laistytoju, nebūtų dabar jokių atostogų. O dabar, kaip vienas kolega išsireiškė:

– Tu tik atostogauji ir atostogauji. Kada tu dirbi?

Ryto rutinas praleisiu. Tolimesnis dienos planas, aplankyti keletą taškų Sirakūzuose. Pirmiausia važiuojam į Latomia dei Cappuccini. Deja – uždaryta remontui. Itališkas remontas – sąvoka neapibrėžta. Kiek nori, tiek ir uždaryta. Todėl skubam atgal link fordo ir važiuojam netoli į Basilica Santuario Regionale Madonna delle Lacrime. Keistos architektūros bazilika, kurią pamatyti iš vidaus tikrai verta. Katalikiškoje šalyje, kaip Italija, kiekvieni Dievo namai turi istoriją. Mums patiko, bet dienos vinis – Catacombe di San Giovanni. Sirakūzų katakombos, kur 10000 kvadratinių metrų buvo palaidota 10000 žmonių. Palaikai sulaidoti bendrame kape po II Pasaulinio karo. Katakombos prieinamos turistams už nedidelį pinigą, tik laiką pasitikinkite. Internete yra, bet itališkai ir nelabai tiksliai. Katakombų originali paskirtis – akvedukas. Vėliau puikiai tikęs laidojimui. 63 metais po Kristaus Šv. Petras buvo čia užsukęs, kai pakeliui į Romą Sirakūzuose praleido tris dienas. Kai girdžiu tokias istorijas, atrodo taip neseniai viskas buvo ir Dievo sūnus visai neseniai už mus visus ant kryžiaus buvo pakabintas. Iš vienos pusės – mistinė būtybė, iš kitos – gidė patvirtino, kad jojo mokinys čia buvo, kur mes dabar. Kokia tikimybė, kad kvėpuojam tuo pačiu oru? 100 procentų, jei pamenat matematiką mūsų kelionės į Samos aprašyme. Daugiau pasakoti tingiu, o ir nelabai yra ką. Šiandien itališka vakarienė, o ryt – namo..

IMG_0549IMG_0547IMG_0548IMG_5452IMG_5453IMG_5454

Tarp kitko, viduje fotografuoti negalima. Aš ir nefotografuoju, nors yra gaidžių, kuriems iki lemputės. Pora nuotraukų, perfotografuotų nuo nuotraukų muziejuje, kur fotografuoti galima, iliustracijai.

Įdomu stebėti ponias, vake pasipuošiančias vakarienei, lyg tai būtų kviestinė arbatėlė pas karalienę. Ne, nieko prieš pasipuošimą neturiu. Yra žmonių, kurie puošiasi visur ir visada. Bet vežtis krūvą drabužių vakarienėms AI viešbutyje – tuštybė. Ypač, kai suknelės nesimato iš už kalno lėkščių. Kita vertus mane nedaug kas supranta, todėl aš greičiau neteisus, negu teisus. Pvz į darbą visada einu su kostiumu, nes klientai, viską ten. O ir vertinu save aukščiau, nei nutįsus maikė ir džinsai, nors taip turiu teisę vaikščiot. Tačiau vakarienės (kad ir afterwork) mieliau einu su džinsais, kai tuo tarpu kolegos išsitraukia savo vestuvinius švarkus. Ir baisiausia stebisi, kad aš casual. Tikisi, matyt, kad ateisiu minimum su smokingu, nes koks gi sekantis levelelis, jei dieną – kostiumas. O aš nesuprantu tų jų švarkų. Prieš ką rodytis? Nori rodytis, rodykis visada. Matyt plunksnų papūtimas likęs nuo senbernystės laikų. Skirtumas tik, kad plunksnos patrešę dažniusiai tokios. Ypač su tais švarkais per mažais.

Booking.coms
storyLazyload();