Ispanija. Oi, ne, Lanzarotė

L1001827L1001823

Kodėl neužsukome į Jameos del Aqua paklausit? Todėl kad taip nusprendėm ir nuriedėjom ieško pietų. Nuvažiavom į Punta Mujeres, kurį turistai paprastai pralekia nestodami. O sustoti verta. Visų pirma iš arti pamatysite, kas atsitinka, kai karšta lava (jau ne magma) teka į vandenyną. Antra, pamatysite, kaip gyvena vietiniai. Trečia, rasite puikių restoranėlių su puikiu aptarnavimu. Mes sustojome Sol y Luna (saulė ir mėnulis). Marinuotas tunas su pomidorais be žuvies rinkinys (irgi pasenęs žodis, fish mix – kažkaip aiškiau). Recommended.

Dabar jau namo, maudytis. Tiesiu taikymu, nemetant kelio, dėl takelio. Cha. Patikėjot. Sustojom 29°03’24.0″N 13°30’10.3″W (29.056653, -13.502849) prie keistų, vėjo nugairintų, akmenų. Važiuosit pro šalį, sustokit pasiusiot. Juokauju. Nors pasiusiot tikrai rasit kur pasislėpę. Specialiai nevažiuočiau, bet vieta mistiškesnė už kokius nors Pobiti Kamani Bulgarijoj.

dxgu7JVzRX+fFyDG4OzzxwhAfcySGjQruPeu+1DSvRnQ

Baseinas ir vakarienė iš to, ką aukščiausias davė. O davė jis visokių vietinių skanumynų, įskaitant ir butelį kataloniško puikaus Vespral graN reserva.

Ir vėl sakysit:

–       Cha, kas geria katalonišką vyną Lanzarotėje?!

–       Cha, atsakysiu, kas geria anykščių vyną, būdamas Anykščiuose?

 

Yra tokių, tikrai yra. Bet tai išimtis labiau. Nors vietinio vyno dar paragausim, pažadu.

Rytoj pirmadienis, o ką čia veikti pirmadieniais, neturiu menkiausio supratimo.

 

Sausio 15

Šopintis važiuoja žmonės tais pirmadieniais, kai iš ryto pila lietus, kaip iš kibiro. O ką dar veikt. Galima būtų, žinoma, apsimesti, kad trū keliautojams nesvarbus lietus ir vėjas, ir pasigalandus nagus lipt į kokį kalną, bet aš per senas apsimetinėt.

Privažiuoti Arrecife’ę neparilgo, bet bandymai privažiuoti arčiau ieškomų parduotuvių baigėsi niekuo. Visur vienos krypties eismas, google’as pasimetęs, aš važiuoju pagal nuojautą ir maždaug kryptį. Taip jau nutiko, kad sustojome parkinge, kurį buvau numatęs dar namie. Strategiškai patogioje vietoje, netoli centro ir vandens. Jei norite paklaidžioti siauromis gatvelėmis, kartokite mano klaidą. Jei taupote laiką, stokite čia 28°57’42.4″N 13°32’35.3″W (28.961766, -13.543135) ir eikite. Nors tai, ką pamatėm klaidžiodami, mums patiko – jokio išlaižyto sterilumo, viskas taip, kaip gavosi savaime lipdant aukštą po aukšto, gatvę po gatvės.

L1001828L1001831L1001835L1001838

Arrecife’ė didelio įspūdžio nepaliko. Administracinis centras ir sintetinė sostinė. Nesakau, kad blogai. Viskas ten gerai. Bet vakarykštėj senojoj sostinėj yra dvasia, o čia kažkaip ne. Kaip kokia “miesto tipo gyvenvietė – kolūkio centras”, kur kasoje išduodavo po 5 rublius po mokyklinio bulviakasio. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad sostinės ir kitose Kanarų salose labai panašios. Lyti nustojo, bet pradėjo pūsti. Tačiau vėjas, ne lietus. Bekariaudami su Tomu, kuris staiga užsigeidė slush’o, patraukėm link Castillo de San Gabriel. Castillio gal kiek drąsoka. Labiau castillo yra ant Gedimino kalno. Čia – šiaip įtvirtinimas. Bet vieta graži, pasivaikščioti smagu. Aplankyti verta.

L1001841

Vienas klausimas man vis neduoda ramybės. Reiks pas vietinius klaust, arba googlint. Salas visą laiką puldinėjo piratai, o įtvirtinimai gana menki. Labai menki. Statybinės medžiagos, t.y. lavos šlako ir akmens, prūdus tvenk. Laiko, panašu, čia žmonės turėjo daug (žiemos dienos ilgos, sniego nėra). Kodėl įtvirtinimų nepasistatė, kaip reikiant? Tvoromis miestus galėjo apjuost. Sostines bent.

Prieš paliekant Arrecife’ę turiu dar vieną vietą aplankyt. Googlinkit Barco Telamon (nuo 1969 iki mirties) arba Temple Hall MV (pavadinimas nuo gimimo 1954 iki 1969) – krovininio laivo liekanos. Užplaukė ant seklumos 1981, ten ir tebestovi. Ieva pastebėjo, kad laivas užplaukė ant seklumos prie pat kranto, kad reikia būti aklu, kad taip užplaukti. Ir aš su ja sutinku. Matyt per brangu buvo numarint natūralia mirtimi. Užplukdė ant kranto ir gavo draudimą. Vis pliusas.

Gaila, kad uraganiškai vėjuota. Neišdrįsau kelti drono. Ieva vėl pastebėjo:

– Kai norėsi droną pasikeist, tada leisk per tokį vėją. Nuskris ir negrįž, sakyk oops, man reikia naujo drono.

Gerai mane pažįsta per tuos niolika metų. Nors tyčia tai neskraidinčiau mirtin. Bet faktas, kad kai daiktas baigia savo dienas, daraisi mažiau atsargus, pradedi nepaisyt vėjo… Kaip tas Barco Telamon…

Traukiam į salos vakarus aplankyti keleto pasižymėtų taškų. Tyčia suku LZ-30 keliu pro Masdache link La Geria ir tolyn link Uga. Pravažiuokite čia ir suprasite, ką turėjau omeny, kad salos gyventojai turėjo laiko pasistatyt įtvirtinimus. Augina jie čia vyną, bet derlingos žemės beveik nėr, plius amžinas vėjas. Ką jie sugalvojo? Kasa lavos laukuose duobutes, į kurias sodina vynuoges. Viena duobė – viena vynuogė. Dar apdeda akmenukais nuo vėjo, kad mažiau pustytų. Ir taip iki horizonto ir iki kalnų beveik viršūnių, kur užlipt sunku, o aukščiau jau neįmanoma. Įsivaizduokite, kad sodinate bulves pas mamą. Kasate 3 metrų skersmens duobę vienai bulvei, saugote nuo vėjo, lavos šlakas kaupia drėgmę, bet rezultatas visvien šūdinas. Bet ne dėl rezultato jie čia dirba, o iš bėdos. Kažką daryt reikia, kai norisi išgert. Tai ir darė. Vietoj to, kad įtvirtinimus statyt. Šiais laikais jau kaip ir nereikėtų, mat čia, salose, alkoholikų ir prijaučiančių meka. Alkoholis pigus, pigus. Jei sunkiai susilaikote, nevažiuokit. Arba imkit su savim vairuotoją. Bet vynuoges jie vis dar augina. Vynuogynai duobutėse patapo Lanzarotės vizitine kortele, kaip ir parkas Timanfaya, kurį dar turim “must see” sąraše.

Droną pakėliau, bet vos nuleidau. Ir daugiau šiandien jau nekelsiu, mat jį devynios. Gal prasuksiu kokią kitą dieną čia, mat vynuogynai labai fotogeniški.

DJI_0083

Suku savo išnuomotą Ibiza link Salinas de Janubio. Aha, šį kartą gavom Seat Ibiza už 88 Eurus savaitei. Suprantat kainą?! Paskutinį kartą Lietuvoj už 3 dienas su vaikiškom kėdėm sumokėjau beveik 300. Pasiimant Ieva apžiūrėjo keletą įlenkimų šen bei ten. Don’t worry, it is full insured, – atsakė teta ir palinkėjo gero kelio. I love this island! Taigi, Salinas. Jei nematėt ankščiau, kaip iš jūros vandens išgaunama druska natūraliu būdu, atvažiuokite ir pažiūrėkite. Galėsit ir nusipirkt. Galiu pasiūlyt pigesnį būdą. Susiraskit akmenuotą pajūrį, kur per potvynius ir audras pripilama vandens, bet šiaip vandenynas nepasiekia. Kai vanduo išgaruoja, lieka druska. Kai ciklas nuolat kartojasi – sūrus vanduo, saulė išgarina H2O, vėl sūrus vanduo ir t.t., lieka graži, balta, jūros druska. Nebijokit bakterijų, jos tokiame druskos kiekyje nesugeba išgyventi. O jei kokia sugeba, ji jums nepavojinga.

Mes net nestojom, mat pafotografuot dėl vėjo nepavyks, o gavybos procesą mes jau matėm daug kartų.

Kur važiuoti Lanzarotėje, kai vėjas pučia, kaip velnias? Yes, Los Hervideros. Tai, ką matote lavos laukuose, nėra lava. Tai šlakas. Lava, t.y. tai, kas buvo lava – išsilydęs akmuo, yra žemiau ir normaliai nesimato. Matosi kokiose nors anomalijų vietose, kaip antai ši, kur lava tekėjo į vandenyną, paviršiuje liko šlakas, o giliau matosi kieta uoliena. Čia vandenynas išgraužė uolienoje ertmes, kuriose smagiai žaidžia bangos. Žaidžia su tokia jėga, kad akimirksniu pasijunti dulke. Įkristum ir taptum faršu maitinti rykliams – jiems net kramtyti nereikėtų. Jei būtų rami, graži vasaros diena, spėju daug džiaugsmo Los Hervideros nesuteiktų. Tačiau šiandien, kai atmosferon dronai nekyla… Čia tikra pragaro virtuvė. Ir faršo rykliams mėsmalė. Gerai, kad vaikai ir vokiečiai atsargūs.

Booking.coms
storyLazyload();