Ispanija. Oi, ne, Lanzarotė

Ir vėl aplanko jausmas, jog žmogaus koja čia nedažnai mina takus. Va ten, toli, baltuoja namai. Ten – civilizacija. O čia, keleto kvadratinių kilometrų plote, neauga niekas, išskyrus keletą juodu dagių. Nesuvokiama, kaip tokie plotai gali būti visiškai negyvi.

Baseinuose nesimaudėme dėl bangų. O ir išsimaudė jau šiandien vaikai. Viešbutis, panašu, lankoma vieta. Ne mes vieni čia radom kelią šiandien.

DJI_0026DJI_0032DJI_0040

Aš dar važiuočiau kur nors, bet dauguma nubalsavo, kad laikas važiuoti namo ir eiti maudytis. Labai nesipriešinu. Duoklę juk reikia atiduoti.

Pakeliui sustojome Lidl. Šiek tiek maisto, šiek tiek vyno, arklio dydžio krevečių, daržvovių ir t.t. Jei tokios spalvos granato vaisius rastumėt namie, nepirktumėt, galvodami, jog žali. Pomidorai, mandarinai, svogūnai ir t.t. Nežinau, kas užauginta čia, o kas importuota, bet importuoja čionai iš kažkur kitur – viskas taip, kaip turi būti, o ne tualetinio popieriaus skonio. Alkani prisipirkom visko pilną vežimą. Nežinia, kada suvalgysim. Bet tai koks skirtumas, juk atostogos.

Likusias valandas praleidom prie baseino arba terasoje. La Mancha Libertario, karpačio su alyvuogių aliejum ir granatų sėklom, pelėsinis sūris – vakarieniaut šiendien neisim. Eisim sapnuot rytdienos. O rytoj juk sekmadienis.

 

Sausio 14

O ką padorūs žmonės veikia sekmadieniais? Jau esu sakęs – eina į turgų pasižmonėti. O koks geriausias turgus saloje? Teguise, sekmadieniais. Visas miestelis pavirsta turgumi. Turbūt nežinote, jog Teguise – senoji Lanzarotės sostinė. Ja buvo nuo 15 a iki pat 1852. Vienas seniausių miestų Kanarų salyne. Puikiai išsilaikiusi architektūra ir atmosfera, apsupta nuostabių peizažų. Čia mano vakar minėtų standartinių, vienodų, baltų dėžučių nepamatysite. Bet čia verta atvažiuoti pajausti. Bet būkite nusiteikę susidurti su komercija. Jus nuo pat įvažiavimo vilios vietiniai į savo aikštelę parkuotis. Nesukite, nebūkite, kaip naivūs vokiečiai. Važiuokite iki pat “plytos” ir ten parkuokitės. Iš jūsų paprašys eurą aštuoniasdešimt, pajuokaus ispaniškai, draugiškai pakalbins vaikus. Pirkti nieko nesiūlau. Jei pirksite, neskubėkite. Afrikiečiai jums pasiūlys rankinių kopijų, “autentiškų” statulėlių, “puikios kokybės” odos dirbinių. Pradinė kaina už mažą rankinę – 15 eurų. Kai pasisuksite šonu, kaina nukris iki 10. Kai nugara – iki 7.  Kitoj vietoj Ieva paklausė, kiek už odinį diržą. 15, nemirktelėjęs atsakė afrikietis. Kai paklausiau, kiek jis nori už 2,  atsakė, kad kaip mums, už 20. Nusipirkom pas vietinį du už 5. Pardavinėjo jis ir vieną diržą už 10, kupranugario odos. Netikiu nei per nago juodymą kupranugariais, bet suprantu, gyvent iš kažko reikia. O iš ko dar gyvensi, jei ne iš turistų. Aš derėtis nemoku. Ieva moka, bet nemoka angliškai. Gal ir gerai, kad nemoka, nes tektų bėgti nuo afrikiečių. Kažkada Turkijoje su turku derėjosi, tai tas prarado savitvardą. Dabar gi visas Ievos derybų užmačias man tenka priimti ant savo pečių, dėl ko pradedam kariauti. Ji nori visko ir jaučia, kad galėtų pigiai nusipirkt. Azartas gimdo adrenaliną ir mano žilus plaukus, nes man tenka tarpininkauti. Nemoku derėtis, net jei tik tarpininkauju.

– Мама, мама, смотри, шанель, – sako jauna rusaitė, prie mažos širdutės glausdama rankinės kopiją.

L1001787L1001788L1001789L1001793L1001797L1001798L1001799L1001801L1001805L1001806L1001811

– Я без шанель никуда не пойду!

Prieš važiuodamas į Lanzarotę googlinau visaip – spooky museum, strange artist ir visaip kitaip. Ir neradau jokios tikslios info. Tačiau atvažiuovus į Teguise nusišypsojo laimė – prisiparkavome prie pat ieškoto objekto. Nepraleiskite, jei būsite čia. Googlinkit Museo Mara Mao ir rasit. Dėl visa ko, tikslios koordinatės – 29°03’28.8″N 13°33’45.3″W (29.058005, -13.562570). Viena nuotrauka – geriau už tūkstantį žodžių. Jausmas tikrai keistas.

fullsizeoutput_71dfullsizeoutput_71cfullsizeoutput_71b

Po smagaus pasivaikščiojimo ir smulkių pirkinių pasukom link ant šalia esančio ugnikalnio kraterio krašto stovinčios tvirtovės Castillo Santa Barbara Teguise. Ieva tuoj pat pastebi, kad Santa Barbara stovi ir Alikantėje. Ir pastebi teisingai. Ieškodami google pridėkite Teguise, nes rasite ne tą tvirtovę ir be reikalo keiksite mane.

Kiek savo gyvenime esate aplankę tvirtovių, stovinčių ant ugnikalnių kraterių? Taigi.

Suaugusiam 3 eurai, vaikams nemokamai. Verta, jei nors kiek domitės istorija. Ar architektūra. Jei nesidomit, leiskitės į kraterį. Mes patingėjom. Mums užteko išlandžioti tvirtovės užkaborius.

L1001815DJI_0052DJI_0056DJI_0054

Sekanti taškas – Cueva de los Verdes. Google’as mielai vestų greitesniu keliu ir net perklausė, ar aš esu tikras savo pasirinkimu, juk galėčiau sutaupyti 10 minučių. Atsakiau, shut up and drive us as told. Šiaip pasirinkčiau greitesnį kelią, bet atostogos – tas laikas, kai kelią verta mesti dėl takelio. Ir nuvedė mus google’as link Haria nuostabiu serpentinu. Jei važiuosite, kaip mes, nuo Teguise, galėsite sustoti Los Helechos restorane pasižvalgyti į nepakartojamus peizažus. Mes nestojom. Mes stojom kiek žemiau vienoje iš kilpų. Gaudykit koordinates 29°07’54.2″N 13°30’49.1″W (29.131732, -13.513631). Paklausysit manęs ir čia sustosit, nesigailėsit. Pažadu.

DJI_0071DJI_0067DJI_0060

Traukiam toliau. Peizažas kardinaliai pasikeitė. Kaltininkas matomas iš tolo – ugnikalnis La Corona.

– Kiek?! 9.5 euro vienam? – klausia brolis lietuvis pas savo sukeliautinę. Toks turbūt būtų pavadinimas tos, kuri su juo keliauja – yra juk sugyventinė, turi būti ir sukeliautinė, ar ne?. Teisingas lietuvių kalbos žodis “pakeleivė” čia visai netinka, mat reiškia keliaujanti pakeliui. Aš keliauju, o ji šalia. Kažkaip antifeministiška. Todėl siūlau sukeliautinė – t.y. keliaujanti lygiomis teisėmis. Tačiau Armani marškinėlius dėvintis brolis į tokius feministinius išvedžiojimus nesidavė, o tik suglaudė ausis, kai pasakiau:

– Eikit, tikrai verta.

Jo sukeliautinė iš šoko nieko nesugebėjo išlement, tik nusišypsojo, o akys sakė:

– Ačiū, tau, broli, kad mano sukeliautinį perkalbėjai, ne viskas armani marškinėliais matuojama.

– Gal dar ne viskas prarasta, gal dar galima bus jo pagalba nusiderėti tą rankinę, – perskaičiau mano brangios sukeliautinės akyse.

Kaip suprantat, atsakymus iš akių galėjau perskaityti ir neteisingai, todėl neimkite visko už gryną pinigą.

Kaip pastebėjot, aš ne feministas, aš už lygias teises. Sukeliautiniai – lygūs.

– Cha, – sakysit, feminizmas kovoja už lygias moterų teises.

Mano galva terminas paseno, kaip paseno “pakeleivė”.

Užbėgau už akių. Brolius sutikom jau išlindę iš lavos tunelio. Cuevas de los Verdes yra ne kas kita, kaip magmos dujų suformuotas tunelis po žeme (todėl magmos, o ne lavos, kaip pamenat ir mokyklos). Apžiūrėjome apie kilometrą tunelio, nors iš viso jis apie septynis, bet gilyn turistų neleidžia. Pasak gidės, tunelis tęsiasi iki La Corona kraterio, bet ten mokslininkai užsiima vulkaninio aktyvumo stebėjimais, todėl mums kelio nėra. O gaila. Tačiau apžiūrėjome keletą galerijų, įskaitant koncertų salę. Taip, 40 metrų gylyje vyksta koncertai. Akustika labai gerai, be jokio aido. Taip pat gidė parodė mums ir paslaptį, apie kurią visi pažadėjome nepasakoti. Tiksliau jos neišduoti. Todėl neišduosiu, tik priminsiu, jog čia atvykti privaloma. Nesigailėsit. Tarp kitko, temperatūra apačioje apie 20 laipsnių. Spėju, kad dėl plonos plutos ir sąlyginai neseno ugnikalnio aktyvumo. Jei esat lindę po žeme, žinote, kad 40 metrų gylyje temperatūra būna žemesnė. Nors gal ir klystu. Eikit patys ir patikrinkit.

Booking.coms
storyLazyload();