Ispanija: Oi, ne, vėl Gran Canaria

 

Šeimos taryba nutarė, kad reikia važiuot pirkt ėst, bet pirmininkas ir pavaduotoja nusprendė, kad pirmiausiai – į turgų. Susigūglinau turgų Maspalomas – 15 minučių važiuot. San Fernando Market. Atvažiavom su vėju, bėda su parkingu. Marios turistų, marios vietinių. Kažkur priparkavom iš trečio karto.

Turgus – šūdas. Vien afrikietiški Louis Vuitton briedai ir padirbti Nike sportbačiai.

 

–       Mama, noriu nike kedų.
–       OK, kokių nori?
–       Ava tokių.
–       Klausk kiek kainuoja.

–       Kiek kainuoj, – sakau žemaitišku akcentu tyčia, nes kainų nėr.

Žiūri į akis ir sako:

–       Trisdešimtsaštuoni.

Ot, bjaurybė, galvoju sau. Bet jaunuoliui sportbačiai pažadėti jau.

–       Nesmagūs kažkokie, neimsiu, – sako jaunuolis.
–       Neačiū, – sakau.
–       Ė, kiek duosi už kedus? – klausia bjaurybė.
–       Nei kiek, – sakau žemaitiškai, – it is not about the money, it is about the comfort, – sakau ir pats stebiuosi, iš kur tokia frazė išlindo turguje su afrikietiškais kedais už 2 eurus.

Mėsos ir žuvies nėra. Yra šiek tiek daržovių ir vaisių. Liūdnas turgus. Šūdturgis toks. Reiks kito ieškot.

DSCF0066DSCF0067DSCF0068DSCF0070DSCF0072DSCF0074DSCF0075DSCF0076DSCF0078DSCF0079DSCF0080DSCF0082DSCF0083DSCF0084DSCF0085DSCF0086

Prieš sukant namo dar užsukam į Lidl‘ę, kaip sako suvalkiečiai. Tikrai, taip ir sako. Moteriškos giminės – lidlė. Labai gražus pavadinimas. Reiks Saboniui parašyt, kai kopūstus kitą kartą reklamuos.

Lidlėj palikom pusę algos, bet visko reikėjo, nuo vandens iki vyno. Geras Sabonis, nebrangi lidlė. Ne turistinė parduotuvė. Palyginau vyno kainas lidlėj ir pas mus prie viešbučio. Vienas iš brangiausių vynų lidlėj kainuoja apie 7 eurus, o pas mus – 17. Aš, žinoma, nei už 17, nei už 7 negeriu. Geriu gerą ispanišką už mažiau.

DSCF0088

Mažylis dreba kaip lapas grįžęs, o mes einam maudytis. Tegul dreba. Bet negali jis drebėt vienas, norisi jam į baseiną. Leidau ir po to gailėjausi. Nors bala nematė, nenumirs, tai pasveiks. #galnekoronavirusas

Kol šeima žiūri Paddington‘ą, aš traukiu žemyn į miestelį žmonių paveiksluot. Žiūri per apple tv. Atsivežiau iš namų. Esu sakęs jau, kad ten, kur yra wifi ir hdmi televizoriuje, namuose naudojamas kontentas keliauja su mumis, t.y. filmai iš namų serverio, netflix‘ai visokie, vaikų prenumeruojami youtube kanalai ir pan. Ramiau, negu saldainių duot šeštadienį.

DSCF0090DSCF0098DSCF0099DSCF0102DSCF0103DSCF0104DSCF0105DSCF0107

Karšta. Keturi tūkstančiai kilometrų į pietus nuo namų, gal ir neturėtų būti keista, bet keista vienok, prakaituodamas galvoju. Galėčiau čia gyventi. Valgyti daržoves ir žuvį visus metus. Gerti vyną už nebrangiai. Gal jums reikia lietuviškai kalbančio gido Gran Canarijoje?

– Hola Señora, gal reikia kedų arba gido, – sakyčiau jums gatvėje. Žemaitiškai galėčiau, kad egzotiškiau skambėtų.

Vakare vaikai užsimanė gelato. Ta proga išėjom pasivaikščiot (ryte ėjom, po to aš ėjau vienas, o dabar vėl – viso 16 km nupėdijau).

Nežinau, ką čia jums dar papasakot. Gal, kad pietums susisukom puikių salotų, pagardintu vietiniu balzamiku ir patiektų su arklio dydžio krevetėmis, o gal, kad prie baseino kokteiliai po 8 eurus (daug, daugiau nepirksim, už tiek dėžė vyno išeina), kur personalas dar nemoka nieko, mat viešbutis naujas ir maišo kruvinąją merri pagal receptą iš popieriuko, o gal, kad kambario nekeitėm. Nežinau ką pasakot, tai ir nepasakosiu. Labanakt.

Šiandien dar anksčiau atsibudau. Apie 5 jau norėjau keltis, o apie 6 išlipau. Šeima irgi jau nemiega, o bando vienas kitam netrukdyt. Jaunuolis nenumirė ir jaučiasi visai gerai. Netgi, sakyčiau, vilties yra turėti gerą dieną.

–       Važiuoti toli nenoriu, – sako, kur nors arti.
–       Arti, tai arti, – sakau ir rengiuosi pasivaikščiot. Saulė tuoj kils.

Kol apibėgom su Ieva ratuką, nuotaika jam visai pakilo ir „netoli“ zona kiek padidėjo. O po pusryčių ir visai prasiplėtė. Sekmadienis, daug kas nedirba, todėl toli tikrai nesiruošim. Planuoju prasukti pro Vecindario turgų, nors ir rašo, kad šiandien nedirba. Gran Canaria nuostabi tuo, kad viskas ranka pasiekiama. Nori greitai pasiekti kitą salos pusę, šoki į kirmgraužą GC-1, švyst ir jau vietoj. Ir mes taip, švyst ir jau Vecindario. Internetas nemelavo, turgus nedirba. Niekas nedirba.

Sukam link kalnų, nes toks ir yra planas. Pradėjo lyti, nors pas mus ryte saulė švietė ir nei debesėlio danguje. Va ir dabar toje pusėje saulė, o čia debesys per kalnų viršūnes ritasi. Primena sala, koks nepastovus čia oras ir kad tokioje mažoje teritorijoje galima rasti keletą klimato juostų. Mūsų tikslas – Tobas De Colores Barranco de las Vacas. Jei ieškosit, rasit tikrai. Daugelis turistų praleidžia, mat kelionių vadovuose nemačiau. Parkingo nėra, autobusais žioplių neatveši, nulipt žemyn nėra ekstremalu, bet atžalas geriau prilaikyti. Jei turit daug viršsvorio, silpnus kelius ar šūdinus batus, gerai pagalvokit. Koordinatės čia, jei ką: 27.9145616, -15.4754699, o auto prisiparkavom čia: 27.9122726, -15.4763370. Bortas aukštas, keleivius geriau išleisti prieš prisiglaudžiant prie borto. Ir nieko salone nepalikite. Ir eikite atsargiai, eismas nėra didelis, bet pastovus. Ypač motociklininkai mėgsta viduriu ir greitai pro jus pralėkti.

Apačioje daug ispanų, bet jausmas nenusakomas. Yra panašių vietų pasaulyje, bet čia, kaip jau sakiau, viskas šalia ir būtent šitas atrakcionas dar nieko nekainuoja. Padarys koks nors Kisa parkingą ir pradės bilietuot. Pamatysit. Jei kantrybės turėsit, sulauksit momento be žmonių, nors nepažadu.

Prisilaipiojo Tomas kalnais, kaip ožys. Tik bėda – užlipt lengva, o nulipt jau nelabai. Gerai, kad didelis ožys yra, saugo visaip.

DSCF0108-1DSCF0109-1DSCF0114DSCF0112

Ar važiuočiau dar? Tikrai taip. Tik gal anksčiau ryte arba į pavakarę.

IMG_6904

Ką čia dar aplankius? Gal krokodilus? Iš kur Kanarų salose krokodilai? Iš ten, kur jie veisiasi. Cocodrilo park vadinasi. Suaugusiam apie 10 eurų, vaikui apie 7. Nėr labai brangu, bet dabar jau galiu pasakyti, kad jei nematėte cocodrilų, važiuokite čia. Visko yra čia, net tik cocodrilų. Ožkų, tigrų, kiaulių, driežų, paukščių visokių. Vaikam patiko viskas, išskyrus krokodilų šou – maitina ten visaip juos. O jie, padlos, neėda. Žiema, šalta, guli ant saulės ir spjauna vištieną, įkištą tiesiai į pražiotus nasrus, lauk. Aš, jei būčiau krokodilas, irgi spjaučiau. Kiek galima, kasdien po vištą, kad turistams džiaugsmą teikt.

–       Pasityčiojimas iš gyvūnų, – choru sutinka atžalos.

Aš nekomentuoju, bet sutinku. Beždžionės narvuose ašaras lieja. Gaila.

–       Prieš du šimtus metų taip „N“ narvuose rodė ir visi džiaugėsi, – sako Ieva. Rodė. Džiaugėsi. Bet nustojo.

Sakysit:

–       Tai kokio bieso ten ėjot?

Smagu į ne kuriuos žvėris ir gyvulius pasižiūrėt. Gerai jiems ten. Bet primatams, pavyzdžiui, labai liūdna.

–       Nebijok, tėti, jie nelaisvėje gimę, – sako Tomas. Ir jis teisus. Jie nežino kitaip. Kaip Šiaurės Korėjoj – nežinai, kaip būna, linksmas esi vis tiek. TSRS taip buvo, nežinojom ir labai neliūdėjom.

Parke praleidom gal kokią valandą. Saulė pasuko vakarop, o pilvai tušti, ypač pas mane. Nieko dar šiandien burnoj neturėjau. Apie naujus maitinimosi įpročius dar ir šiandien nepasakosiu, nors po krokodilų parko gal visai tiktų. Ne, palauksit dar.

Booking.coms
storyLazyload();