Ispanija: Hola, trečią kartą, arba Galicijos link (2 dalis Ronda)

2 diena

Šiandien laukia ilga kelionė todėl keliamės anksti. Papusryčiaujam, žinodami, kad iki vakaro gali ir netekti daugiau valgyti, susikraunam daiktus ir traukiam į Shuttlebus’ą, važiuosim atgal į aerouostą pasiimti mašiniuko. Kartu prigriebiam dar du vyriokus, kurie, aiškiai, iš aerouosto važiuos į Barseloną, nes vyksta be daiktų, o toks būdas patekti į miestą yra labai patogus, nes iš El Prat į Plaza Cataluna ir atgal kas pusvalandį važiuoja autobusai.
Kai kam galbūt kvailokai atrodys toks planas, skristi į Barseloną, po to važiuoti mašiniuku visą dieną, bet kažkaip apie skridimą su persėdimu nelabai pagalvojau, o bilitai į ir iš Alicantės buvo žiauriai brangesni, be to netenkino skrydžių laikas vidury savaitės. Kitas dalykas, per atostogas man reikia pavažiuoti, taip aš atsijungiu ir pereinu į atostogų režimą, o ir pailsiu kartu.
Taigi atvežė mus busikas prie išvykimo terminalo, tai teko šiek tiek pasivaikščioti, kol suradom Hertz ofisą. Buvau jau užsipildęs online registraciją todėl viskas vyko žaibiškai, tereikėjo parodyti dokumentus ir gavau raktelius, tik kažkodėl vietoj 374 eurų buvo 534 eurai ir pilnas bakas benzino. Nesupratau, kur jie gavo tokio brangumo benzino, bet to, matyt, nesuprato ir nuomotojas, todėl pažymėjo, kad mano mokama suma nesikeičia, o mašiniuką reiks grąžinti pilnu baku. Man atrodė, kad tuščiu patogiau, nes važiuosiu daug, bet buvo paaiškinta, kad dabar tokia tvarka, matyt, kažkas kažkokią nesamonę padarė su tom benzo kainom. Eilinį kartą gavau ne tą mašiniuką, kurį užsissakiau, bet šį kartą tai tikrai didesnį ir brangesnį. V.ž. vietoj Opel Astra mūsų laukė Opel Meriva turbo, pravažiavęs tik 5000 km. Gal kiek ir per didelis dviems, bet tolimai kelionei labai netgi tiks.
Pirma nakvynė numatyta Hacienda de las Muelas šalia Rondos. Kelias tolimas todėl nieko nelaukdami susimetam daiktelius ir po truputį, po truputį išslenkam iš aikštelės į autostradą. Mašinų nėra daug, per miestą važiuoti nereikia, todėl susipažinimas su automobiliu įvyksta greitai ir neskausmingai. Vladelis nustatytas į tikslą, o Ingai patikiu rūpintis klimatu ir pramogomis. Pasirodo ji irgi moka ispaniškai, nes neužilgo groja radija ir veikia kondicionierius, o kaip minėjau jau ir pernai, visos instrukcijos tik ispaniškai. Kadangi nenoriu vėluoti atvažiuoti, renkamės mokamą kelią ir iki Valencijos susimokam du kartus po 8 eurus + dar apie 30 eurų. Brangoka, vienok, gerai, kad toliau mokamo kelio nebėra. Pravažiavę Valenciją tolstam nuo jūros A-7. Kažkaip buvau sugalvojęs, kad pravažiuosim pernykštį Benidormą, kur bus galima užšokti į pažįstamą Carefourą provizijos nusipirkti, bet Vladelis nuvedė tiesesniu keliu. Alicante irgi liko kažkur šone, bet toliau jau kelias važiuotas, užsuksim į Elche. Deja, kelio remontas, ir ant apsauginio kelio atitvaro kažkokiu būdu užsikoręs mašiniukas sutrukdė išsukti iš greitkelio. Užsidegė ir benzino lemputė, reiškia verkiančiai reikia supermarketo. Pamatęs pirmą nuorodą, automatiškai suku į tą pusę, bet nuoroda kaip atsirado taip ir dingo, o jokios parduotuvės nėra. Patekom į kažkokį miestelį, pasibastėm gatvėm, nieko nėra, važiuojam tiesiai, kur nors nuvažiuosim, ir tikrai, atradom Mc Donaldą, kažkokį dar nepažįstamą prekybcentrį “Europlius” ir net kolonėlę prie jo. Tvarka, čia visus reikalus ir atliksim. Be sustojimo važiavom maždaug 5 valandas, tai net spėjom užmiršti, koks lauke oras, be to ryte dar visai gaivu buvo. Atsidarius duris, apima jausmas, lyg lįstum į orkaitę, ne veltui visos (kelios) mašinos po stogeliais, o žmonių nesimato. Apsiperkam, pasirinkimas ne per didžiausias, bet tam kartui tiks, važiuojam į degalinę, o čia kita problema. Nuomos punkte užmiršau paklausti apie degalų rūšį, mašinos dokumentuose parašyta “gasoline”, kaip ir aišku – dizelis. Nors nesu labai didelis automobilistas, labiau vairuotojas, bet variklio garsas ir darbas nepanašus į dizelio. Na bet gal čia naujas kažkoks, ką aš žinau. Kitas dalykas, kai pernai gavom dizelinį mašiniuką, tai visur, ir ant stiklo, ir ant raktų, ir dar kažkur buvo priklijuoti ryškūs lipdukai, kad tai dizelis, šiemet lipdukų nėra, įtartina kažkaip. Atsidarau bako dangtelį, ten neryškus skaičius 95, na, lygtai 95 dizelio nėra, be to ant kolonėlės puikuojasi užrašas “gasoleo”. Atvažiavau užsipilti dizelio, dabar jau aišku, kad reikia benzino, bet dar pasitikslinsiu pas degalinės darbuotoją. Pasitaikė visai supratinga moteriškė, net ir angliškai šiek tiek kalbanti, patvirtino mano paskutines mintis , kad ne dizelio reikia. Kitas dalykas, kad bako talpos taip ir neišsiaiškinau, nes pyliau beveik visada pilną. Toliau jau kelias be nuotykiu. Pravažiuojam Murcia, Lorca A-91, kelias baisiai nuobodus, Inga miega pilnu tempu, o ir aš vis save gaudau, kad visai nusnūščiau 140 km/h greičiu, be to pakeliui suradau autopiloto mygtuką, kas man buvo visiška naujiena, todėl dabar galiu kojas į kišenes susikišęs važiuoti. Negerai taip, reikia save prižadinti. Netrukus prasideda Sierra Nevada priekalnės. Apylinkės smarkiai pagražėja, pralekiam ir mūsų pernykštę nakvynės vietą Guadix. Kairėje lieka Granada, pravažiuojam Loja, kelias siaurėja, mašinų mažėja, peizažai skurdėja. Už Archidonos, keliukas tampa visiškai siauras, o apylinkės panašesnės į mėnulį, kažkokios plikos kalvos, beveik balti laukai (žemė tokios spalvos). Žemdirbystės šiame regione aiškiai mažiau, nei kitur, tik šen bei ten šmėkšteli geltonos nupjautų kviečių ražienos. Kas įdamiausia, kad besiganančių gyvulių irgi beveik nematėm, tik poroj vietų po keletą karvių, negi jie tuos savo garsiuosius kumpius fabrikuose gamina, juk būtent Andaluzija jų tėvynė. Už Campilos privažiuojam kažkokį didelį vandens telkinį. Nesupratau, ar tai ežeras, ar užtvenkta upė, bet greičiausiai, tai upės dalis, kuriai pavyksta neišdžiūti, nes netgi žemėlapyje žiūrint, tos Ispaniškos upės daugumoje būna ne ištisinės, o lyg punktyrinės, čia yra, čia nėra, o ten vėl yra. Matyt pavasarį susidaro upė, o ateinant vasarai, tarpais dingsta. Prie vandens atsiranda ir daugiau žalios spalvos, net ir vienas kitas gyventojas įsikūręs. Pravažiuojam vandenį, ir vėl prasideda išdegęs mėnulio peizažas. Ir staiga ant kalno iškyla miestas – Ronda. Vienoj pakelėj patyrinėjau aukštingumo žemėlapį, tai pagal jį Ronda yra kone aukščiausioj vietoj, neskaitant, aišku, viršukalnių. Visai neblogai, per 10 valandų su valandos sustojimu apsipirkti tame tarpe, įveikėm 1100 km. Dabar reikia susirasti nakvynės vietą, gerai, kad atvažiavom su šviesa, nes, eilinį kartą, mūsų Hasienda neturi konkretaus adreso, o yra kažkur šalia miesto. Vladelis pradeda blaškytis, o aš bandau važiuoti iš atminties, kaip žemėlapyje mačiau. Žinoma, būtinas atributas yra ir kelio remontas su naujo žiedo statyba, kuris mums uždaro reikiamos kryptie kelią. Pravažiuojam miestą pro šalį, stojam prie kažkokios užeigos, lipam laukan, bandom orientuotis. Nors jau 19.30, bet kvėpuoti lauke sunkoka. Dar keletą kartų pasivažinėję pirmyn-atgal pagaliau radom įvažiavimą į miestą. Pervažiuojam Rondos senamiestį laviruodami tarp turistų ir tikėdamiesi rasti nors kokią nuorodą, nes rodyklių į viešbučius daug. Turiu įtarimą, kad kažkur čia netoli, tik reikia rasti, kur pasukti, o gatvės daug kur vienakryptės. Vėl atsiduriam jau būtoj vietoj, tik kitoj miesto pusėj, taip galima važinėti iki begalybės, todėl griebiamės jau pernai išbandytos taktikos, važiuojam į vietinę degalinę. Vaikinas, kaip supratau, žino, kur yra Hasienda, bet kaip ir priklauso tokiais atvejais, angliškai nešneka. Visgi ispanų gestų kalba yra tokia išraiškinga, kad žodžių jiems nelabai ir reikia. Viską lyg ir išsiaiškinam, tada jis dar išmuša tuščią kasos aparato čekį ir ant jo brūkšteli planelį. Na pagal tokias špargalkes aš jau puikiai orientuojuosi. Pasirodo viskas visai šalia, tik vieną posukį pravažiavom. Gerai, kad šviesu, nes tokio posūkio tamsoje ir žinodamas nepastebėsi, o po medžiu dar ir lentelė su nuorodą yra, tik vėlgi, nusisukus į priešingą pusę. Kaip jau minėjau, Ronda yra ant aukšto kalno todėl dabar leidžiamės, pradžioje asfaltu, po to išsukam į tokį kaimo reišmės žvyrkeliuką pušyne. Leidžiamės toliau, kol atsiremiam į staigų posūkį, uolą ir joje iškirstą mašinos pločio angą. Reikia suprasti, kad pro tą tarpą reiks kristi žemyn, nes tokio nuolydžio jau važiavimu nelabai ir pavadinsi, o dar už dvidešimtie metrų to kritimo vėl 90 laipsnių posūkis už uolos kampo. Mesimato nieko. Paprastai tokiose vietose yra statomas veidrodis, nes ir prasilenkti vietos nėra. Sustoju ant krašto, nepradėjęs kristi, ir kaip tik tuo metu iš už kampo išlenda mašiniukas, važiuojantis aukštyn. Sunku būtų įsivaizduoti, ką būtume darę, jei būčiau pradėjęs leistis. Atsitraukiu, praleidžiu važiuojantį į viršų, o tada siunčiu Ingą žemyn pėsčiomis, kad pabūtų mano veidrodžiu. Kelias priekyje tuščias, leidžiamės uolos šlaitu.

Apačioj matosi arklidės, maniežas treniruotėms su raiteliu,
dar šiek tiek žemyn ir staigus posūkis pro didelius baltus vartus į kiemą.
Atvažiavom!
Kaip jau galėjote suprasti, kelionėse rinkdamasis viešbučius, visada stengiuosi surasti kažką įdomesnio, specifiško, ar šiaip neįprasto. Šiemet tokiu perliuku tapo Hacienda de las Muelas.
Žinoma, galima buvo užsisakyti nakvynę pačioje Rondoje, vietų yra pakankamai, juolab, užsisakinėjant prieš gerus 4 mėnesius, bet nugalėjo smalsumas pagyventi tikroj ispaniškoj hasiendoj su visais iš to išplaukiančiais patyrimais. Jau balandžio pradžioje užsirezervavau paskutinį kambarį. Pasak aprašymo, šeimininkas buvęs toreodoras, išėjęs į pensiją ir dabar auginantis arklius ir mulus, bei organizuojantis raitas ekskursijas po apylinkes. Žmonių atsiliepimai irgi žadėjo gerą laiką, vien ko vertas booking.com reitingas - 8.7.
Įėjus į pastatą mus pasitinka Marija (vėliau nutarėm, kad turbūt šeimininko dukra), simpatiška nenuspėjamo amžiaus jauna moteris, kuri tik mus pamačius pradeda šnekėti ispaniška greitakalbe ir nenutyla nei minutei, nors puikiausiai supranta, kad mes ispaniškai ne, nors iš tikrųjų, bent jau aš, beveik viską suprantu. Gavom kambarį antrame aukšte su vaizdu į uždarą kiemą ir Rondos kalną. Viskas įrengta labai skoningai ir autentiškai (arba bent jau stengtąsi), pvz. Kriauklė padaryta iš keraminio dubens, elektros jungikliai irgi keraminiai senoviško stiliaus,
o lovos galvugalį atstoja didelės senos kaustytos medinės dvivėrės durys. Būtinas tuose kraštuose langines vaidina suvyniotas džiuto gabalas, o žurnalinis staliukas pagamintas iš stalo žuviai valyti, visiškai tokio pačio, kaip matėm prieš porą mėnesių Siguldoj, tik, kad mažesnio. Be to visur pilna prikabinėtą visokių senienų, ūkinių padargų ir įrankių, bet viskas padaryta su skoniu ir neperkrauta, ir visur arkliai, o prirmamasis dar ir diplomais įvairiausiais apkabinėtas, apie toreodorus.
Nuplovę kelio dulkes per dieną sušilusiu alumi, išėjom apsidairyti. Pastatas senoviškas, bet atrestauruotas, priešais įėjimą aikštelė su fontanu, šalia kitas, matyt, buvęs ūkinis pastatas paverstas kavine, vidinio kiemo su staliukais sienos nukabinėtos visokiai senais padargais.
Už kampo stove pašiūrė su Wrangler džipuku (turbūt geriausias aparatas tokioj vietoj), kiek aukščiau jau mūsų matyti maniežai (pasirodo, jie du) ir arklidės, na ir vaizdeliai aplink pritrenkiantys, vienoj pusėj slėnis su kur ne kur išsimėčiusiomis baltomis hasiendomis, kitoj – stati uola, ir kiek toliau miestas ant tos uolos. Tik mums išėjus pasirodė ir Marija. Restoranas neveikia, bet atsigerti gali pasiūlyti. Nors ir turėjom savo alaus, bet kažkaip nepatogu buvo neštis į lauką, o taip norėjosi pasėdėti tam kiemely, tai ir užsisakėm po bokalą, po to dar, ir prasėdėjom iki visiškos tamsos.
Nežinau, ar alus buvo kažkoks įpatingas (tikriausiai, kad ne), ar aplinka, ar dienos karštis ir ateinanti vėsa turėjo įtakos, bet taip skaniai alaus jau seniai negėriau, ir dar, turbūt, greit negersiu. Visai sutemus grįžo vyrai. Matyt šeimininkas ir kaimynai ar šiaip pažįstami. Pirmiausiai šalia mūsų mašiniuko atsirado dviem arkliais pakinkyta brička, o kiek vėliau ir du pabalnoti arkliai prisiparkavo. Išeinam mes dar vakare į lauka ir toks vaizdelis, sėdi vyrai prie stalo, geria alų, aptarinėja dienos įvykius, o arkliai, kaip kokie šunys šalia, galvas virš stalo sukišę.


3 diena

Kaip ir reikia suprasti, nesimiega man. Apsiginkluoju visais turimais vaizdo fiksavimo aparatais ir einu pasidairyti. Šį kartą ne tik po kiemą, bet ir tolėliau.
Lauke dar laikosi prietema, gal saulė jau ir patekėjo, bet tik ne čia, niekaip negali išlįsti iš už kalno, todėl, kaip ir netekėjusi dar. Dar prieš išvažiuodamas bandžiau sužinoti, ar galima iš slėnio pakilti į miestą tiesiai, bet nieks to man nepasakė. Dabar galiu tiksliai pasakyti, kad galima, tik paėjėti reikia, nors aš pats to ir nepadariau. Taigi, rytas Andaluzijos kaime, loja šunys saugantys mikdolų sodus
(šunų daug, ir dideli, gerai, kad pririšti), gagena išmiegojusios žąsys, gieda gaidžiai ir žvengia arkliai. Specialiai įsijungiau kamerą, kad tuos garsus užfiksuočiau, o nuotraukų gavosi mažiau, be to ir apšvietimas kažkoks keistas buvo, kol saulė iš už kalno neišlindo.
Įdomumo dėlei nuėjau ir užlipau ant to baisiojo vakarykščio nusileidimo. Pėsčiomis ten visiškai nebaisu, statoka, žinoma, bet pakenčiamai, o tame posūkyje, kur nieko nesimato, pasirodo, net ir prasilenkti galima, esant reikalui, nors geriau būtų, kad nereikėtų. Parėjęs radau Ingą jau “pri polnom parade”, kaip pasakytų rusai, ir labai nustebau, mat paprastai dar ilgai ir nuobodžiai žadinti reikia. Mikliai apsitvarkom ir einam pusryčiauti į kiemelį, Įdomu, kuo čia pamaitins. Gaunam po tokią didelę karštą “lepiošką” (balta ispaniška duona), alyvuogių aliejaus ąsotėlį ir trintų pomidorų, na neskaitant dešros, sūrio, supakuoto keksiuko ir kitų privalomų pusrytinių rekvizitų. Iš Marijos tarškėjimo reikėjo suprasti, kad tas lepioškas ji pati šį rytą iškepė, pomidorus nuskynė darželyje ir sutarkavo, o aliejų išspaudė iš vakar nuskintų alyvuogių. Žinoma, mes čia taip juokavom, nors viskas buvo be galo skanu, o aliejus tikrai ne parduotuvinis. Pirmą kartą taip valgėm, užsipili ant tos lepioškos-duonos aliejaus, užsikrauni trintų pomidorų ir kemši tokį susmuštinį. Faktiškai daugiau nieko ir nereikia. Taip mums bepusryčiaujant pribėgo pilnas kiemas šunų, na kokie šeši, tai Marijai teko net vartus uždaryti, mat tie šunys irgi pusryčiauti kartu susiruošė. Nieko nepešę didesnieji išsivaikščiojo kas sau, retryveris nugriuvo pamiegoti į mažyti fontano šešėliuką (va iš ko mokytis reikia išgyventi tokiomis oro sąlygomis), “vokietukas” nuėjo toliau prie vartų, tik du mažyliai, vienodi ir labai juokingi, matyt broliukas su sesute vis bandė pralįsti pro vartų skyles į pusryčių zoną.

Booking.coms
storyLazyload();