Ispanija: Hola, trečią kartą, arba Galicijos link (1 dalis Barcelona)

Kadangi praeitų metų kelionės aprašymą baigiau žodžiais Hasta la vista, Espana, tai šių metų reikėtų pradėti Hola, Espana. Taip, šiemet mes vėl į Ispaniją. Šiek tiek pasikeitusiu sąstatu, šiek tiek į kitą vietą, bet vėl ten, į vyno, kumpio ir šiltos jūros šalį.
Šiemet nebuvo jokio klausimo, kur važiuosim atostogauti, buvo tik klausimas kada, bet ir jis, susidėliojus visus galimus variantus ir aplinkybes, gana greitai išsisprendė, todėl jau kovo mėnesį žinojom gana tikslią datą ir vietą. Datą truputį koregavo Rynair skrydžiai. Reikia pasakyti, kad jau kovo pabaigoj nupirkau beveik paskutinius bilietus į Barseloną rugpjūčio viduriui, todėl planuoti tokius dalykus reikia gerokai iš anksto. Dėl vietos labai daug galimybių nebuvo, kadangi šį kartą norėjom pabūti prie vandenyno šiaurės Ispanijoje, o čia mūsų kelionių pagalbininkas Interhome didelio pasirinkimo pasiūlyti negalėjo, t.y. buvo arba didelės daugiavietės vilos už >1000 eurų, kas, atostogaujant didelei kompanijai, tikrai būtų puikus pasirinkimas, arba faktiškai vieninteliai dviviečiai apartamentai mažučiame miesteliuke Mera, 20 km į rytus nuo A Coruna miesto, visiškai ant vandenyno kranto. Žinoma, pasak Ingos, geresnę vietą už Benidormą atostogoms tikrai sunku surasti, ir, iš principo negalima su ja nesutikti, bet mano keliautojo instinktai šį kartą ir vėl nugalėjo, todėl, mes pagalvojom, ir aš nusprendžiau, važiuosim ten. Taigi, datos aiškios, galinis taškas aiškus, beliko pasiplanuoti, kaip per savaitę nuvažiuoti iš Barselonos į Merą, aplankant kuo daugiau įdomių vietų, susidėlioti nakvynes ir, užsisakius mašiniuką, laukti kelionės pradžios. Kadangi tame tarpe atsitiko dar dvi išvykos, apie kurias jau rašiau, tai planavimas vyko pripuolamai, keitėsi vietos, keitėsi datos, ko išdavoje, keletas dienų prieš kelionę atsispausdinus viešbučių rezervacijas paaiškėjo, kad jų yra per daug, todėl vieną naktį teks nakvoti ir Ispanijoje, ir Portugalijoje. Tas akibrokštas truputį sujaukė planus, todėl pats užvažiavimas į Portugaliją tapo šiek tiek betikslis ir daugiau dėl pliusiuko, nors iš kitos pusės, šį tą vistiek pamatėm ir susidarėm bent kažkokią nuomonę apie šalį, tačiau nebėgsiu įvykiams už akių. Hertz’as kaip tik atsiuntė išankstinio rezervavimo pasiūlymą su iki 25% nuolaida, kas irgi buvo visiškai neblogai.
Vasara prabėgo nepastebėtai, jau ir rugpjūčio 19 d. Skrydis 21.30, todėl turim visą sekmadienį ruoštis. Kadangi mano pagrindinis šturmanas ir dabar jau Vladelio operatorius atostogauti kartu atsisakė, aksčiau šturmanavusi Inga atsisakė mokytis bendrauti su Vladeliu, o aš paprasčiausiai neprisiruošiau jo įsijungti, kelionėje galim turėti bėdų , gerai, kad bent Emilija suvedė pagrindinius sustojimo taškus, viską kitką išsiaiškinsim vietoje. Kaip ir pernai, šalia rankinio bagažo pasiėmėm ir vieną 20 kg registruojamą “čiumodaną”, kad nereikėtų perdaug grūstis ir bijoti, kad kas nors netilps, todėl susidėjus minimalius daiktus, rankinės terbikės liko visiškai tuščios. Labai įdomus pasirodė lėktuvu skrendančių žmonių kontingentas: koks trečdalis buvo baltarusai, daugiau kaip trečdalis - ispanai, ir tik mažuma – lietuviai. Dėl baltarusų tai suprantama, jiems Vilnius pagrindinis langas į Europą, bet ką Lietuvoj veikia šitiek ispanų, tai aš tikrai nesupratau.
Barselonos El Prat aerouoste leidžiamės 00.05 jau pirmadienį. Dideliam mūsų “džiaugsmui” Hertz ofisas dirba nuo 7.00 iki 24.00, todėl jau aišku, kad mašiniuko tą dieną negausim. Ši aplinkybė pirmiausiai ir koregavo mūsų planus, todėl nusprendėm vieną dieną praleisti Barselonoj ir į kelią traukti tik antradienį ryte. Dar vienas įdomumas apie mašinų nuomą. Auto paėmimas pirmadienio vakare kainavo maždaug 250 eurų daugiau, negu antradienio ryte. Visiškai nesupratau tokio žaidimo, bet pasirinkom pigesnį variantą – rytą, todėl pirmiausia į dviem naktim užsakytą viešbutį Ciutat del Prat. Rinkausi jį todėl kad visiškai šalia aerouosto, tik apie 3-4 km, blogiausiu atveju galima ir pėsčiom nueiti, be to turi nemokamą Shuttlebus servisą, tereikia tik išsikviesti telefonu, ką aš pirmiausiai išėjęs iš aerouosto ir padariau. Viskas tvarkoj, su administratorium susitariau, beliko, tik surasti jo nurodytą vietą, kur turi atvažiuoti busikas. Čia prasidėjo pirmasis mūsų nuotykis. Nežinau, ar mes kažkur nesusišnekėjom, ar ta vieta buvo ne ta, bet išvada tokia, kad autobusiuko mes nesulaukėm, tačiau… prie tos vietos kur, kaip mes manėm, turi atvažiuoti mūsų iškviestasis, privažiavo nauja Opel Zafira ir sustojo. Aš dėl visą ko pasiteiravau vairuotojo, ar jis ne mūsų atvažiavo, pasirodo, pirmiausia jis nešneka angliškai, antriausia, jis atvažiavo aerouoste dirbančios žmonos parsivežti, o visai ne mūsų. Nežinau, kaip, bet visada pavyksta susišnekėti net ir visiškai nemokant kalbos. Na ką gi, laukiam toliau. Tiesa pasakius, laiko praėjo gal tik koks pusvalandis, bet žinant atstumą iki viešbučio, kaip ir daugoka. Netrukus ispanas prieina prie mūsų ir pasisiūlo mus pavežti, mes, žinoma padėkojam ir atsisakom, net turi atvažiuoti viešbučio busiukas. Laukiam mes, laukia jis. Po dar kokių 10 minučių aerouosto prieigos visiškai ištuštėjo, niekas neatvažiuoja. Žmonos jis sulaukia pirmas, tada kažką pasišneka ir jau žmona angliškai pasisiūlo mus nuvežti iki viešbučio, mat jiems pakeliui ir visiškai nesunku. Dėl visą ko paklausiu, kiek mums tai kainuos, ir sužinojęs, kad nieko, sumetu daiktus į atidarytą bagažinę ir lipam į mašiną. Man viskas atrodo kaip ir normaliai, bet Inga baisiausia persigandusi, kad mus kažkur nuveš, apiplėš, o gal ir užmuš (mažiau detektyvų ir siaubiakų skaityti reikia), o už lango slenka kažkokios dykynės , tvoros, v.ž. peizažas ne iš maloniųjų. Gerai kad aš buvau šiek tiek pastudijavęs galimus kelius iš aerouosto į viešbutį, tai viskas kaip ir atitiko matytus vaizdus. Važiuodami pabandėm pašnekėti, tai Lietuva jiems yra Rusija, o jei ne Rusija, tai jie tada nežino. Atrodo Barselonoj turėtų žinotį Jasikevičių, bet jau ne pirmą kartą pastebėjau, kad Ispanai krepšiniu nesidomi, o jei domisi, tai tik labai maža dalis, kurios sutikti nepavyko. Sėkmingai pasiekę viešbutį ir draugiškai atsilabinę su pagelbėjusia ispanų pora, supratom, kad visgi tas busikas buvo atvažiavęs, nes juo į viešbutį atvažiavo kita lietuvių pora, matyt iš to pačio, kaip ir mes lėktuvo. Kadangi atvykom sėkmingai tai nieko niekam ir nebesakėm, kad neatvažiavo ar nepaėmė. Viešbutis 4*, pakankamai didelis ir labai patogus tranzitui. Kambarį irgi gavom didelį, tik papelijusios vonios sienos ir tekantis čiaupas, mano manymu, nelabai atitiko žvaigždučių skaičių. Jei į tai nekreipsi dėmesio, tai pilnas komfortas.

1 diena

Papusryčiavom prabangiai ir išsiruošėm pastudijuoti Barselonos. Viena diena tokiam miestui, žinoma, yra niekas, bet mes ir per ją norim kuo daugiau pamatyti. Prieš išvažiuodamas bandžiau domėtis ir dėlioti maršrutą, juolab, kad ketinom aplankyti ir vieną kitą muziejų, todėl pagrindinė užduotis - nukakti į Plaza Cataluna, t.y. Barselonos centrą, o ten jau kaip dievas duos, diena ilga, ką nors pamatysim. Recepsionistas (manau visiems aišku, kas tai yra) maloniai mums parodė, kuria kryptimi eiti, įlipti į 24 autobusą, kuris ir nuveš į norimą vietą. Žinoma, ta kryptimi mes jokios stotelės neradom ir pamatėm , kad tuoj ir iš priemiesčio išeisim, ne tik iš miesto, todėl apsisukom, visiškai į priešingą pusę. Vienas gėris, kad eidami suradom parduotuvę, kurioje apsirūpinom skysčiais. Kol kas dar neįkaito, ir vaikščioti vienas malonumas, bet matėsi, kad įdienojus bus gerai. Šiek tiek pablūdiję suradom kažkokią stotelę, kur nebuvo jokio 24 autobuso, o ir visi kiti numatytu laiku net nežadėjo pasirodyti. Kažkokia mirusi stotelė, be to ir žmonių aplinkui nė gyvos dvasios. Nutarėme eiti toliau ta kryptimi, kur turėtų būti Barselona. Netrukus radome uždarytą metro stotele, ir kitą veikiančią, pažymėta tokia atvirkščia C raide (kiek vėliau supratom, kad tai jų kažkoks priemiestinis geležinkelis), nors mes pagalvojom , kad tai tas pats metro, tik kitas įėjimas. Metro linijų planą turiu atsispausdinęs, beliko sugalvoti, kaip nusipirkti bilietą. Kasos uždarytos, yra tik du bilietų automatai ir stendas su paaiškinimais apie transporto ir bilietų sistemą bei kainodarą, žinoma, tik ispaniškai. Šiaip taip išsiaiškinu, kad reikia pirkti 1 zonos dieninį bilietą ir nesukti daugiau sau galvos. Dviems gaunasi 12 eurų, galima surasti ir pigesnių variantų, bet visokių vietinių niuansų yra todėl nesismulkinam. Kita problema, priversti dirbti bilietų automatą. Kortelių jis aišku nepriima, nors jos ir nupieštos, matyt, kai jį pagamino, tokių kortelių, kaip dabar net mintyse pas nieką nebuvo. Traukiu pinigėlius, iš trečio karto pavyksta nusipirkti bilietus. Atsižymim laiką ir leidžiamės į požemį. Čia jau yra keletas žmonių ir net vienas uniformuotas pareigūnas. Tas tai tikrai turėtų žinoti, kas ir kaip. Dėl visa ko išsitraukiu dar ir savo atsispausdintą transporto schemą, pasitikslinsiu ar viskas gerai. Deja. Pareigūnas tik sumakaluoja rankom, kažką bando sakyti ir aiškiai taikosi kažkur dingti, kas jam netrukus ir pavyksta, nes netoliese atsiranda labai paslaugi moteriškė pasiruošusi mums visokeriopai padėti, bet irgi angliskai mokanti tik porą žodžių, o ir tuos pačius su žodynu. Bet užtat į diskusijas ji įtraukė visus stotelėje buvusius žmones. Man jau ir pačiam viskas pasidarė, kaip ir aišku, nebesupratau, kas jiems neaišku, nes visi mostagavo rankomis, kažkur rodė ir įnirtingai ginčijosi, kol atvažiavo traukinys. Tada visi draugiškai sulipom į vidų. Ramiai sau važiuojam. Po kokių 5 minučių ateina ta pati moteriškė ir ištiesia mums lapelį, kur angliškai parašyta, kokioje stotelėje mums išlipti ir persėsti į raudoną metro liniją, tada dar pavažiuoti stotelę, ir būsim kur reikia. Pasirodo, kol mes grožėjomės tunelio sienomis, ji pastatė ant ausų kitą pusę vagono, ir visgi surado žmogų, mokantį angliškai, kuris mums ir surašė instrukciją. Tada aš ir supratau, kad kalčiausias visame tame yra mano nespalvotas spausdintuvas, kuris transporto schemoje esančias spalvotas metro linijas ir priemiestinio traukinio juodą, nupaišė skirtingo intensyvumo pilkomis, tuo mus ir supainiodamas. Va kodėl jie tiek ginčijosi stotelėje. Kitas dalykas, kad, mano supratimu, mūsų pirkti bilietai trukinyje negalioja. Išlipam mums nurodytoj stotelėj. Ant šaligatvio nupieštos rodyklės nuveda iki raudonos metro linijos, čia jau bilietai tinka, todėl ramiai leidžiamės žemyn. Žinoma, kadangi esame pačiame Barselonos centre, galima buvo tą atstumą įveikti ir pėsčiomis, bet įdomu ir metro pasižiūrėti. Nesu didelis metro žinovas, bet Barselonoj jis man nelabai patiko, trūksta nuorodų, trūksta informacijos, gana ankšta. Turbūt pagrindinėj Barselonos aikštėj, Plaza Cataluna atrandam minias žmonių, Hard Rock Cafe nieko įdomaus nesiūlo

todėl ieškom turistinio autobuso stotelės. Jau namie išsiaiškinom, kad už vieną bilietą gaunam visus tris maršrutus, o turint nedaug laiko, tai yra pats geriausias būdas apžiūrėti miestą, nes priveža praktiškai prie visų lankytinų objektų,
o toliau, jau kaip nori, gali lankyti, gali važiuoti toliau.
Toks miesto pažinimo būdas pilnai pasiteisino Budapešte, be to ir apie Barselonos autobusus iš buvusių girdėjom tik gerus atsiliepimus. Stotelę suradom greitai iš nutįsusios kokių 200 žmonių eilės. Palikęs Ingą eilėje, nuėjau į žvalgybą ir netoliese radau kioskelį, kuriame pardavinėjo bilietus. Taip pat su eile, bet žymiai mažesne. 2 žmonėm bilietai vienai dienai 3 maršrutams kainavo 48 eurus (perkant internetu – 42 eurai), taip pat yra ir keletos dienų bilietai, būnant ilgiau – apsimoka. Tos ilgos eilės irgi baimintis nereikia, nes atobusai važiuoja kas 5 minutės, tai pralaukėm su bilietų pirkimu max pusvalandį.. Audiogidas autobuse berods 12 kalbų.
Apie patį miestą, manau, kad rašyti nėra jokios prasmės, nes jau daug prirašyta, be to mūsų pažintis iš autobuso antro aukšto ir per ausines, nebuvo jau tokia išsami.
(Pasižiūrėjau dabar pagal nuorodas, tai iš 3 maršrutų yra padaryti 2 ir truputį kitokie). Pirmame maršrute išlipom kojų pramankštinti ant Montjuic kalno prie nacionalinio muziejaus.
Į patį muziejų nėjom, bet miesto panorama fantastišką.
Pavaikščiojom, išgėrėm brangaus alaus ir vėl į autobusą. Mūsų didžiam nusivylimui, o gal, kaip tik, džiaugsmui, pirmadieniais didžioji dauguma muziejų neveikia, bus kaip prieš save pasiteisinti, kad nenuėjom, nes laiko kaip ir visiškai trūksta. Antram maršrute išlipam prie Sagrada Familia.
Inga labiausiai norėjo ją pamatyti. Ieškom kasų ir pamatom eilę, kuri, kaip prie Lenino mauzoliejaus Maskvoje, tik slenka labai lėtai. Ačiū, gal mes kitą kartą. Sutaupom 26 eurus, bet užtat nusiperkam po trigubą porciją ledų, vienintelį maistą po pusryčių. Apeinam tą statinį, pafotkinam, eilinį kartą niekas į kadrą netelpa, todėl vis kartojam kažkokio fotografo žodžius, kad geriau nusipirkti atvirutę, ką ir padarom galiausiai. Teisybę pasakius, man ta Sagrada labai didelio įspūdžio nepaliko, ypač iš tos pusės, kur siena iš betono liejama, kaip koks bunkeris. Toliau padarėm didžiausią tos dienos klaidą, nes vėl įlipom į autobusą ir nuvažiavom toliau,
nes nei prie Guell parko, nei prie Camp Nou (FC Barcelona stadiono) nebeišlipom,
o sėdėjom kondicionuojamam autobuso pirmam aukšte. O bėda tokia, kad tą dieną mieste + 42 C. Važiuojant pučia šioks toks vėjelis, tai lyg ir nekaršta, bet pavėsio tai jokio, o saulutė visą dieną į pakaušį pleškina. Perkaito mano Inga konkrečiai. Išlipę dar bandėm pasivaikščioti po Ramblą,
šiaip taip pavėsiukais
nuslinkom iki katedros,
bet geriau nesidarė, todėl nutariau tuo ekskursuiją ir baigti, ir kaip galima greičiau gautis iki namų. Pasižiūrėjęs į savo transporto planą pastebėjau, kad traukinio stotelė iš kurios mes atvažiavom ir galinė vienos metro linijos stotelė yra visai šalia, nutariau važiuoti metro. Deja, šalia jos buvo tik plane, o tikrovėje tai kokie 3-4 km atstumu. Geru oru ir geros kondicijos tai būtų vienas malonumas, bet tik ne šiandien ir ne šičia, kai oras lydosi ir jokio pavėsio, o Inga ir taip vos gyva. Iš metro išlipom prie kažkokio ligoninių komplekso, tipo Santariškės Vilniuje. Jokie autobusai nežada mums reikiama kryptimi važiuoti, bet pamatėm taxi stotelę, o joje kokios 6 mašinos. Va jie mus ir nuveš namo. Na kur gi ne, nė vieno vairuotojo, jiems, matyt, irgi siesta, visi kažkur dingę. Po gerų dvidešimt minučių ateina gražuoliai kažkur iš ligoninės, ir labai nustemba, kad kažkas kažkur važiuoti nori. Tikrai, iki viešbučio netoli, bet pagrindinė kliūtis yra autostrada Barcelona-Valencia, kurią reikia kirsti skersai, kas ir sudaro pagrindinį atstumą, gerai kad nesirįžom eiti pėsčiom, ten mus būtų ir radę laukuose iškepusius. Už tax‘ą sumokėjau 6 eurus, bet malonumas patekti į vėsų kambarį buvo vertas tikrai daugiau. Kol aš sulaksčiau iki ryte atrastos parduotuvės vakarinio alaus davinio, Inga gražiai nulūžo ant lovytės ir pabudo tik po gerų 3 valandų, ačiū dievui, be jokių perkaitimo pasekmių. Tokia mūsų diena Barselonoj. Gražus miestas, turtingas lankytinomis vietomis ir tikrai vertas ilgesnio patyrinėjimo, tik ne vidurvasarį.

Booking.coms
storyLazyload();