Ispanija: Costa Blanca


Konkretaus plano šiandienai nėra, tik maždaug nubrėžtos gairės. Kryptis taip pat neapibrėžta. Gal važiuoti į Benidorm, o gal į Guadalest. Visi gira. Bet toli, o sėdėti už vairo dvi-tris valandas nėra jokio noro. Tripadviser, kurį naudoju šioje kelionėje, man nepatinka. Nemažai naudingos informacijos, bet daug ir šūdo. Sekmadienį, važiuojant į bažnyčią, nuvedė kelis kilometrus į šoną. Teko tikslintis per google. Šiandien apžiūrėjau, jog Alhama de Murcia pilis stovi kažkokiam kaime, kur ji tikrai nestovi. Ir paklaida šį kartą ne keli kilometrai.

Važiuot šiandien norim netoli, todėl skenuoju aplinkinius kaimus per google earth. Radau apleistas kasyklas šalia Mazarron. Kaip tik ten šiandien ir trauksim. Šalia Puerto de Mazarron bus galima vėliau išsimaudyti. Nors apsiniaukę ir šiandien praneša lietų – su maudynės spręsim vietoj.

Kelione truko vos ketvirtį valandos. Posūkį į kasyklas lengva prašokti, bet jei važiuosit atsimerkę, pamatysit iš tolo apleistus pastatus, kaminus ir keistos spalvos uolienas. Įsukom pro kažkokio kaimiečio kiemą ir štai pirmi naudingų iškasenų gavybos ženklai. Šiandien viskas apleista ir pamiršta, tačiau kasyklos čia buvo eksploatuojamos nuo bronzos amžiaus. Kasyklos lėmė Mazarron, o taip pat Cartagenos ir Alhama de Murcia klestėjimą. Romėnai čia kasė geležies, švino, vario rūdas, o taip pat alūną. Įdomi druska, alūnas. Mokykloj pasakojo, bet pas mane atmintis gera, tačiau trumpa, todėl teko susigooglinti. Nuostabus daiktas, naudojamas ir šiandien kosmetikoje ir ne tik.

Vieta įspūdinga. Visom prasmėm. Griuvėsiai šiek tiek baugūs, tačiau negali nenueiti. Mūsų moterys palypėjo iki pirmųjų pastatų, išsigando ir ginė mus atgal. Aš nuo kalvos apžiūrėjau, jog su automobiliu galima pakilti į pagrindinio pastato viršuje. Tik atvažiavęs nedrįsau, mat kelias išplautas ir mūsų peugeot visai nepritaikytas. Tačiau jeigu atsargiai, galima. Moterys iš peugeot nelipo. Mama bandė atkalbėti ir Tomą:

– Nelipk, ten viskas sugriuvę, pavojinga, nesaugu.
– Mama, negaliu, gal daugiau gyvenime nepamatysiu!

Verta užlipti. Gaila, kad nežmoniškai sausa. Po lietaus galima pasigrožėti rūgšties ežerais – daugiametės kasyklų eksploatacijos rezultatas. Apibėgom ne viską, bet didžiąją dalį. Mielai praleisčiau ten visą dieną, tačiau ne šį kartą.













Toliau traukiam maudytis, mat saulė kepina smagiai ir lietum net nekvepia. Mazarron jau maudėmės, šalia akmeninių „grybų“ – Gredas de Bolnuevo. Šį kartą pavažiuojam šiek tiek toliau nuo turistinių paplūdimių – kitapus Punta Cueva de Lobos. Automobilį galima statyti tiesiai ant gatvės. Teks nusileisti žemyn, tačiau įrengti puikūs laiptai. Punta Cueva de Lobos sukuria puikią užuovėją, taigi čia visai nebuvo bangų, kas mums leido smagiai pasnorkelint gerą pusdienį. Jokių komforto reikalų, kaip gultai, dušai ar tualetai čia nėra, mat paplūdimys laukinis, tačiau pamėgtas vietinių, bėgančių nuo turistų. Labai tinka ir mums. Grįždamas iš eilinio snorkelinimo turo iš tolo girdžiu mane šaukiančius vaikus. Labai jiems maga man kažką parodyt. Rinko akmenis pilies statyboms ir Tomas rado kažkokį pagalį, kuris, pagulėjęs ant saulės pradėjo „kvėpuot“. Paaiškėjo, jog pagalys gyvas, todėl tuoj pat tapo vaikų augintiniu, jam buvo tiekiamas šviežias jūros vanduo tuščioje pepsi skardinėje, belaukiant, kol į krantą grįš „ekspertas“ šeimos galva. Tiesa, pirminę diagnozę nustatė Tomas – Jūros agurkas. Mama nepatikėjo, tačiau toks padaras tikrai yra. Kiek didesnį, bet labai panašų vaikis matė per Discovery kanalą. Googlas ir apklausa facebook‘e patvirtino, kad tai tikrai jūrų agurkas. Sekančiame snorkelinimo ture pradėjau juos matyti visur. Anksčiau tiesiog nekreipdavau dėmesio. Pasirodo, jų pilna visur.



Po maudynių traukiam namo. Pakeliui pradeda lyti. Baseine maudosi tik anglai. Pas juos 13 laipsnių ir lyja, taigi 29 laipsniai ir mažas lietus jiems atostogų tikrai negadina.

Labanakt dar nesakau, nes šiandien turiu laiko anksčiau. Susitiksim rytoj, sakau. Rytoj – paskutinė diena čia.



Šešta diena, rugpjūčio 11, ketvirtadienis.

Rytoj namo. Bet šiandien turim dar visą dieną, kurią reikia kažkaip išnaudoti. Prasmingai ar mažiau – jokio skirtumo.

Taigi pakirdę sugalvojom važiuoti iki Faro Cabo de Palos išsimaudyti. Gal dar kažką pakeliui pamatysim. Kelioninis komplektas suruoštas, susirenkam vaikus ir į kelią. Pakeliui sunku kažką pamatyti. Kelių infrastruktūra čia puiki. Tačiau labai nuobodi. Tokia nuobodi, kad nieko nematai. Tačiau tai leidžia greitai pasiekti norimą tašką. Na gerai, gal ne visada greitai, mat Ispanija didelė ir norimi taškai – toli arba labai toli, tačiau greičiau, nei kaimo keliukais. Deja, važiuojant autostradomis neįmanoma atrasti, neįmanoma pasiklysti ir net jei pavyks tai padaryti, neužilgo be problemų grįšite į norimą maršrutą. Šiandienos maršrutas – ne išimtis. Švyturį pasiekėm per valandą. Švyturys geras. Didelis ir gražus. Patekti vidun nepavyko. Panašu, jog ten gyvena žmonės. Specialiai dėl švyturio čia važiuoti neverta. Specialiai dėl maudynių ir snorkelinimo – taip pat ne. Tačiau mes tokie – lengvai galim važiuot valandą, kad įlįsti į jūrą naujoje vietoje. Kuo nors įdomesnėje, nei kitos. Smėlėti paplūdimiai – smagu, bet nuobodu. Šis prie švyturio smagiai išraustas tarp uolų. Mums atvažiavus buvo praktiškai tuščia. Išvažiuojant – paplūdimys buvo beveik pilnas. Dugnas akmenuotas ir pilna jūros ežių, bet jie nėra plėšrūs ir žmonių nepuola. Nepuola ir žuvys, kurių čia – devynios galybės. Gal šiek tiek daugiau. Turint harpūną iš bado tikrai nemirsi. Manyje prabudo medžiotojo instinktas, tačiau harpūno aš neturiu, todėl likau musę kandęs, mat žuvys savo stichijoje, o aš ne. Tačiau dėl neliūdžiu, mat visada galiu nueiti į turgų ir nusipirkti tokių žuvų, kokių man norisi. Žvejai tegu gaudo žuvis, o aš maistą manysiuos kitais būdais.

Paplūdimy mes vieninteliai ne vietiniai. Ne vietiniai guli prie baseinų ir smėlėtų pakrančių. Nesupraskite neteisingai, nei kiek jie dėl to neprastesni. Tačiau mes kitokie. Costa Blanca skonį pažinsi tik Costa Blanca. All inclusive viešbučiai ar golfo klubai nėra Costa Blanca.

Jūra šiandien labiau nerami, negu vakar, todėl Tomas privengia plaukti paskui mane gilyn. Vaikai beveik visą laiką žaidžia seklumoj, o aš nardau.







Turim gražaus laiko stebėti vietinius. Jie ilsėtis ateina su skėčiai, stalais ir kėdėm, šaldytuvais, patiesalais, užtiesalais, naminiais gyvunais, uošvėnėm ir panašiai. Išsidėlioja, užsiima smagiausias vietas ir taip leidžia atostogas. Uošvienė ar mama vyresnioji rūpinasi visų apetitu. Mama jaunesnioji komanduoja vyrui ir vaikams, vyras nekreipia dėmesio ir lėtai siurbia alų. Visi draugiškai padeda uošviui ar vyresniajam tėvui įbristi į jūra ir vėl atsisėsti kėdėje pavėsyje.

Dar būna mišrios jaunimo kompanijos. Tada skėčių ir šaldytuvų būna mažiau ir laiką jie leidžia aktyviau. Niekas niekam netrukto ir smagiai bendrauja, žaidžia medinėmis raketėmis su kamuoliuku, maudosi, rūko ir vėl maudosi.

Dar būna vienos lyties kompanijos. Vyriškos dažniausiai neturi jokių skėčių ir kėdžių, tačiau turi alaus, bet akivaizdžiai jo daug nevartoja. Stengiasi atsigulti arčiau moteriškų kompanijų. Tokių vyriškų kompanijų būna dažniausiai viena rūšis vulgaris – valgyt, sekso, alaus. Arba – alaus, sekso, valgyt.

Moteriškos kompanijos būna kelių rūšių:

„Aš graži ir tu dar nieko“ – dažniausiai medžioja. Graži medžioja, o negraži saugo daiktus. Graži, kompensuodama daiktų saugojimą, nutepa nugarą kremu ir kartais pasikviečia pažaisti. Daugiau dėl savo medžioklės, negu dėl draugystės. Pastarosios geria vandenį.
Visos gražios, išsiruošę medžioti ir pasideginti. Geria iš lėto, beveik nežaidžia, maudosi retai.
Visos gražios, išsiruošę pasideginti ir medžioti. Negeria. Skaito. Deginasi. Apžiūri visus kritiškai ir numoja ranka.
Išsiruošę degintis. Dažniausiai bent viena deginasi topless. Kartais kelios. Joms vyrai dzin, tačiau matyt, kaip skaičiuoja slapčia žiūrinčius į jų privalumus. Ir tai joms teikia tiek pat laimės, kaip saulė ir bangos. Įdomu tai, jog nesvarbu, kokio amžiaus vyras žiūri – mano Tomas ar šalia gulinčios šeimos vyresnysis pro saulės akinius.
Dar būna priklydę šeimos su gana mažais vaikais, kur mamos deginasi topless. Tėčiai neprieštarauja, mat jų likimas toks. Jos dažniausiai dar turi ką parodyt. Todėl ir rodo. Tiksliai nežinau, tačiau spėju, kad jos išsivysto iš 4 kategorijos.
Dar būna priklydę šeimos su gana dideliais vaikais arba be jų, kur mamos deginasi topless. Tėčių nėra arba jie neprieštarauja, mat jų likimas toks. Jos dažniausiai seniai neturi ko rodyt, tačiau rodo, mat joms atrodo, kad Dievas jas tokias sukūrė. Jos pamiršta, kad Dievas Ievą tikrai ne tokią kūrė. Vėl spėju, kad jos evoliucionuoja iš 1 kategorijos dalies „ir tu dar nieko“. Iš keršto.
Yra dar porūšiai ir išimtys, bet aš dar per jaunas tokiems katalogizavimams. Aš dar tik ant antro laiptelio nuo aukščiau apibrėžtos vyriškos kompanijos siekių, jei tas laiptelis iš viso egzistuoja.

Kol akys užimtos žuvimis, galva dėlioja štai tokias mintis. O gal čia nuo saulės?

Po maudynių važiuojam link Mazarron, mat reikia šio bei to nusipirkti. GPS liepiau vesti mus nemokamais keliais, mat priešais mokama autostrada. Apie tau jau rašiau anksčiau. Šiandien paskutinė diena, todėl norisi įkvėpti pilnais plaučiais. Ir nenusivylėm.

Tiesa, pakeliui teko skubiai ieškoti valgyti. Turistinę zoną palikom, o toliau prasidėjo mirę kaimai. Kažkada, matosi, klestėjo. Kol autostrados nebuvo. Tačiau vienam tokiam sustojome prie restorano Restaurante El Buen Descanso. Vėl netikėkite Tripadviser. Nerasit, mat rodo visam kitam kaime, nors ir tam regione. Važiuokit į kaimą Casas de Tallante. Štai jums linkas su tikslia informacija https://goo.gl/maps/t7sXREWfuH32

Įėję atsiremsite į mėsos vitriną. Taip ir turi būti. Sukite į dešinę. Maistas nuostabus ispaniškas. Porcijos ne žmonėms. Mes, kaip visada, užsisakėm per daug, mat magėjo paragauti vietinio maisto. Kaip galima atsisakyti vietinės mėsytės užkandžiui. Mėsytė – įvairios dešros, vyniotiniai, vytintas kumpis. Arba kaip galima atsisakyti žuvies su pomidorais. Žuvis su pomidorais – sūdyta skumbrė (spėju) su pomidorais, alyvuodėm, aliejum. Šviežia duona su kažkokiu tepalu, kurio skonis, kaip chorizo. Antram patiekalui – mėsa. Šonkauliai ir kepsnys. Nežinau kiek gramų. Manau, kad ne gramais jie čia matuoja. Man vienam tokio kepsnio dvigubai per daug. Desertui tiramisu su mango. Neturėjo jis tilpt, bet tilpo kažkaip. Labai skanus buvo. Visam maistui – didelis pliusas. Ar patiks, negarantuoju, tačiau garantuoju, kad turistiniuose miesteliuose tokio neparagausit. Apie all inclusive net neužsimenu. Tiesa, minusą dedu kavai. Nors iš ispanų geros kavos nesitikiu, tačiau šita buvo bloga. Tačiau kava – skonio reikalas.

Pigu čia nebus, bet jei norite paragauti vienio žindančio kepto paršelio, jums čia.

Po valgio į parduotuvę ir namo. Reikia susimesti daiktus bei dar spėti išsimaudyt. Rašau, keltis 3, o miegas neima. Kažkaip reikia dėti bluostą.

Labanakt ir iki kito karto!



Epilogas

Kelionė buvo smagi, nors ir trumpa. Nebuvo pigiausia, bet nebuvo ir brangiausia. Pamatėm, kiek galėjom. Galėjom daugiau, bet niekada nesinori atostogų paversti pramoniniu objektų lankymu. Visame kame turi būti balansas, ypatingai su mažais vaikais. Jiems įdomūs jų reikalai ir reikia tai gerbti. Paprasčiau būtų keliauti be jų, tačiau gyvenimas trumpas, taigi nėra reikalo atidėlioti.

Vakar kažkas pašarino kažkokį straipsnį, apie amerikietę mamą, kuri surinko kažkiek lėšų ir išvažiavo su 6 metų dukra į kelionę, kad spėti jai parodyti kuo daugiau, kuo skubiau. Dukra serga kažkokia nepagydoma liga ir laikui bėgant visiškai apaks. Mama turi aklą draugę, kuri nesijaučia visiškai akla, mat ji žino, ką reiškia frazė „geltonas megztinis“. Mes tokio tikslo, ačiū Dievui, neturim ir tikimės niekada neturėsim. Tačiau kad ir kaip banaliai skambėtų, gyventi reikia šiandien, o ne vėliau, kažkada, kai ateis geresni laikai, atsiras daugiau laiko, pinigų ar uošvienė, kuri prižiūrės vaikus. Todėl sėskite į lėktuvą ir keliaukite. Ačiū D yra tokios kompanijos, kaip Ryanair, kur bilietai Europoje kainuoja pigiau, negu parkingas oro uoste. Nėra pinigų? Sėskite į automobilį, autobusą, ant motociklo. Kuprinę susikraukite, galų gale ir keliaukite pėsčiomis. Svarbu nesėdėti vietoje.

Ar važiuosim dar į Ispaniją? Gal. Tikriausiai taip. Tačiau tikrai ne į tą pačią vietą. Galbūt arčiau Barselonos. Galbūt arčiau Malagos ar Gibraltaro. Galbūt dar kur nors. Į Kretą važiuočiau trečią kartą. Į Rodą važiuočiau antrą kartą. Į Kanarų salas, Graikiją taip pat. Į Murcia / Alicantę – ne. Tačiau, kaip jau sakiau, kelionė buvo puiki. Vieną kartą tikrai verta. Juo labiau, jog tai mūsų pirma pažintis su kontinentine Ispanija. Tikiuosi, ne paskutinė.

Adiós!

Booking.coms
storyLazyload();