Ispanija: PILKAS MADRIDO ŽAVESYS

Ispanija, 2015 gegužės mėnuo.


Kažkada labai seniai vienerius metus teko dirbti Skuode. Tai buvo smagus ir įsimintinas laiko tarpsnis, pilnas nutrūktgalviškų poelgių, linksmų nutikimų, malonių pažinčių ir jaunatviškų istorijų. Šiandien, greta daugybės gerų atsiminimų apie šį miestą ir jo žmones, kartais į galvą prasimuša ir vienas nekoks. Tai epizodai su tuometine Skuodo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams: uolia partine aktyviste, valdinga, provincialia ir visada pasiruošusia įvairiausiems karjerizmo proveržiams bei aferoms. Paskui aš mokiausi Peterburge, vienerius metus dirbau Šilutėje, vėliau Vilniuje, studijavau Maskvoje, vėl dirbau Vilniuje, kol pagaliau likimas atvedė mane į uostamiestį. Labai dažnai kartoju, kad visą šį ilgą ir permainingą gyvenimo laikotarpį mane lydėjo didžiulė sėkmė, nes visur aplinkui apie sukdavosi darbštūs, gerai savo reikalus išmanantys, gabūs bei supratingi žmonės, patys talentingiausi pedagogai, bendradarbiai, ir kaip nebūtų keista, labai profesionalūs ir išmintingi valdininkai.

Bet, anot rusiškos patarlės, ne visada katinui užgavėnės. Pastarieji mano gyvenimo metai vis dažniau man pradėjo priminti kažkada Skuode išgyventus nesusipratimų pilnus epizodus su uoliąja Vykdomojo komiteto valdininke. O kadangi ši gegužė pasitaikė itin gausi įtampomis ir konfliktais, tai vieną gražią dieną mudu su Vytu į viską numojom ranka, ir nors nebuvom nei planavę nei svajoję, nusipirkome bilietus į Madridą. Slogučiui išblaškyti.


Sofiją ir Čen Dzenę palikau visai netoli Marijampolės esančiuose soduose, pas savo seserį. Ten pat pernakvojome, ten pat su džiaugsmu šiais metais pirmą kartą išklausiau kukuojant gegutę, na o rytojaus rytą nuvykome pas Aleksandrą ir Dainą į Vilnių. Laikas su Daina ir jos vyru ( kartu su jais namuose gyvena Dainos tėvai ir vaikai) visada eina įdomiai ir nenuspėjamai. Šį kartą visą vakarą praleidome prie Gėtės „Fausto“ vertimų. Genialųjį kūrinį į lietuvių kalbą buvo mėginta versti ne vieną kartą. Aleksandras ant stalo paklojo Alekso Churgino ( ponas Churginas kažkada grasino paduoti mane į teismą, mat pastatęs jo išverstą „Romeo ir Džuljetą“, spektaklio afišoje aš pamiršau parašyti jo pavardę) bei Antano Jonyno vertimus. Aš nuo jaunystės metų savo galvoje išsaugojau kelis lapus Fausto monologų, išverstų Sigito Gedos. Tad visą vakarą garsiai skaitėme tai vieną vertimą, tai kitą, tai trečią, lyginome juos, ieškojome panašumų ir skirtumų. Pastarųjų atrasdavome kur kas daugiau. Įnaktėjus padarėme išvadą, kad visi trys vertimai yra tokie skirtingi ir nepanašūs vienas į kitą, jog perskaičius juos pačiam autoriui, tas tikriausiai neatpažintų, jog tai yra jo kūriniai.

Ispanijos sostinę pasiekėme netikėtai lengvai. Šį kartą lėktuve į akis daugiau krito lietuviai vyrai nei lietuvės moterys ar ispanai. Tikrai labai dekoratyvūs padarai, galvojau sau, gal šiandien neperdeda merginos kaltindamos mano lyties atstovus sumoteriškėjimu ir perlenktu polinkiu puoštis. Kadangi daugelis vyriškių salone sėdėjo nusimovę batus, tai pirmiausiai man į akis krito jų spalvotos gana įvairaus modelio puskojinės: visiškai trumpos, įprasto ilgio ir iki kelių, ožkos sūrio baltumo, kelininkų oranžo rėksmingumo, švariausio chrizoprazo mėlio ir ryškiai raudonos. Kai kurių kulnus puošė išsiuvinėti gyvūnėliai, kai kurių paukšteliai, dar kitų - kažkokių firmų pavadinimai. Skustomis galvomis ar sušiauštais dredais aš jau seniai nesistebiu, tačiau mane vis dar kirbina infantilus pastarųjų metų jaunų žmonių apsirengimo stilius. Šiandieninių frantų kompaniją einančią gatve, iš nugaros visai nesunku palaikyti septintos ar aštuntos klasės moksleiviais, mat visi yra labai nusisiaurinę, nusitrumpinę, kuoduoti, peicuoti ir visaip kitaip besijauninantys, tačiau žaismingi.

Ekspreso autobuse, vežančiame mus į Madrido centrą, į mano akis krito keturios gražios, brandaus amžiaus lietuvės. Jos man priminė, kažkada keliaujant į Prahą, sutiktą vieno žymaus Lietuvos estrados dainininko žmoną. Į Čekoslovakijos sostinę ji vyko apsitaisiusi pilkai kaip pelytė, tačiau kai vakare įžengė į Grand viešbučio restoraną, tada netekau amo ne tik aš, bet ir visi mūsų grupės dalyviai. Pilkus kelionės drabužius ji buvo pakeitusi blizgančia taftos suknele, tarp stipriai apnuogintų krūtų blaškėsi apvalus auksinis cvambalas, dekolte buvo iškirpta iki paskutinės galimybės ribos, lūpos degė kaip purpuras, o drėgnos išplėstos akys buvo pasiruošusiomis netikėtumams ir nuotykiams.

Panašiai atrodė ir visos keturios kartu su mumis aeroporto ekspresu važiuojančios lietuvaitės . Gražios, žavingos, juslios, ir nedviprasmiškai provokuojančios flirtui. Štai kur atsiskleidžia tikrasis mano tautiečių grožis - galvojau - svečiose šalyse. Atrodo, kad pas mus namuose jau kuris laikas tapo nebemadinga merginoms ir moterims puoštis prieš savus. Nebemadinga ir nenaudinga ekonominiu požiūriu.

Grįžtant atgal, aš vis žvalgiausi tų keturių į atmintį įstrigusių veidų, tačiau nemačiau. Vargu ar jos galėjo sugrįžti kitu lėktuvu. Greičiausiai, vis dar svečiuojasi Ispanijoje.


MADRIDO MENŲ MEKOS


PRADO MUZIEJUS
Lyginamas su Paryžiaus Luvru ir Peterburgo Ermitažu, Madrido Prado muziejus yra laikomas vienu didžiausių pasaulyje. Čia surinkta labai didelė Ispanijos dailininkų kolekcija, gausybė Italijos ir Olandijos menininkų šedevrų. Oficialiai muziejus buvo atidarytas 1819 metais Prado parke. Nuo parko vardo kilo ir pačio muziejaus pavadinimas. Muziejaus statyba truko ilgiau nei dvidešimt metų. Pirmąją Prado muziejaus kolekciją sudarė apie trys šimtai paveikslų, šiandien čia yra saugoma virš šešių tūkstančių pačių vertingiausių pasaulio dailininkų drobių, virš keturių šimtų skulptūrų ir šiek tiek juvelyrinių dirbinių.

Man didžiausią įspūdį paliko jau seniai pažįstami ir pamilti: Karavadžo, Rafaelis, Tintoreto, Velaskesas, El Grekas, Ribeira, Muriljo. Nustebino Boschas. Dar labiau pamėgau puošnumu ir emocionalumu pagarsėjusį Veronezę. Po trijų valandų vaikščiojimo pasijutau, kaip visada tokiais atvejais, nepajėgus jokiems įspūdžiams, nusipirkau „La Guia del Prado“ ir mes išėjome iš muziejaus tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome.

KARALIŠKOJI DAILIŲJŲ MENŲ AKADEMIJA.
Tai nuostabus muziejus, taip pat įsikūręs turtingo muziejais ir visokiausiomis įžymybėmis Madrido centre. Jis , meno kritikų nuomone, labai stipriai ir galingai prisideda prie Ispanijos sostinės istorinės ir kultūrinės vertės kūrimo. Tai ne tik užburiantis pastatas, bet ir daugelio Ispanijos dailininkų gimtoji Alma – Mater. Pilnai įmanoma, jog jeigu Filipas penktasis nebūtų nusprendęs atidaryti šios garbingos mokslo įstaigos, pasaulis būtų neišgirdęs ne vienos dabar šią šalį šlovinančios menininko pavardės. Be Prado muziejuje matytų El Greko, Velaskeso, Gojos, Riberos, Zurbarano, Rubenso darbų, čia mano akį labiausiai patraukė Muriljo. Gal todėl, kad staiga prisiminiau Maltoje girdėtas legendas apie šio žmogaus gyvenimą, pomėgius, nusikaltimus, tremtis, meilės nuotykius, šlovingus apdovanojimus ir netikėtą, banalią mirtį, o gal dėl daug paprastesnių ir asmeniškesnių dalykų, todėl, kad jis man visada, paprasčiausiai, patiko.

THYSENO – BORNEMISCOS MUZIEJUS
Šis muziejus yra laikomas vienu geriausių šiuolaikinio meno muziejų Europoje. O aš esu, kaip čia geriau išsireiškus, susiformavęs šešioliktojo devynioliktojo amžiaus tapybos gerbėjas, tikriausiai todėl čia didžiausią įspūdį man paliko jo parduotuvė. O jeigu rimčiau, jis man truputį per margas, todėl palyginus su Pradu ar netgi Karališkosios dailiųjų menų akademijos muziejumi, truputį per smulkus, daugybė dailininkų pavardžių susipina galvoje, o paskui ir visai ištirpsta. O pasekmė paskui būna visada viena ir tokia pati – tarsi niekur nebuvai, nieko nematei. Reikalui esant aš visai gerai susigaudau šiuolaikiniuose menuose, bet dažniausiai aš jais naudojuosi tiktai savo darbo sumanymuose, kai šiuolaikinio dailės kūrinio ir mano sumanymai susikerta kažkokioje erdvėje.

KARALIENĖS SOFIJOS MENO CENTRAS
Na, apie šitą muziejų norisi pakalbėti šiek tiek plačiau. Visų pirma todėl, kad jį pirmąjį mes išvydome eidami iš geležinkelio stoties į savo viešbutį, ir dėl to, kad jo galingas metalines konstrukcijas ir kiaurą parą prie muziejaus vartų besibūriuojančias grupeles smalsuolių, mes galėjome pastoviai stebėti pro savo kambario langus. Tiesiog kitoje gatvės pusėje. Karalienės Sofijos meno centras yra labai populiarus muziejus, kuriame eksponuojama daugybė žymių menininkų kūrinių. Jo pasididžiavimas yra Pablo Pikaso ir Salvadoro Dali paveikslai.

Labai įdomus pats keturių ar penkių aukštų pastatas. Pilkas, tamsus tarsi akmeninis maišas, su labai ilgais koridoriais, aukštomis siauromis salėmis ir pasibaisėtinai nejaukia terasa, įrengta ant aukštų metalinių pastolių, juosiančių dalį senojo pastato. Pačiu trumpiausiu keliu atėję į muziejų , pirmiausiai pakilome į tą nejaukią terasą. Tai tikras mirties placdarmas norintiems nusižudyti. Žvilgtelėjus per neaukštą stiklinę sienelę, skiriančią lankytojus nuo svaiginančios prarajos, šiurpas krečia, taip žemai atrodo muziejaus kiemo grindinys. Kai kurios terasos plytelės yra atšokinėję nuo pagrindo, klapsi po einančio kojomis, ir suteikia dar niūresnio įspūdžio. Tam pačiam niūrumui tarnauja ant šios terasos įkurdintas vienintelis eksponatas – kažkokio mistinio už dramblį didesnio žvėries skulptūra, ant kurio nugaros kėpso toks pats, tik šiek tiek mažesnis gyvūnas, o ant to mažesnio - dar vienas , tiktai jau visai nedidelis... Gyvūnų šonai išmarginti visokiausiais tekstais, tačiau aš nesigilinau į tuos tekstus ir nesvarsčiau kokį čia žvėrį ispanai užkėlė į tokias aukštybes. Man pakankamai didelį įspūdį paliko pats terasos dydis, jaukumo stoka, ir aukštis, ant kurio ji yra įrengta.

Nusileidę akmeniniais laiptais žemyn, pradėjome apžiūrinėti eksponatus. Vienos ilgos ir aukštos salės gale pamačiau kažką įdomaus ir nuėjau tiesiai salės viduriu į priekį. Visai nepastebėjau, kad ant tos salės grindų buvo suguldyti keturi ar penki meno kūriniai. Neabejotina, kad jie ant grindų pakloti tinkamesniam susipažinimui su jais, o aš, kaip niekur nieko nužingsniavau per juos, kaip per paprastą šaligatvį, neatitraukdamas akių nuo salės gale kabančio, kažkaip įdomiai deformuoto ryškiaspalvio paveikslo. Laimei, Ispanija ne Lietuva, muziejaus budinti už eksponatų trypimą nepuolė manęs barti ir koneveikti, o tik kažkaip tai jau labai labai keistai ir suokalbiškai man nusišypsojo. Kitose akmeninio maišo salėse žiūrėjau ne tik į sienas, bet ir į grindis. Neduok Dieve, kad nesutrypčiau kokio nors ant grindų patiesto šedevro.

Karalienės Sofijos menų centras buvo atidarytas 1992 metais. Šiandien čia eksponuojamos išimtinai tik dvidešimtojo amžiaus Ispanijos dailininkų kolekcijos: Chuanas Grys, Chuanas Myro, Chulio Gonzalesas, Eduardas Čiljida, Pablas Serano, Karlas Andre ir kiti. Pačiu įžymiausiu muziejaus eksponatu šiuo metu yra laikomas išprotėjusio Pablo Pikaso nutapytas šedevras “ Guernika“. Tai yra sienos dydžio aliejumi tapytas vaizdas ant drobės, kuris buvo pabaigtas 1937 metų pasaulinės parodos Paryžiuje atidarymo proga. Paveikslas yra pilkai, juodai baltas, trijų su puse metrų pločio, beveik aštuonių metrų ilgio, nukreiptas prieš karo negeroves, chaosą ir kančias. Yra manoma, kad šitas darbas buvo inspiruotas Guernikos bombardavimo. Po sėkmingos paveikslo premjeros Paryžiuje, Guernikos paveikslas buvo rodomas daugelyje pasaulio šalių, tapo gerai žinomu ir pripažintu darbu, iki šiandienos į Madridą traukiančiu Pablo Pikaso gerbėjus iš visų planetos kampelių.

Karalienės Sofijos menų centras, Prado ir Thyseno- Bornemiscos muziejus sudaro auksinį Madrido menų trikampį. Karališkosios menų akademijos rinkiniai garbingai šitą trikampį papildo.

Susiruošusius į šiuos muziejus norėtųsi įspėti, kad yra tam tikras laikas, tam tikros dienos ir valandos, kai į juos galima patekti nemokamai. Žinoma, už malonumą veltui pažiūrėti į pasaulio šedevrus, reikės paaukoti šiek tiek brangaus laiko. Tačiau, kaip sakė Makiavelis, tikslui pasiekti tinka bet kokios priemonės.

DIDINAM RATĄ

„Pirmas įspūdis vėlų vakarą atsidūrus Madrido centre – miestas kvepia“, - rašė Aistė Masionytė Lietuvos žiniose apie savo pirmuosius žingsnius atvykus į Ispanijos sostinę. Mes į Madridą atskridome panašiu laiku ir pirmąją pažintį pradėjome važiuodami aeroporto ekspresu, paskui vaikščiodami po miesto centrą. Prado prospektas dar nenuniokotas vasaros karščių ir pavasariškai žalias, prospekto pradžioje yra Botanikos sodas. Iš karto sutarėme su Vytu, kad šitą vietą vėliau reikės būtinai aplankyti. Viena garsiausių Ispanijos sostinės gatvių skęsta didžiulių „begėdžių“ šešėliuose. Nors pirmoji diena pasitaikė karšta, striukių nenusirengėme, mat čia mus kamavo ne tik mūsų šaliai šiuo metu nebūdinga šiluma, bet ir labai stiprus ir šaltas vėjas.“ Fontanai čia trykšta vienas po kito, tad pagalvoji: kodėl Madridui, kitaip negu Vilniui, pakanka lėšų šiems gyvybės šaltiniams išlaikyti, o juk Ispanija linksniuojama kaip viena labiausiai krizės išvargintų šalių. Bene garsiausias Madrido fontanas - vienas jo simbolių - įrengtas Prado prospekte esančioje Plaza de Cibeles aikštėje. Jis vaizduoja dievaitę, vadeliojančią dviem liūtais pakinkytą vežimą. Teigiama, jog šiame fontane taškosi Madrido „Real“ futbolo klubo pergales švenčiantys gerbėjai“ - toliau savo įspūdžius dėsto Aistė.

Čia cituoju šios man nepažįstamos moters žodžius todėl, kad pirmąją dieną vaikščiojant po Madrido centrą mes su Vytu irgi pastoviai užsidavinėjome panašiais klausimais. Tik pakeisdami Vilniaus vardą į uostamiesčio. Tiesą pasakius, panašiais klausimais mes užsidavinėjome ir vaikščiojant po kitų „krizės nukamuotų“ šalių miestus. Kodėl uostamiestis, praktiškai pastatytas ant vandens, beveik neturi fontanų? Kodėl pas mus yra brangu paimti tai, kas veik pasiekiama ranka, o pas kitus įmanoma? Kodėl net gūdžiais tarybiniais laikais šių sielą gaivinančių salelių buvo kur kas daugiau? Koks išminčius sugalvojo įrengtus Klaipėdos miesto fontanus paversti gėlių klombomis? O ausyse nuolat zvimbė uostamiesčio valdininkų, atsakingų už žalią miesto veidą ir tvarką pasiteisinimai: „Klaipėdoje neapsimoka... Klaipėdoje ekonomiškai nepasiteisina...Klaipėdoje problematiška...Klaipėdoje neįmanoma...“. Gerai dar bent tiek, kad Klaipėdoje įmanoma, apsimoka ir ekonomiškai pasiteisina laikas nuo laiko pasimylėti su savo antrosiomis pusėmis, priešingu atveju trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas išnyktų iš pasaulio žemėlapio.

Booking.coms
storyLazyload();