Ispanija: Oi, ne, vėl Gran Canaria

IMG_4608

Googlinu, tiksliau tripadviserinu (o yra toks žodis?) kokį nors gerą restoraną, kad dirbtų. Radau Ingenio kaime. Bar Restaurante La Juventud Y Tu. Nu ir pavadinimas. Kaip tam anekdote, apie неперекидай ногу через забор, я!

Restoranas gal ir neblogas, bet pigiai prasisukti nepavyks. Mes palikom 60 eurų su arbatpinigiais. Jūros gėrybių sriuba, salotos, kepta kiauliena, mėsos kukuliai, butelis balto vyno, duona su skaniuoju kanarietišku padažu. Niam. Bet ne NIAM. Skanu, bet atgal ten už 60 eurų neičiau.

IMG_1126IMG_6325

Dabar jau tikrai atgalios viešbutin, maudytis dar reikia suspėt. Baseinas šildomas, 26-27 apie. Kas gali būti geriau gale dienos, kai kojos jau nori poilsio. Ir visai mums tas pats, kad trise užimam pusę baseino, taškydami viską aplink. Caroliną dar pakeliu visokiems triukams, o Tomo jau ne. Va taip metai ir bėga…

Vakarienei – naminis maistas, vertas daugiau, negu tie 60 eurų. Krevetės, aštuonkojis, salotos, kai kam – bulvės. O desertui – ledai iš vietinės parduotuvės. Bet ne visiems, o tik trims. Oj, apie maitinimosi niuansus dar nepasakosiu.

Einu gert skanaus vyno iš lidlės, o jūs ten uraganų bijokit ir pavydėkit.

 

Nesimiega. Senatvė, matyt, artėja. Dar ankstoka, bet kas čia žino. Gal rūkyt mest? Arba gert? Arba rūkyt ir gert?

Tokių keistų minčių ir esu išgenamas iš lovos. Jaunuolis, kuris ką tik blogai jautėsi ir jau beveik testamentą rašė, jo paklausius, jau kvaksi. Ieva neleidžia jam lipt iš lovos, nes švis dar tik už poros valandų. Vienok, išgirdęs mane išlindo tyliai ir uždarė mamai duris.

Tiek veiksmo šiandien buvo, kad eilutės sunkiai spaudosi. Bet apie viską iš pradžių. Mergaitės ruošėsi ypatingai ilgai šiandien, mat pagal planą važiuosim į Zarą. Šoping diena. Mano programoje dar šis bei tas. Negalima juk apsiriboti vien šopingu.

–       Tai kam mes čia sukneles ir sijonus rengėmės, jei į kalnus lipsim?
–       Su suknelėm užlipsit. Vėdinsis geriau.

Važiavimas i Vecindario neilgas. Mergaites išleidom šopintis, o mes su Tomu į turgų. Turgus visai prastas. 3 palapinės su daržovėm. Atvažiavom į prekybos centrą ir mes.

DSCF0118DSCF0120DSCF0121DSCF0123DSCF0125

–       Neskambink joms, jos ilgai užtruks. Surasim patys, – sako Tomas.

Ir aš su juo sutinku, tikrai ilgai užtruks. Mes apėjom visą prekybos centrą. Užsukom į visas elektronikos parduotuves, mat ieškojom fake ausinių, tipo apple airpods. Airpods – nūdien statuso reikalas. Tikroms apple ausinėms iš karto buvo pasakyta ne, bet kokias nors fake gal ir nupirkčiau vaikiui iš jo sutaupytų pinigų. Tik nėra niekur, arba yra už 40 eurų.

Ir tikrai, radome mergaites prie kasos Zaroj. O varge, jos dar nieko nespėjo apžiūrėt, o parduotuvių šimtas.

Prastovėjau su vaikais, kol pavargau, prie sekančios parduotuvės. Nuėjom į McDonalds‘ą valgyt. Pigu ir abu žino, ką valgyt. Ir man ramu, kad kalorijų gaus. Aš nevalgau. Brangioji atėjo visai į maisto pabaigą. Pamačius, kad mes nepražuvom, išėjo vėl. „Pasiusiot“. Dar pusę valandos laukėm, kol grįžo su dar vienu paketu. Kad jį devynios. Tiksliau ją.

Now it is my turn – važiuojam link Roque Nublo. Roque Nublo – uola debesyse, jei versti pažodžiui. 67 aukščio monolitas, 1813 metrų virš jūros lygio. Ugnikalnis išsiveržė, prieš 4,5 milijono metų ir išspjovė balvoną į debesis.

Kelias netolimas kilometrais, bet GC-120 toks, kad daugeliui keleivių pasidarė bloga. Kyla gana stačiai serpentinais. Vėliau pasukom į GC-130 ir sustojom pakvėpuot šviežiu oru, kuris bekylant atšalo beveik 10 laipsnių ties Caldera los Marteles. Smagūs peizažai ir teta su kanarietiškom gėrybėm – riešutais visokiais.

-Vaišinkitės, ragaukit, prašom, prašom.
-Ačiū, ačiū.

DSCF0127DSCF0129

Nepirkom nieko, skubam link debesuotosios uolos. Beliko pasukti į GC-600, o ten jau netoli ir ženklai padorūs. Ir vieta prisiparkuoti radom greitai.

-Renkitės striukes ir megztinius, – sako Ieva.

Prisimena mano pasakas iš praeitos kelionės čia, kai šeima liko saugoti auto, o aš vienas į kalną, kaip ožys, pasileidau. Tuomet (sausio pradžioj) ispanai ir vokiečiai lipo su striukėmis. O vat šiandien nereikėjo. Karšta nesvietiškai. Laikrodis priskaičiavo 62 aukštus į viršų. Lengva paskaičiuoti, kad tai – apie 180 metrų. OK, gal kiek mažiau, nes jis man ir rytinį pasivaikščiojimą priskaičiavo, bet visien nemažai. Carolina užlipo be mūkimo, nors ir sunku buvo vietomis. Tomas užšokavo be vargo, bet su mūkimais, vis prisimindamas airpodus, kurių nerado. Senukai ir senutės užlipa. Užlipsit ir jūs. Tik batais pasirūpinkit.

IMG_2262

-Kaip aš čia lipsiu, kaip durnė, su ta suknele?
-Žėk, va dar viena durnė lipa.
-Tai ji ne su suknele gi, čia kelnės tokios.

Užlipom visi. Užlipsit ir jūs, tik vandens pasiimkit. O dar geriau – ir užkąst ką nors. Smagu viršuje, saulės atokaitoje (ar pavėsyje, jei sukaisite lipdami) pasistiprinti.

Žemyn, kaip žinia, sunkiau. Ne fiziškai. Kojos lengviau slysta, veikiamos gravitacijos. Jaunasis balvonas taip slydo, kad maniau galvą nusisuks. Nenusisuko ir mačiau, kad nori verkt, bet laikosi. Ir dar du kartus paslydo, nors jau traumuotas. Prie auto teko plaut ir tvarstyt. Bet koja lankstosi, gal išgyvens.

DSCF0160DSCF0161DSCF0132DSCF0138DSCF0139

Žemyn pasileidom tuo pačiu GC-600, vėliau GC-605, mat jis pasirodė tiesesnis. Gal ir tiesus, vėliau, kai jau išsuki į GC-200, bet GC-605 nėra tiesus. Ypač paskutiniai keli kilometrai kreivi ir toks smagus serpentinas žemyn. Dabar jau bloga visiems, išskyrus vairuotoją. Aš galėčiau gal ir greičiau, bet baisu, kad už auto salono plovimą reiks mokėt, todėl neskubu.

-Myliu tave, nors tu ir parazitas.
-Kodėl?
-Tokiais keliais važiuoji.
-Ką aš kaltas, kad kelias toks.
-Tiesus, tiesus, bus, sakei. Nebuvo.
-Taigi buvo.
-Jo, vėliau, bet kiek iškentėt reikėjo, dar dabar bloga tik į auto atsisėdus, – čia likus paskutiniam kilometrui nuo prekybos centro iki viešbučio.

Besileidžiant žemyn matau, kad į baseiną nespėsim. Siūlau išsimaudyti jūroje. Pasiūlymas sutinkamas ovacijomis. O maudytis pakeliui geriausia Playa del Amadores.

Metu vaikus ir daiktus ir lekiu į parduotuvę ko nors užkąsti.

-Sau ką nors nusipirk, dar nualpsi man, visą dieną nieko nevalgęs, – išgirstu.

Keista, bet valgyt nenoriu, nors vaikas aš geras, brangiausiosios klausau, perku sau riešutų.

Vanduo gaivinantis, net užima kvapą po karštos dienos. Pats tas, ko reikia. Ir vieta magiška. Lengva pamiršti, jog maudomės vandenyne vasario mėnesį. Na gerai, gerai, žinau, kad vandenynai visokie būna, bet smagu ir keista, kai namie siaučia uraganai ir vėjai visokie.

Po maudynių į prekybos centrą šio bei to ir gaminti vakarienės, kuri gavosi gana vėlyva, bet labai skani.

Ryt vėl eisim pasivaikščiot ir Ieva šiandien grasinosi išsimaudyt. Bus matyt. Turiu atkimštą butelį ispaniško vyno, tai gal ir gana tada eilučių. Susigirdėsim rytoj.

Ne, maudynių šiandien ryte, panašu, nebus. Pučia smarkiai ir kažkaip šalta. Stebimės, jog vietiniai su megztiniais vaikšto, bet pagyvenus čia, tikrai tektų rengtis antrą kailį ant viršaus. Išlindom pasivaikščiot su baime būti nupūstiems į vandenyną, bet, pasirodo, vėjas pučia tik pas mus, o nusileidus žemiau link vandenyno jokio vėjo ir netgi grįžtant, jau patekėjus saulei, visai karšta.

Booking.coms
storyLazyload();