Ispanija: Kelios dienos aplink Alikantę

Kadangi pernai gavosi išvykti net į penkias keliones, kažkaip nejaučiau kelionių alkio ir ramiai sau leidau žiemos vakarus, kol neatėjo pavasaris ir merginos pradėjo nerimauti dėl tokios mano tylos, bei ,,baksnoti " į mano sąžinę :) Tada pagalvojau, jog be rudens, daugiau nieko šiemet kaip ir nenusimato, o viena kelionė per metus - tai jau negerai... Turėjau pabusti iš žiemos miego ir kažką greitai organizuoti. Peržiūrėjus skrydžių datas, kainas, laisvų dienų galimybes, teko kai kuriuos norus atidėti vėlesniam laikui ir šiemet pasitenkinti skrydžiu į Alikantę.
Tai turbūt populiariausia poilsinė Ispanijos pakrantė, labai mėgiama rusų bei pliažinių atostogautojų, todėl niekada nebuvo mano svajonių kryptis - vien pamačius Benidormo dangoraižių mišką mane šiurpas nupurtydavo. Bet Ispanija labai tinka, kai norisi ,,pasikrauti batareikas" po ilgos žiemos ir pasidžiaugti saule, jūra, palmėmis, paskanauti jūros gėrybių, bei pabūti su draugėmis, be to, kai turi tik kelias dienas, tai norisi tiesioginio skrydžio, o jų pasirinkimas iš Lietuvos taip pat nėra didelis. Gauti vilą penkioms ir dar su vaizdu į jūrą ten nebuvo jokių šansų, todėl rezervuojame apartamentus ant skardžio krašto ir ramiai sau laukiame kelionės.


Šį kartą nutariame užsisakyti pigiausią penkiavietį keturių durų automobilį su pilno bako kuro politika, nes kaip jau ne kartą įsitikinome - vietoje vis tiek reiks už kažką neplanuotai primokėti - nebeperkame ir jokių papildomų draudimų, kuriuos siūlo užsakant, nes pasiimant mašiną jiems paprastai nepatinka tokie sprendimai ir visada primygtinai siūlo savo. Todėl šį kartą dėl nieko nebesinerviname, sumokame jiems 80 eur. už visus ,,pribombasus", kuriuos jie mums siūlo ir už 137 eur gauname gražuolį raudoną Ciroen Cactus penkioms dienoms.

Atvykstame labai vėlai ketvirtadienį naktį, todėl ryte niekur neskubame, lėtai pusryčiaujame, džiaugiamės jūros vaizdu, juolab, kad protarpiais lynoja. Po pietų turėtų pragiedrėti, todėl pradžiai važiuojame į supermarketą apsipirkti maisto. Tada sukame į bene žymiausią lankytiną vietą šiose apylinkėse - Guadalest.

Na, saulės trūkumas, aišku, prislopino spalvas, tačiau jis vistiek žavus ir vertas apsilankymo. Neplanuotai užsukame į miniatiūrų muziejų, kai jo darbuotoja - lietuvė mus praeinančias užkalbina - gavom ir nuolaidą bilietams ir dar nemokamą gidę.

Tada papietaujame ir tiesiog slampinėjame tomis siauromis gatvelėmis. Čia pamačiau dar neregėtų Japoninės lokvos vaisių, kurių vėliau nusipirkome ir dar lauktuvių parvežėme.

Grįžtant stojame Altea miestelyje, kuris bent jau mane, netikėtai mustebino, bet gal dėl to, kad nieko iš jo nesitikėjau. Labai jaukus senamiestis, gražios atsiveriančios panoramos.


Kadangi ryt Alikantės apylinkėse žada lietučio, tai nutariame vykti į Valensiją, tiksliau į okeanografijos muziejų. Keliamės anksčiau, nes viską, ką aš šiandien priplanavau, kaip ir nelabai realu suspėti, bet kiek spėsim, tiek. Pirmiausia užsukame į pakeliui esantį labai simpatišką Real Monasterio de Santa Maria de la Valldigna – cistersų ordino vienuolyną, su įspūdingai dekoruotu šventyklos kupolu ir tapybiškais griuvėsiais, apelsinmedžių sodų fone.
Pasivaikštome, pasivaišiname apelsinais - aplink tuščia, vos vienas kitas lankytojas. Įėjimas nemokamas, jokių darbuotojų, tik ekrane rodomo informacinio filmuko garsas drumsčia absoliučią tylą. Labai gera čia būti - kažkaip pastebėjau, kad vienuolynai būna pastatyti gerą energetinį lauką turinčiose vietose, nes juk dažniausiai kokiam nors buvusiam riteriui ar atsiskyrėliui ,,nušvinta" mintis, kad būtent čia reikia statyti vienuolyną.

Bet neturime laiko ilgiau medituoti, todėl dar išgeriam šalia esančio miestelio kavinukėj kavos ir skubame į muziejų. Perkame gan nepigius bilietus ( lyg apie 26 eur.) ir kelioms valandoms pasineriame į jūrų karalystę.

Į bilieto kainą įeina ir delfinų pasirodymas, tačiau jie vyksta tik du kartus į dieną, įleidžia tiek žmonių, kiek yra sėdimų vietų, todėl reikėtų ateiti bent jau prieš 40 min., kad nelikti be reginio. Tačiau, jei nepavyks ten patekti, nedaug prarasite, nes nieko naujo, ko nemokėtų Klaipėdos jūrų muziejaus delfinai, mes nepamatėme. Nors į juos vistiek visada smagu žiūrėti, todėl įvykdėme pilną programą.

O man didžiausią įspūdį paliko šie raudonieji ibiai - tiek jų ,,narvelis" tiek nepakartojama plunksnų spalva.

Kad negaišti laiko, suvalgome po picos gabalą ir skubame į Valensijos senamiestį. Pakeliui važiuojame palei nuostabų parką, kuris įrengtas buvusioje upės vagoje ir vingiuoja per visą miestą. Žinojau kad ten labai gražu pasivaikščioti, bet visur suspėti neįmanoma, todėl tenka juo pasigrožėti tik per mašinos langą. o mes apeiname ratuką nuo Ayuntamento de Valensia aikštės, užsukame trumpam į La Lonja de la Seda - kažkada buvusi šilko prekyvietė, o dabar - tai vėlyvosios gotikos šedevras, saugomas UNESCO
ir valandėlę užsibūname labai jaukioje ir gražioje Plaza de la Virgen aikštėje, kur savaitgalį šurmuliuoja vietiniai, vyksta triukšmingi mergvakariai, fotografuojasi kažkokių renginių dalyviai, o už storų bažnyčios sienų pilnutėlėje katedroje vyksta mišios.

Nors nebuvau tikra, ar mes tos Valensijos nors kiek suspėsime pamatyti, bet nors ir trumpa, ši viešnagė mums labai patiko.


Trečią kelionės dieną švęsime gimtadienį, todėl nutarėme keltis į Tabarca salą ir ten papietauti. Kadangi dar rytas, todėl prieš tai nutariame užsukti į netoliese esantį Elx ir aplankyti palmių parką. Ir tai, deja, buvo neteisingas sprendimas - bet mes to dar nežinojome.
Kažkur skaičiau, kad Elxe buvo auginami pardavimui palmių sodinukai, todėl nenuostabu, kad miestas skendi palmių giraitėse, kurios iš aukštai susilieja į didžiulį palmių mišką. ]Mūsų tikslas buvo palmių parkas, su vandens telkiniais, kaktusais, egzotiniais augalais ir kitomis grožybėmis, bet mes sukome ratus - palmių aplink pilna, o to ko reikia - nėra.
Teko eiti klausti į viešbutį - ten gavome žemėlapį su pažymėtu tikslu. Pasirodo tų parkų ne vienas, o mūsų ieškotas grožis labai nedidelis, aptvertas aukšta tvora, įkainuotas 5 eurų bilietu ir vadinasi jis - Huerto del Cura.
Apeiname viską, pašnekiname povus, pasifotografuojame - gražu.

Tada jau skubame į Santa Pola, iš kurios išplaukia laivai į Tabarką. Ilgai ieškome laisvos vietos stovėjimo aikštelėse ir atvykstame visai ne laiku - pasirodo dauguma keltų išplaukė ryte, o jau 17 val. paskutinis grįžta atgal. Vasarą šiek tiek daugiau reisų. Kol laukiame, pasivaikštome pakrante ir stebimės, kad apie 14 val. tiek daug pietaujančių žmonių - pilnos kavinės, o juk tokiu laiku paprastai būna siestos ir niekas nedirba.

Pati sala labai įdomi - lyg padalinta į dvi dalis - mažyčio miestelio dalis su bažnyčia, keliomis gatvelėmis ir aikšte, pora paplūdimių, bei uostu ir kita - laukine dalimi, kurią, turint daugiau laiko, lengvai galima būtų per valandėlę apeiti.
Bet mūsų tikslas - šventiniai pietūs. Deja, kavinės užsidaro maždaug apie 15 val., nes tuo pačiu, paskutiniu keltu, kuriuo grįšime mes, kavinių darbuotojai taip pat po darbo grįžta namo!
Na, ką gi, perkame vyno, vienkartinių taurių ir vistiek pasveikiname jubiliatę gražioje vietoje, ant jūros kranto.
Tada pasivaikštome, pasideginame paplūdimyje ir grįžtame su viltimi, kad tose pilnose uosto kavinėse pagaliau papietausime. Deja, šiandien, pasirodo, gegužės pirmoji - ir jei išgerti dar kai kur gali gauti, tai virtuvės jau niekur nebedirba.
Va čia tai darbo žmonių šventė! Pakeliui taip pat viskas uždaryta. Tik mūsų viešbučių kompleksui priklausantis prabangus restoranas veikia - pagaliau gauname tuno už nerealią kainą, bet juk gimtadienis...

Paskutinę dieną vykstame į Calpe. Pradžiai stabtelime prie druskos ežero, kuriame galima pamatyti flamingus, bet jie labai toli, todėl beveik nesimato.

Tada nutariame palypėti į Calpe miestelio įžymybę – Penyal de Ifac uolą ir pasigrožėti iš aukštai tikrai nuostabiomis panoramomis.
Iki tam tikro aukščio akmenimis grįstas takelis pritaikytas visiems, norintiems aktyviai praleisti laiką, todėl galima eiti net su vaikais, tačiau į patį viršų galima lipti tik turint tam pritaikytą avalynę ir galbūt netgi gauti kažkokį leidimą, nes tai yra nacionalinis parkas, praėjimas uždarytas ir informacinėje lentoje krūva nurodymų, į kuriuos mes nesigilinom, tik matėm, kad takelis gana sudėtingas ir uolos pagrindas labai slidus.

Tačiau mums, tokią karštą dieną, to kelių kilometrų pasivaikščiojimo pilnai užteko – lengvas nuovargis, gražūs vaizdai, nieko daugiau mes ir neplanavom.
Tada porą valandėlių pasigrožime Penyal de Ifac uola iš tolo, pasideginame, net išsimaudome, nors vanduo gal tik 17C ir sėdame pietauti. Užsisakome dar Lanzarotėj įsimintą patiekalą – Spuntias calamares – maži skrudinti kalmariukai – labai skanu.


Vakarėja, o mes dar nebuvome Alikantėj. Žinojau, kad neypatingai ten yra ką žiūrėti, bet kad jau atskridome į Alikantę, tai kaip čia neužsuksi, nors pliusiuką užsidėti, kad buvai :)
Pirmiausiai liftu užsikeliame į Santa Barbaros pilį - iš ten apžvelgiame miestą, apžiūrime visas ekspozicijas, prisėdame kavinukėje – kas kavos, kas šerbeto ir dar apsukę ratuką senamiestyje, važiuojame namo.


Tai štai tokia beveik poilsinė kelionė gavosi, kai niekur neskubant, tiesiog mėgavomės tuo, kad galim kada panorėję - va taip - mesti visus darbus, bei rūpesčius namuose, palikti kasdienę rutiną ir tiesiog pakeitus aplinką pabūti kartu.

Booking.coms
storyLazyload();