Nesmagu grįžti iš komandiruotės, susimesti laidus ir žaislus, ir lėkti atostogų. Sunku surasti ryšį tarp vienos realybės ir visiškai kitos. Bet yra, kaip yra. Geriau iš komandiruotės į atostogas, negu atvirkščiai. Nors ir taip yra buvę – grįžti po komandiruotės, o atostogų, kaip nebuvę. Vienok žiūrėsim, kaip čia bus. Grįšiu iš atostogų ir po savaitės į komandiruotę. Ne į bet kokią, į Australiją. Bet šis pasakojimas ne apie Australiją, o apie salą, kurią sapnuoju 5 metus. Ispanija, oi, ne, Gran Canaria, gal prisimenat. Ne? Ir aš nelabai. Prisimenu tik nuostabius kalnus, salos kompaktiškumą, šiltą vandenyną ir šaltą baseiną. Dar prisimenu aštuonkojį. Buvo labai smagu. Aš vis norėjau pakarto, o mano geroji pusė vis rasdavo kitų kelionių.
– Gyvenimas per trumpas, kad į tas pačias vietas po du kartus.
Bet jei kelionės įsimena, galima ir po kelis kartus. Yra žmonių, kurie atranda kažkokį tašką ir daugiau niekur kitur nevažiuoja, ir yra labai laimingi.
Sėdžiu viešbučio fotely, kiek arčiau oro uosto, kad rytoj nereikėtų keltis 3 nakties ir dvi valandas važiuot, ir gurkšnoju portugališką vyną. Kodėl dvi valandos nuo namų, paklausit? Yra toks keistas reiškinys, kaip „sporto atostogos“ vaikams – savaitė, skirta sportuoti, dažniausiai slidinėti. Bet yra viena problema – vaikams atostogos, o tėvams ne. Tai reiškia, kad tėvai ima atostogas tą savaitę ir važiuoja su vaikais slidinėt. Arba į Gran Canaria. Arba dar kur. Bet tos laisvos savaitės skirtinguose regionuose nesutampa. Jei sutaptų, kalnuose vaikai netilptų. Ten, iš kur mes skrendam, sporto atostogos savaite vėliau, o tai reiškia maždaug 1000 eurų pigiau, negu iš home oro uosto. Dėl 1000 eurų negaila sumokėti vieną kitą eurą už viešbutį ir nuvažiuoti 200 km. Už likusį skirtumą Gran Canarijoje išeis auto ir maistas, ir dar liks.
Tiesa, iki vyno dar teko paprakaituot. Atvažiavom, užsiregistrarom, iškrovėm vaikus, o brangioji sako:
-Nenoriu būri carienė, noriu burbuliukų. Vežk mane, krosnie, į sistemą.
Sistema – švediškai Systembolaget. Tai tokia, valstybės monopolizuota, alkoholio parduotuvė, kur šnapso jums neparduos bet kada, o tik nustatytu laiku. Googlinu staigiai, kur artimiausia. Dar turim 20 minučių iki uždarymo. Kaip aš važiavau. Oi oi. Kaip paskutinis lūzeris. Važiavau, kur niekas nevažiuoja. Tramvajaus bėgiais važiavau ir meldžiausi, kad tik jis neatvažiuotų. Važiavau dviračių takais, kur dviratininkai man davė kelią, nors ir keikėsi. Radau. Ir kelią, ir burbuliukų. O tada:
-Caraičiai nenori vieni būti, jie nori valgyt.
Ir vėl ratais po miestą. O tada iš naujo. Su parkingu – bėda. Su maistu irgi. Išleidau brangiąją pas vaikus, o pats paskyriau valandą parkingo, o vėliau maisto paieškai. Viskas radosi visai čia pat.
-Jėėėė, maistas, – pasitiko caraičiai, atsikando po gabaliuką picos, pažiūrėjo tris minutes, kaip Bear Grylls valgo žiurkes ir sumigo laimingi.
Aš tuoj irgi lipsiu sapnų karalystėn. Dar darbinį paštą dėl visa ko pasitikrinau. Durnas. Teko atsakyti keliems briedžiams, nors ir gavo jie (briedžiai) out of office.
Tai labanakt tada.
Ką labai gerai moka prancūzai? Taip, streikuoti. Ir kai jie streikuoja, kažkodėl visi kiti privalo kentėt. Prancūzų skrydžių vadovai streikuoja nuo trečiadienio. Va jau beveik dvi valandas sėdim lėktuve ant žemės. Ką padarysi. Šiaip, už vėlavimą priklauso kompensacija, bet yra išimčių. Jei vėlavimas ne dėl aviakompanijos kaltės, jokios kompensacijos nepriklauso. Ir ką tu prancūzams padarysi. Prie viso smagumo dar prisidėjo kažkoks asilas, pasiuntęs emailą į Norrköping oro uostą, kad ten bomba. Žmogus policijai žinomas, be to, dar pats pasirašė savo emailą ir telefoną. Bet oro uostą vis viena teko uždaryti.
Labai supykau ant kelionių organizatoriaus.
-Vienas sėdės atskirai nuo likusių, – sako teta, išduodanti įlaipinimo talonus.
-Gerai, – sakau.
O po to pradėjau skaičiuoti vietas. C, D, E ir C. WTF? Juk sėdėsim du po vieną ir du kartu. Šūdas. Bet pamatęs lėktuvą nusiraminau ir atsiėmiau žodžius atgal. Boeing 767, taigi 2 plius 4 plius 2. Mes prie pat įėjimo susėdom, todėl gavom tris kėdes sau, o Ievą pasodinom viena eile arčiau priekio.
Kažkokiu būdu mūsų nuostabieji pilotai gavo naują skrydžio planą, šiek tiek trumpesnį už originalų. Vėluosim, bet diena dar ne visai sugadinta.
Nuoboooooooooooooooooooodu… Iš pradžių ant žemės, o po to ore. Sunku taip keliauti. O viso labo kėdėje prasėdėjau 7 valandas. Kaip reikės išgyventi 6 plius 14 į Australiją? Viskio vožt ir eit miegot?
Po ilgų kančių pasimatė žemė. Jėzau, kaip ilgai ji laukta, ta žemė. Autoreisen ir vėl performina – jokių fokusų, jokių nuotykių, 100 eurų savaitei blizgantis seatas su pilnu draudimu.
Ech kaip čia gerai. Viskas arti. Viešbutis naujas, net blizga. Toks naujas, kad kai kelionę pirkom, dar nebuvo iki galo pastatytas, todėl buvo už labai gerą kainą. Dabar, gi, atsiliepimai patys geriausi. Kai kas net drįsta teigti, jog tai geriausias viešbutis Gran Canarijoje. Pagyvensim, pamatysim.
Kambarį gavom su rytine saule į balkoną. Balkonas didelis. 6 vietų valgomasis stalas ir dvi saulės kėdės, ir dar vietos futbolui pažaist yra. Bet saulės mes gi norėjom vakarinės.
-Oi, mes negavom jokių nurodymų ir kelionių organizatoriaus.
-O tai yra galimybė pasikeist?
-Tą ir bandau išsiaiškint.
Spaudė mygtukus ilgai, su kažkuo radijo bangomis kalbėjo, vėl spaudė.
-Ateik po pusvalandžio, – sako.
Atėjau.
-Nebus šiandien. Gal ryt. Aš palikau raštelį. Tetos ateina ryte. Ir tu ateik ryte.
-OK, – sakau, bet pats sau mąstau, jog tiesiog permetė klausimą rytinei kolegei ir jai nusišikt ant mūsų vakarinės saulės. Nu ir gerai, einu geriau maudytis.
Vanduo toks, kad vakarop lauke vėsiau, nei vandeny. Nesinori lįst lauk. Vasario 7 dieną. Suprantat?
Nubėgom su Ieva į vietinę SPAR šio bei to. Aš šiandien beveik nieko burnoj neturėjau, išskyrus vyno. Būtinai reikia. Lėktuvo vegetariškas meniu – nieko gero. O ir angliavandenių nevalgau, todėl viską palikau. Bet apie naujas savo psichozes šiandien nepasakosiu. Vėliau gal. Šiandien inbound diena. Relax.
-Bet tu žadėjai, kad eisim prie vandenyno saulės palydėt, – primena atžalos.
-Žadėjau, einam.
Iš kur pas juos tiek energijos? Nuėjo. Ir parėjo. Ir sukrito, kaip lapai. Ir aš jau krentu. Mamytė jau seniai iškritus. Net su mumis nėjo. Labanakt.
Prancūzai labai gerai moka streikuoti, o mano šeima – sirgti. Pastarąsias keletą atostogų bent po pora dienų praleidom sėsliai. Šios – ne išimtis. Šį kartą Tomas. Naktį šikna buvo su miegojimu. Dieną – skauda gerklę, geležinkelis iš nosies, temperatūra. Ką darysi. Gali atsigult ant bėgių ir savęs gailėtis. Galima įsipilt vyno ir nusispjaut į viską. O gali ir nieko nedaryt, tiesiog plaukt pasroviui, duot vaistų ir tegu sveiksta.
Sukilom visi, kaip į darbą. Namų laiku. Kokio bieso, paklausit. Pats nežinau. Aš tai gerai miegojau, bet visokie ligoniai ritosi iš vienos lovos į kitą, vaikščiojo į tualetą, pūkštė, kaip ežiai. Pamiegosi čia. Bet ir gerai, kad atsikėlėm.
Kas gali būti geriau už pusryčius terasoje su trusikais kylant saulei vasario mėnesį? Niekas. Taškas. Nors pusryčių nevalgau, bet su kava balkone čilinti irgi gerai. Nors jau aišku, kad šiandien niekur toli nevažiuosim, nuotaika nei kiek negenda. Gal tik vyno norisi labiau, nei paprastai. Tai ir į sveikatą, kaip sako žemaičiai.
