Ispanija: Rudens atostogos ten, kur dar vasara. II dalis Segovia, Cuenca

Kadangi grįžimas iš salos nė per jokį miestą nesigavo be nakvynės, tai nutariame ilgiau užtrukti ir porą dienelių pasižvalgyti po Madrido apylinkes. Pasirinkau Segoviją ir Cuencą, nes kai ką jau aplankėme praeitą kartą.
Kadangi trys bendrakeleivės nutaria apžiūrėti Ispanijos sostinę, nes čia dar nebuvę, o tarp jų ir antra vairuotoja, todėl tik nusileidus sužinau, kad vairuoti teks man – akinius draugė paskolino, nes savus kažkur nukišau, veidrodėlių gerai nenusireguliavau, priekį važiuojančią draugę pamečiau, gps krenta nuo stiklo ir vis atsijungia, vietiniai tais aplinkeliais vos ne šimtu lekia - pasijaučiau kaip vakar teises gavus – net nugara prie sėdynės prilipo. Ačiū dievui, tikslą pasiekėm ir apsistoję einame į šalia esančią užeigą užkąsti. Tai, pasirodo, angliškas pub-as, visas helovinui pasipuošęs, bet turi tapas, kurios labai tiks, be to jau 23 valanda, todėl gerai, kad kažkas išvis šiam užkampy dirba.


Apsigyvenome tame pačiame name, kur prieš kelis metus buvome, tačiau dabar jau jo neberekomenduočiau, nes tąkart už sienos gyveno šeimininkai, o dabar kita namo dalis taip pat išnuomota, o garso izoliacijos - jokios. Grįžę aptinkame, kad nėra karšto vandens – kas čia mums su ta kelionės pradžia vėl taip nesiseka?
Gavęs naktį žinutę, ryte ateina šeimininkas ir viską sutvarko, o mes penkios sulipame į mašiną ir važiuojame link Segovijos.

Bet pradžiai turiu aš čia nužiūrėjus tokį perliuką, kaip aš mėgstu, kuris labai tiks pusryčiams - Pedraza. Tai viduramžių miestelis, nepasikeitęs nuo XVI a., kuriame gyvena 450 gyventojų. Įsikūręs ant kalno su pilimi, nuo kur atsiveria nuostabi panorama

Radau aš jį prieš pat kelionę, visai netyčia ir pamačiusi tas žvakeles, nutariau, kad gal čia per vėlines taip pasipuošęs būna. Deja, tai vasarą vykstantis klasikinės muzikos renginys, bet miestelis vis tiek labai žavus ir vertas apsilankymo.

Prabuvom mes ten vos ne tris valandas, nors tiek ir neplanavome.
Sėdame lauke, gražioje aikštėje, prie labai senų staliukų ant dar senesnių taburečių ir papusryčiaujame už juokingus 13 eurų visoms. Madride tiek vien kavai neužtektų, o čia ir tortilia ir kažkokie lašinukų čipsai, vištytė.

Atmosfera aplink užburianti, nesinori niekur eiti.

Atrandame kažkokią vintažinę parduotuvėlę, kur merginos perka įdomius papuošalus, o aš tiesiog stoviu aikštėje ir gal pirmą kartą visai nesinervinu dėl to nesibaigiančio apsipirkinėjimo.

Dar vienas perliukas mano ,,kolekcijai”.


Toliau važiuojame į Segoviją,

kurios didžiausia puošmena – 728 m. ilgio, I a. senovinis akvedukas, yra pats ilgiausias išlikęs Europoje ir laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių romėnų akvedukų pasaulyje.



Kitam miesto gale stūgso XII a. pilis, nuo kurios atsiveria gražūs apylinkių vaizdai.



Segovija labai kompaktiška, nepavargsite viską apėję pėsčiomis.
Centre labai graži katedra, bei jaukus senamiestis.


Turi miestas ir savo firminį patiekalą, tai – cochinillo, keptas paršelis. Labai skanu, tik porcijos nemažos

Vakarop grįžtame į Madridą, nes mūsų pageidavimu, šeimininkų užsakytas vakaras Casa Patas flamenko klube. Šį kartą kaina 36 eur., o pasirodymas, deja, ne taip patiko kaip praeitą kartą, bet vis tiek nesigailim, kad ėjome – ispaniškai dvasiai pajusti tas reginys labai tinka.


Sekančią dieną važiuojame į Cuencą, laukia 400 km, ir čia jau ne Lanzarotės atstumai. Pirma aplankome 30 km už miesto esantį taip vadinamą ,,užburtą miestą“ – Ciudad Encantada.

Iš tiesų tai parkas, su keistų formų styrančiomis kalkakmenio uolomis, kurios primena gyvūnų ar žmonių veidus, prie kiekvieno yra informacinės lentelės su paaiškinimais ką turėtumėme matyti ar įsivaizduoti. Kaina 5 eur. Gauni planą ir apeini gal 4 km ratuką. Gražu, oras geras, tiesiog maloniai pasivaikščiojome gamtoje, bet kad labai sužavėjo, tai nepasakytumėme.


Pakeliui stabtelime prie ,,Velnio lango“ – Ventano del Diablo, nuo kurio atsiveria puikus tarpeklio vaizdas.


Tada apsistojame Cuencoje, kuri, bent jau man, labai patiko. Senamiestis įsikūręs ant stačios kalno atšakos, iš kurios abiejų pusių upės suformavę gilius tarpeklius, dėka ko, aplink vėl nepakartojamos panoramos su rudenėjančiais medžiais ir tapybiškais skardžiais.

Miestas tikrai įdomus, primenantis Italiją, katedra labai jau prancūziška, o gražiausia tai ta ant skardžio pakibusi miesto dalis su vaizdu vienuolyną.


Pasigrožėję miestu sėdame valgyti šeimyniniame restoranėlyje, kur padavėjos moka vos kelis žodžius angliškai, todėl prisijuokėme, kai gavome visai ne tą, ko tikėjomės, bet užtat buvo skanu, linksma ir neįprastai pigu – už keturių patiekalų kompleksą sumokėjome tik po 10 eurų.

Pavalgius visgi nutariame dar grįžtant užsukti į jau praeitą kartą mus sužavėjusį Chinchoną, kurio naktinis vaizdas nė kiek ne prastesnis, o aikštėje klegantys Helovino vakarėlių dalyviai šį vakarą pavertė šventiniu. Išgeriame po taure šio miestelio firminio gėrimo – saldžios anyžinės degtinės ir džiaugiamės, kad čia užsukome, nes ši vieta, kaip rožė ant torto – kažkaip pakiliai užbaigė šią nuostabią kelionę.


I dalis

Booking.coms
storyLazyload();