Ispanija: Oi, ne, vėl Gran Canaria

Pusryčiai šiandien perėjo į lengvą brunčą. Gerą tokį, iš to kas buvo šaldytuve likę nuo vakar. Vaikai prarijo viską ir dar paprašė, deja deja, vakarykštės liekanos turi pabaigą. Čia kaip su vakarykščiais cepelinais, pašildytais keptuvėje – jie skanesni, negu originalūs. Gavau užsakymą vėliau pagaminti taip pat ir niekaip kitaip. Užsakymas priimtas. Visokios ten Bernelių užeigos turėdavo „vakarykščių“ cepelinų. Nesunku ir man pagaminti tą patį.

Planuojam šiandien priduoti nepavykusią Zarą ir praleisti dieną Maspolomas kopose. Jei keliausite ten, neimkite daug balasto. Aš iškroviau viską, kas nebus reikalinga. Pvz droną. Skraidyti negalima, tai ir neskraidysiu. Jei norėsite pamatyti Maspalomas kopas iš oro – pilnas youtube. Vienok ir iškrovus viską, sunku tampytis balastą ant pečių. Vandens pasiimkit ir pasiruoškit nuogiems pimpalams – kopose nemažai nudistų. Ir kodėl turi būt seni, surūdiję pimpalai, o ne gražios, jaunos, nenukarę krūtys? Kad eitum, žmogus, ir džiaugtumeisi. Ne, vien pimpalai.

Vaikams džiaugsmo tiek, kad kelionė čia jau vien dėl kopų apsimokėjo. Smagu. Tik karšta ir pučia. Maudytis nelindom, nes vėjas ir bangos tokios neblogos.

-Aš jų neišlaikysiu, – sako Ieva.

Aš neinu prie vandens, tai ir vaikai tik pakrante, nors kai kurie sugeba ir taip sušlapti.

Planavom praleisti visą dieną, bet be vandens ir pučiant tokiam vėjui, sukam atgal per kopas. Skaitykit teisingai, jokio nusivylimo. Nereali vieta. Maža dalis Sacharos dykumos – pasiekiama ranka.

IMG_6343

DSCF0185DSCF0182DSCF0192

Zara priima prekes grąžinimui bet kur, nesvarbu kur pirkote. Svarbu, kad kortelę tą pačią turėtumėt, kuria mokėjot. Mes neturėjom. Teko bėgti iki auto, paimti Ievos kortelę, mat ji vakar savo mokėjo. Bet visa kita labai smooth. Best parduotuvė ever. Grąžinom už 20 eurų, o prisipirko kai kas – net baisu skaičiuoti už kiek. Neskaitant, kad viešbutyje prieš tai:

-Turi biškį pinigų kortelėj? Zarą užsakyčiau.
-Gal turiu.
-Tai jau užsakiau.
-Matau…

Po Zaros – valgyt. Tiksliau užkasti ir vyno. Hyper Dyno beveik tokia pat gera, kaip lidlė. Pietus jau susisukom grįžę. Niekas nosies nesuraukė ir net liepė savo restoraną atsidaryt. Nesu toks virėjas, bet vaikams tinka. Daugiau nieko ir nereikia.

Toliau – čil prie balos, t.y baseino. Turiu laiko, tai gal apie savo valgymo priblūdus papasakosiu, kad jau užsiminiau.

Sėdžiu ant keto dietos. „Sėdžiu“ – keistas žodis. Pakeičiau maitinimąsi į keto, t.y. jokių (beveik jokių) angliavandenių, normaliai baltymų, o didžioji dalis kalorijų – iš riebalų. Nieko naujo. Tokios dietos – žinomos senokai. LCHF, Atkins dieta ir panašiai. Teorijų ir praktikų jums čia nepasakosiu – pilnas internetas – ieškokit keto. Vienok – kiek kitoks priėjimas prie dietos, kuri labiau naujas gyvenimo stilius nei dieta. Yra daug nuomonių už ir prieš, bet tie, kas už, pasakoja, jog atsisakius angliavandenių, kepenys pradeda deginti sukauptus riebalus ir gaminti ketonus (vietoj gliukozės), kaip pagrindinį energijos šaltinį smegenims ir viskam kitkam. Gliukozė = insulinas. Insulinas = greitas skaidymas ir pastovus alkio jausmas. Ankščiau laikiausi nuomonės, jog svorio reguliavimas, tai paprasta matematika. Plius ir minus, ne jokie ten stambūs kaulai, paveldėjimai, ir pan. bulšit. Jei laikytis kalorijų deficito, svoris mažės. Ir mažėjo. Tik skaičiuodamas kalorijas vaikščiojau amžinai alkanas. „Dar obuoliuką, dar morkytę, dar vandenuko“ – kančia. Morkytės ir obuoliukai getai, bet tai cukrus, kad ir natūralus. O cukrus, tai insulinas. O insulinas, tai riebalų kaupimas, o ne skaidymas. Moksliškai skamba, žinau, o ir nepaaiškinsi visko dviem sakiniais (tikslas ne aiškinti, jau sakiau). Tačiau, broliai kurmiai, paskaičiuokim logiškai. Prieš 200 metų, kai nebuvo parduotuvių su pilnom lentynom, nebuvo mėsos, šviežios, keptos, virtos, rūkytos ir džiovintos – ją reikėjo pasigauti, o pasigavus nelabai į šaldiklį pasidėsi, ba šaldiklio nebuvo. Žuvį reikėjo pasigauti, o ne kortele brūkštelėjus į krepšį įsidėt. Nebuvo kivių ir bananų visus metus. Mūsų platumose buvo obuolių. Laukinių. Buvo uogų, bet ribotą laiką. Ką valgė protėviai? Ir ne metus taip valgė, o 600 tūkstančių metų. Nuo to laiko, kai ant dviejų kojų atsistojo. Valgė, ką rado. Šiandien prisirpusį vaisių? Valgau, kol yra. Cukrus = insulinas = kaupiu riebalus žiemai. Atėjo žiema? Riešutus, sėklas, kažkiek mėsos – ketonai = deginu riebalus. Įdomiausia žinot kas? Kad nustojus ryti angliavandenius valgyt iš viso nesinori. Jei sportuodamas ir skaičiuodamas kalorijas vos įtilpdavau į dienos kalorijų normą, tai dabar turiu prisiversti įsipilti daugiau aliejaus, įsidėti daugiau sūrio ar suvalgyti saują riešutų, kad bent minimalią leidžiamą kalorijų normą pasiekti ir neišmušti metabolizmo iš normos. Dabar tikslių rezultatų paskelbti negaliu, bet būdamas namie per mėnesį be didelių pastangų numečiau 8 kg. Ok, pradžioj kūnas atsikrato nereikalingo vandens – svoris krenta labai smarkiai. Vėliau sulėtėja, bet vis vien. Ir visa tai, nejaučiant pastovaus alkio ir pastovios kovos su savimi dėl ko nors įsidėjimo į burną. Tiesa, teko praeiti „keto gripą“ – perėjimas nuo gliukozės prie ketonų trunka keletą dienų, o jausmas ir simptomai, kaip sergant gripu, tik temperatūros nėra. Yra ir kitų keto dietos pliusų. Pvz. ar žinote kad, vėžio ląstelės maitinasi gliukoze ir jos joms reikia 30 kartų daugiau, nei „normalioms“ ląstelėms? Taigi sumažinus angliavandenius vėžinės ląstelės neturi jokių šansų išgyventi.

Klausė kažkaip žurnalistai, nuo ko mirdavo Australijos aborigenai prieš 50 metų. Nuo ligų, karų, krokodilų mirdavo. Nuo ko miršta dabar? Nuo diabeto, širdies ligų, vėžio. Kas pasikeitė? Europiečiai atvežė cukrų, miltus ir pan.

Neplaunu smegenų. Ne mano reikalas, ką valgot ir geriat. Neplaunu smegenų net šeimai – vaikai eina į mokyklą, o ten „lėkštės modelis“ nustatytas ir jo nepakeisi. Tiesiog trumpos įžvalgos ir nuosavi eksperimentai su pozityviais rezultatais. Pamenat, kaip vakar Ieva barėsi, kad turiu ką nors užkąsti, „nes nualpsiu“ tuoj? Beveik 24 val be kąsnio burnoj ir jokio nuovargio, jokio alkio jausmo – organizmas degina viršsvorį nuosekliai ir tiek, kiek reikia, ir apie nualpimą neina jokia kalba. Žinoma, pasiekus normalų svorį toks smagumas pasibaigs, bet tada bus galima ir prie angliavandenių nuosekliai grįžt, pvz. grąžinti bulves ar daržoves. Tik svarbu prisiminti: angliavandeniai = insulinas = riebalų kaupimas. T.y. valgai bulves, nevalgyk riebios mėsos. Valgai riebią mėsą, nevalgyk po to deserto. Valgai desertą, nevalgyk riebaus. Elementaru.

Vakarieniaut ruošiamės „į miestą“. Kas puošiasi, kas šiaip šlaistosi be vietos. Link „miesto“ pajudėjom dar saulei nenusileidus. Carolina bandė kurti filmą apie mūsų viešbutį ir save, ir taip susiparino, kad ašaros upeliu. Jokie guodimai ir pagalba nepadėjo. Tomas puolė siūlytis padėt, bet princesė pasiūlymą atmestė. Užsiparino ir tas. Tada užsiparino Ieva. O galiausiai ir aš.

-Nu ir čiuožkit namo, jei blogai viskas.

Ir iščiuožė abu jaunėliai.

-Einu ieškot.
-Sėdėk. Pareis.
-Taigi žinai, kad nepareis. Pasiklys, ryte tik kaulelius rasim.
-Px…

Išėjo.

-Jums vienam serviruot ar dviems? – klausia padavėja. -Keturiems, – sakau, kažkur dar du maži vaikšto.

Booking.coms
storyLazyload();