AI
Ne, ne artificial intelligence, neteisingai supratot. Ir ne Alius koks nors. All, fucking, inclusive (čia jau būtų AFI, bet jūs man atleiskit už interpretaciją). Išdaviau visus savo įsitikinimus, dievus, stabus ir visa kita. Žinau, kad dievagojausi – niekada, nesąmonė, durnių laivas. Kol kas dievagojimosi neatsiimu, bet važiuojam šį kartą AI.
– Kas tau pasidarė, sensti gal? – sakysit.
Be kelionių gyventi neišeina. Visada reikia kažką planuoti, kažko laukti, ba neturint tikslo – kokia prasmė. Be prasmės žmogus pavirsta į bulvių maišą. Ir visai nesvarbu, kokia ta prasmė, svarbu, kad ji yra. Neįdomu jums visai, kaip ir ką rinkomės, bet šį kartą norėjosi komforto, kad būtų šilta, bet ne per karšta, skirsti – sąlyginai netoli, važiuoti į oro uostą ir iš jo – sąlyginai netoli, kaina kad būtų gera ir avis sveika ir marti neprasta, taip sakant. Nors čia gal kiek ir iš kitos dainos.
Rupūs miltai, kai paskaičiuoju. Ana va Italijoj buvom šiemet, ir Norvegijoj buvom, ir dar bala žino kur, įskaitant ir visus pavalkatavimus vietoje, nekertant sienos.
Žodžiu, marti šį kartą buvo pasirinkta pagal kainą, o prie marčios dar buvo ir kraitis, AI už labai nedidelę priemoką. Reliatyviai nedidelę – viskas visatoje yra reliatyvu – su priemoka prie marčios už AI, kelionė išėjo pigesnė, nei kitur tik už nuogą marčią. Taigi, matematika paprasta – geriau marti su AI, nei marti be AI, ar ne taip? Net keista, kad tokią pigią pavyko rast.
– Gal senmergė kokia?
– Ką aš žinau, gal ir senmergė. Arba kokia serganti, ar šiaip nekondicinė. Bet gi su maitinimu ir gėrimais v pridačiu. Net jei blogai gamins, gėrimai įeina vietiniai. Slopinsim skonio receptorius alkoholiu ir bus ok. Žinosim, kad daugiau niekada, niekada.
Tačiau pagyvenkim dar ir pamatykim, kaip ten bus. Italijoj maistą sugadint tik visai kreiva marti galėtų. Italė marti – maisto gadinti nemoka.
– Du kartus tais pačiais metais į Italiją?
A ko ne? Juolab, kad Sicilija, tai ne jokia jums Italija. Paklauskit siciliečių. Sicilija – visai kitas reikalas. Čia kaip Žemaitiją su Kaliningradu lygint.
Taigi, traukiam į Siciliją su all inclusive. Į kažkokį viešbutį vidury laukų piečiau Sirakūzų.
Marčios įtartinumą kažkiek sušvelnino tai, kad Sicilijoje esam buvę. Senokai jau, bet man sala iki šiol sapnuojasi. Viskas ten gerai – maistas, vynas, jūra, kalnai, vietiniai. Net prie eismo priprantama. Santykinai, aišku. Vietinių man niekada nepasivyt. Ženklas 30, aš važiuoju 60 ar 70, mane visi lenkia pikti palydėdami pypsėjimais. Policija ir ta lenkia. Nors tai buvo senokai. Dabar gal taip nedrįsčiau. Bent jau Šiaurės Italijoje pristatyta kamerų visokių ir baudos netrunka namo ateit. Ir pabandyk nesusimokėt iš karto.
Kelionę į oro uostą praleidžiu. Neįdomu. Važiuojam neįprastai vėlai, mat vaikai šiandien dar mokykloje juodas avis ganė. Ir dėl to kažkiek stresuoju. Čarteris, čekintis reikia, bagažą priduot, viską ten. Kažin kaip ten bus. Bet spėjom visur, civilizuota viskas. Saugumo patikroje išdėliojau visus ipadus ir kompus į dėžutes ant juostos. Šeima ėjo ir nuėjo. Susibalamūtijęs personalas klausia:
– Čia šitie tavo?
– Vienas, du, trys, keturi?! Visi tavo?
– Oho, rekordas. Tiek dar nemačiau. Daug ekranlaikio…
– ..
Neaiškinau, kad vaikai mano ana va ten. Man vienam ir trijų užtenka – telefono, kompo ir ipado.
Paaiškinsiu, ekranlaikis nuo devaisų kiekio niekaip nepriklauso. Jis priklauso nuo jūsų. Galima ir vienu telefonu instagrame katinukus ir pusplikes blogeres 12 valandų per dieną spoksot.
Į lėktuvą sulipom visi draugiškai ir nesistumdydami. Laukia 3 nuobodžios valandos, bet duos pavalgyt ir išgert (čia ne AI, už viską reikia mokėt, nors už AI šiaip irgi reikia mokėt), tai neprailgs.
Teta atnešė valgyt. Kažkur virš Kroatijos salų skaičiuojam likusią valandą skrydžio. Gal parašysiu vakare trumpą ataskaitą apie atvykimą, auto, vairavimą nuo Catanijos iki viešbučio ir, jei bus jėgų, apeisiu teritoriją su taurele vyno į savo ir jūsų sveikatą.
Nusileidom švelniai. Niekas neplojo. Vienas bandė, bet susigėdo.
Ech, Sicilija. Lyja, kaip iš kibiro, bet oras – pietietiškai lipnus. Ir chaosas lengvas visur. Skandinavams sunku, nes nėra eilės, kur susirikiuot.
Auto nuomą radom po gana ilgų paieškų.
– Ten eik, – moja man ranka piktas italas, sėdintis kažkokioje bilietų kasoje.
Ten nebuvo. Buvo tik parodyta kryptis, kuri buvo teisinga. Galų gale radom ir toliau viskas smooth, kol neatvykom į vietą.
Vairavimas nepasikeitė nei kiek. 80? Visi važiuoja 130. Ištisinė? Visi lenkia. Lenkiu ir aš (per ištisinę) kažkokį fiatą, važiuojantį pagal taisykles. Žmona stabdo mane komentarais ir kojom į fordo dugną. Nesakiau. Gavom ford fiesta. Lekia, kaip kokia bitė, tik balta.
Vietoje buvome jau įnaktėjus. Eilė iš krūvos skandinavų. Tikėjausi, kad čia mes vieni tokie gudrūs, bet panašu, kad visas lėktuvas čia ir atvažiavo. Turėtų viešbutis didesnį parkingą, būtų galėjęs čia nusileist. Eilėj stovėjom ilgai. Sicilija gi. Kol pasus užregistruoja, kol AI juosteles išduoda, dar kambario raktas kažkur dingo. Mes jau niekur neskubam. Spėjam dar ir pavakarieniauti lengvai. AI klientams palikta maisto, o kaip gi kitaip. Kaip galima atvažiuoti į AI viešbutį ir negaut paėst iš karto? Ir išgert. Radau kampe automatą su raudonu vynu. Šliūkštelėjau į ąsotį. Aštuonkojų salotos ir kepta žuvis. Vaikai kažko prisikrovė ir beveik nieko nevalgė. Prisipylė sausų pusryčių ir juos sausus rijo, ba pienas bus tik ryte, o vynu užpilt nesiūliau.
Einu bandyt prisijungt prie wifi ir žiūrėt Apple keynote. Gal laikas naujam telefonui?
Labos.
Rytas labas vakaras
Vakaras dabar, bet sveikintis įprasta ryte. Galvojau visai nerašysiu nieko, mat jį devynios. Su 39.4 temperatūra nedaug prirašysi, žmogus. Išvažiavau jau su temperatūra, ar oras, ar vynas užmaršino visas negalias – šokau į baseiną. Ir kuo labiau saulė vakarop, tuo pradėjo darytis blogiau.
Dienos planas buvo susipažinti su viešbučiu, baseinais, maitinimo (ir maitinimosi) rutinomis, kas mums priklauso mūsų AI, o kas ne. Tada norėjom kur nors iškišti nosį, bet liga ir vaikų visiškas nenoras lipti iš baseino, pavertė dieną tikra AI – ėdu, geriu, paeinu šimtą metrų ir vėl geriu, tada jau vėl ėst, o tada negi praeisi pro barą su kokteiliais, ledus ir visa kita.
– Tai neėsk, – sakysit.
Pats sau taip sakau:
– Vsio, po šito mealo daugiau neėdu savaitę.
Galima valgyt salotas, žalias ir su aštuonkojais, arba ryžiais su daržovėm, arba dar kažkuo. Visko išragauti per dieną neįmanoma, bet praeiti abejingai sunku. O kur dar desertai. O kava espresso kur. Pietūs skanesni už pusryčius, o vakarienė – už pietus. Bet čia kol kas tik legendom tikiu. Praleidau vakarienę – likau sirgti.
– Tu neįsivaizduoji ko čia yra, – gaunu sms.
Šeima jau valandą negrįžta. Gal eit parrident? Nieko, jei nemirsiu, įvertinsiu ir vakarienę.
Pora švedų per pietus pyko, kad nėra mėsos. Gal ir mažoka – pora karštų. Bet man jų negaila, nes yra puiki žuvis ir viso kito tiek, kad kokia gali būt mėsa.
Šeima parsirito patys. Vakarienę užskaitė aukštais balais. Nu ir valio.
Tiesa, po pietų Tomas:
– O kur mano telefonas.
Ieva puolė skambint ir kiša man – atsiliepė kažkas.
