Ispanija: Costa Blanca


Keliaujam šiandien į Alicantę. Planuojam aplankyti Santa Barbara pilį ir užmesti akį i Zara parduotuvę (skudurų parduotuvę, jei ką – anksčiau esu rašęs, jog mums visiems patinka; skudurai – po maisto reikalingiausias daiktas civilizuotam nūdienos žmogui). Kelias nėra tolimas – 1.5 valandos vairavimo. Juoko reikalas, jei nuo galinės sėdynės visu keliu nesklistų „kada atvažiuosim, kiek dar liko, kiek kilometrų, kiek laiko, kodėl taip toli, kodėl žemė sukasi“ ir panašiai. Nors mes jau įpratę. Jei nesklinda, reiškia kažkas netvarkoj ir tenka atsisukti patikrinti.

Pilis matosi dar nuo autostrados, bet iki jos tenka važiuoti per visą miestą. Rasti nesunku, bet geriau įsijungti gps.

Užvažiuoti galima į pat viršų. Termometras rodo 32. Gaila aplenkiamų į viršų lipančių turistų. Karšta net ispanams, ką jau kalbėt apie lenkus ar lietuvius. Prisiparkavę keliaujam paskutinius metrus aukštyn, gert kavos ir valgyt ledų. Ir dar į tualetą. Ir neužilgo kai kam baigiasi jėgos, todėl lieka laukti pavėsyje. Mes su likusiu bėgam į viršų apsidairyti. Vaizdai tikrai nerealūs. Aišku, ko turistai šlapi nuo prakaito čia lipa.











Po pilies pažintis su miestu tęsiasi prekybos centre – kaip minėjau, reikia aplankyti Zarą. Bet prieš tai vaikams pažadėtasis nuodingasis McDonalds. Nieko nėra švento šiais laikais, net Užkalnio koldūnai pasirodė blogi. Paskutinis lašas būtų, jei paaiškėtų, jog Meilutytė vartojo dopingą. Tfu tfu. Nekarksėsiu geriau. Tačiau McDonalds kol kas laimi 1:0 prieš Užkalnio koldūnus. Laimi dar ir dėl to, kad visada aišku, ką vaikai gaus – t.y. visada prognozuojamos kokybės maistą. Taip pat maistas nebus brangus ir nereikės ilgai laukti. Just perfect.

Visokie ten rūbų matavimaisi – nelabai įdomu, todėl praleisiu. Žmonau norėjo palto. Pagailo pinigų. Todėl dabar turėsiu klausytis mėnesį, kaip nepasisekė. Esu pasiryžęs važiuoti vėl ir nupirkti jai tą paltą.

Nežiūrint į parduotuvių lankymo banalumą rekomenduoju jas aplankyti, net jei nepirksite nieko. Tik nemanykite, kad parduotuvės Turkijos kurorto pagrindinėje gatvėje yra parduotuvės. Ten yra turistų maustymo taškai. Parduotuvės būna ten, kur apsipirkti eina vietiniai, o iš ne vietinio, pakišusio kreditinę kortelę, prašo tapatybe patvirtinti dokumentu.

Mano širdis parduotuvėse džiaugiasi. Ten galima susilieti su vietine minia, kuri atleidžia pilvus ir nusiima kaukes – „kaip gerai, kad čia nėra turistų“. Štai tetos, sukišę kojas į akvariumus savo epidermiu maitina vargšes žuvis. Dar daugiau žioplių (vietinių, ne turistų), stovi ir žiopso. Geriau, negu šalia esantis 15 salių multikinas. Pagal žmonių kiekį parduotuvėse galima spręsti apie kainas arba nuolaidų dydį. Jei parduotuvė no name (arba nežinomas name), o žmonių daug – reiškia labai pigu. Jei parduotuvė žinoma ir dar brangi, pvz Tommy Hilfiger ir žmonių ten daug, reiškia sezoninės nuolaidos. Yra parduotuvių, kur kabo 10 suknelių ir žmonių niekada nėra. Tai parduotuvės snobams, mat tik jie gali sau leisti už nusipirktą skudurą sumokėti tiek, kad padengtų pardavėjos savaitės algą, mat dažniau pirkėjų parduotuvė nesulaukia, o algą reikia mokėt.

Prieš sukant namo norisi dar kažką nuveikti, todėl dairausi per pasaulinį tinklą ir kitus prieinamus šaltinius. Labiausiai norisi maudytis, todėl dairausi kokios nors smagios vietos išsimaudyti. Randu puikų paplūdimį Playa El Carabassi. Rekomenduoju, jei norite šilto vandens, daug vietos, daug žmonių ir daug topless moterų. Attention! Topless moterys visokių spalvų, tautų, dydžių ir amžiaus. Bet vistiek akiai labai malonu. Ne vien man. 7-mečiui sūnui irgi. Bangos jam kelia euforiją sąmoningai, o moterys dar ne, tačiau aiškiai matyt, kad jis joms (ne moterims, jų krūtims) neabejingas. Kažkur pasąmonėj įrašyta. Ir tenutrenkia perkūnas tuos, kurie vargšes topless moteris Palangos paplūdimy bauduoja. Juk kai aplink sukinėjasi tokios moterys – žaidžia kamuoliu, vartosi nuo šono ant šono, gaudo savo vaikus, pasilenkia surinkti jų žaislus – vyrai įtraukia pilvus, užsideda saulės akinius, nustoja gerta ir pradeda varžytis. Instinktų juk jokiomis baudomis neišmuši. Greičiau jau alkaną socialdemokratą Palangoj priversi apsirengt raudoną kurtkę ir vaidint, kad į flašmobą atėjo savo noru. Nepostinsiu linko, patys youtube susirasit.

Vaikus namo tenka tempti. Tomas kategoriškai atsisako motyvuodamas viskuo, kuo gali. Sakiau, kad moterų Palangoj bausti nereikia. Caro sutinka su sąlyga, jog dar laukia baseinas namie. Kažkaip susitarėm ir pasukom link namų. 8 valanda vakaro, o lauke 34.

Maudynės baseine neprilygsta jūrai, tačiau daugeliui čia leidžiančių dienas – vienintelis didelis vanduo po dušo. Giliajame baseino gale sulipę trys matronos, kurių visi vietiniai bijo ir jomis gąsdina savo vaikus. Iš ko taip sprendžiu? Ogi aplink nieko nėra. Visi kitam gale. Tėvai ir jų vaikai. Šitam gale tik matronos. Mano vaikis įšoka, kaip visada, iš paskos vieno iš vietinių dukra. Ji, matyt, pagalvojo, kad matronos kažkokiu būdu leido šokinėt ir tuoj pat gavo velnių ispaniškai, po kurių nulindo atgal į seklųjį galą. Maniškis baudos išvengė, bet teko imtis priemonių, t.y. pasitraukti kiek atokiau. Viena iš matronų, matyt jų atamanė, visą laiką stengėsi plaukti arčiau mūsų, kad tik kuris nors iš mano vaikų ją netyčia aptaškytų. Sakysit šmeižiu? O kokio velnio tada trise sulipus sėdėt visą vakarą ten, kuri absoliučiai visi kiemo vaikai nori nardyt? Kodėl nemirkyt savo kūnų ten, kur tai daryti galima komfortiškai, t.y. sekliajame gale? Žodžiu, koloritas čia dar tas. Baseine šiaip dominuoja anglai, tačiau tik iki kol ateina ispanai. Lietuvių baseine nemačiau. Negaliu pasakyti, kas dominuotų…

Kur važiuosim rytoj, vėl nežinau. Kažkur. Stay tuned.

Labanakt.



Ketvirta diena, rugpjūčio 9, antradienis.

Atostogos įsibėgėjo ir pasiekė pusę. Atrodo, jog gyvenam čia jau mėnesį. Atrodo istorija mena, jog kažkur turiu kažkokį darbą. Greičiau veju tokias mintis lauk ir nutildau darbinį telefoną. Manęs nėra.

Bėgiojimo šiandien nebus. Reikia pailsint raumenis, kol trauma neatsitiko. Todėl turiu daug laiko ir iš karto apima tinginystė. Nesulaukęs 9 atsikimšau alaus, virškinimui pagerinti ir neužilgo nubridau su vaikais į baseiną. Priplanuota visko daug, bet ranka nekyla. O ir prioritetai pasikeitė šiek tiek. Paltą juk reikia sumedžiot. Tuo tikslu planuojam kelionę į Murcia, bet planuojam lėtai. Bus karšta, tada važiuosim.

Vaikai baseine plaukia, kaip žuvys. Tomui nereikia visai jokios priežiūros ar pagalbos. Carolina išmoko be pagalbos tik dabar, bet tobulėja ne dienom, o valandom. Jau spėju ir nusisukt be didelės baimės. Pati kapstosi, nors nuo krašto toli neplaukia ir į mažą baseiną vis įlenda pailsėt. Tomas lankė plaukimo mokyklas keletą metų. Pradėjo nuo mažo ir po truputį tobulino įgūdžius. Carolina tuo metu laukdavo brolio mažam varlinyke (taip, yra pas mus tokia sistema – jei brolis ar sesuo lanko plaukimo mokyklą, likę broliai ir sesės gali pliuškentis šalia nemokamai). Mačiau, kad jai tereikia lengvo pastūmėjimo, taigi pasiūliau įšokti į didelį baseiną be pagalbos. Ir štai plaukia. Sutaupiau plaukimo mokykloms panašiai tiek, kiek kainavo ši kelionė. Reiškia keliaujam už dyką. Na gerai, ne visai už dyką. Iš kirvio košės juk neišvirsi. Vienok labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Po maudynių laukia vėlyvi pusryčiai / ankstyvi priešpiečiai, o tada į kelią. Kažkodėl net fotoaparato nepasiėmiau. O jo prireiks, jei sugalvosim kažkur stoti. Tačiau jaučiu, jog stoti neteks. Parduotuvės suėda daug laiko, nori ar nenori. Mes šį kartą norim (net aš), todėl palto paieškos – atrakcija. Gal ir aš sau ką nors rasiu.

Radau. Žmona rado paltą. Radom ir dar šio bei to visiems. Dar užbėgom į InterSport nardymo akinių vaikams. Išėjom su akiniais ne tik vaikams, bet ir man. Kadangi aš nešioju akinius kasdien, po vandeniu esu pusiau aklas. Na ne visai, mat mano trumparegystė nėra stipri, tačiau detalių tikrai nematau. Esu tyliai svajojęs apie akinius su regos korekcija ir net radau, kas juos gamina, tačiau kainos ten kosminės. Kadangi nesu plaukikas, nusprendžiau, jog ir be regos korekcijos galiu apsieiti. Tačiau InterSport prekiauja standartiniais plaukimo akiniais su regos korekcija. Griebiau tokius sau. Tomas gavo naujus, mat mano senieji, kuriais jis naudojasi, labai pavargę. Caro gavo sau rožinius su pagražinimais ir net kepurę. Neturėjo jokių ir nardė su kiniška brolio kauke, aprasojančia iš karto ir praleidžiančia vandenį. Vaikams akiniai – šimtą kartų svarbiau už skudurus, dėl ko visai neliūdžiu. Greičiau atvirkščiai.

Kaip ir reikėjo tikėtis, po parduotuvių mažieji jau vėl nori maudytis. Ypač įsigiję naujus akinius. Nieko kito nelieka, kaip sukti link namų. Tačiau sukame pro Murcia centrą, kad miestą pamatyti bent pro auto langą. Miestas, kaip miestas. Pramoninis / komercinis. Net nežinau su kuo palygint. Su Alytum kokiu. Atrasti kažką galima, bet iki Londono ar net Alicantės – toli.

Akiniai su regos korekcija veikia puikiai, taigi galite pirkti drąsiai. Povandeninis pasaulis man sužibo naujomis spalvomis. Ryšku ir kontrastinga. Niežti nagai greičiau išbandyti jūroje, kur žiūrėti yra į ką. Baseino plytelės ir turisčių iš Anglijos plaukai – nelabai patrauklūs tyrinėjimo objektai.

Užsiminiau apie anglų turistus ir prisiminiau, jog gyvename tokio bute. Butas tvarkingas ir gerai įrengtas, bet savininkas – aiškiai nacionalistas. Sienos nukabintos paveikslėliais kaubojų tematika. Neįkyriai. Visi daiktai atgabenti iš namų, įskaitant visą buitinę techniką (indaplovę, skalbimo mašiną, televizorių, virdulį ir t.t.), kas yra pusė bėdos ir gali būti pateisinama, tačiau indai, lyginimo lentos, skalbimo milteliai, druska – mano galva ir čia nėra blogi. Tačiau visi mes skirtingai durni. Žmogus negali gyventi be Tesco puodelių ir savo idiotiškų angliškų laidų, kuriems reikia adapterių, mat rozetės sienose tai europietiškos. Nu ir duok dieve jam sveikatos. Bet visvien įdomu. Taip pat įdomu, kaip Meilutytės kultas. Plaukia mergina, kaip gali. Stengiasi. Nepasiseka vieną kartą ir prasideda purvo mėtymai. Neatplaukė, savim nusivylė, paverkė. Nu ir kas? Visi sportininkai žino, kad idealios formos visada būti negali. Kartais laimi, kartais tenka pralaimėti. Pralaimėti tenka dažniau. Prarijai karčią piliulę ir važiuoji toliau. Ne, kur tau. Tauta nusivylė. Tautai reikia kažką apkaltint. Meilutytės kaltint neišeina – nepopuliaru. Kaltinkim žurnalistus, kad drįso paklausti, kaip plaukikė jaučiasi, ir kad ją pravirkdė. Come on guys, are you serious? Aš dar ne taip būčiau paklausęs… Kartais atrodo, kad mūsų tautai būtų sveikiau, jei visi mūsų sportininkų laimėjimai būtų tuojau pat užšaldomi kartu su sportininkais, kaip Leninas, kad daugiau niekada nedalyvautų jokiose varžybose ir neduok die nepraloštų. Laimėjo Meilutytė auksą, į pensiją ją. Medalį į vitriną kur nors Prezidentūroj, o pačios statulėlę į sekciją kiekvienuose namuose. Laimėjo Berankis, atimt iš jo raketę ir neleist daugiau žaist. Juk topas jau pasiektas. Krepšinį reikėjo uždraust Lietuvoj po Garasto, juk užtenka mėgautis senais pasiekimais. Kaip Vytauto žygiu link Juodosios jūros. Ir neduok die kas nors drįs suabejoti pasiekimais ar užduoti „nekorektišką“ klausimą. Senmergės, kurios paprastai rodo savo rafinuotąją pusę feisbūkuose, suvalgys nekramtę su visu turiniu ir net nenusičiaudės.

Po baseino mergaitės eina grožio miegelio, kad jau ilsimės pasyviai. Na, o mes su Tomu sėdėt vienoj vietoj ilgai negalim, todėl einam ratu aplink mūsų resort gaudyt pokemonų. Reik išperint keletą kiaušinių, reik pagaut bent keletą matytų ir, tikėtina, nematytų. Karšta, kaip pekloj. 5 po piet, lauke 35 ir kol kas nesiruošia būt vėsiau. Aš jau žinau, kad pėstute aplink – šiek tiek daugiau, nei 5 km. Tomas tiki savo jėgom ir pasiryžęs nupėdinti tuos 5 km. Aš ne toks optimistas, bet atkalbinėti nesiruošiu. Tegul treniruoja valią ir mokosi priimti sprendimus, kad nereikėtų vėliau verkti, kai nesiseka (kaip kokia Meilutytė). Telefono baterija jam pradėjo sekti įpusėjus kelionę. Diena pasitaikė „nežuvinga“ – pokemonų mažai ir visi matyti. O kai diena nežuvinga – diena nuobodi. Tačiau apėjom ratą be nuostolių, nors ir velnioniškai karšta buvo. Maža kompensacija už ryte praleistą bėgimą.

„Ir tas apie pokemonus“ – sakysit. Aha. Buvau skeptiškai nusiteikęs, tačiau pakeičiau nuomonę pabandęs. Man vis tiek labiau patinka geocaching, kur reikia fantazijos, tiek slepiant, tiek ieškant. Telefonas ar GPS, tik parankinės priemonės, o viskas vyksta live. Tačiau pokemon go koncepcija labiau tinka šiuolaikinei visuomenei – viskas greita, nelabai aišku, kas tikra, o kas ne, rezultatas matomas tuojau pat. Kaip antai per televizorių šią sekundę fone reklamuojamas kažkoks korsetas – užsidedi ir dingsta gelbėjimo ratai po palaidine ar suknele. Netikra, tačiau gražu. Juokingiausia tai, jog korsetus perka tie (tos), kurie pokemon go apsimeta nesuprantą. Žodžiu, aš už. Nors ir neištraukia jaunimas akių iš telefonų, bet bent tai daro lauke, pėsčiomis ar ant dviračio. Bet kokiu atveju jie jų neištraukia ir niekada neištrauks, kol kas nors neatjungs interneto. Tai normali evoliucijos dalis ir tie, kurie mano, jog „mano laikais buvo geriau, aš interneto neturėjau ir laiką leisdavau lauke prie vamzdžio prišąlusiu liežuviu“, tegul pakrapšto atmintį ir prisimins, kaip jų tėvai porino „aš neturėjau jokių televizorių, net šaldytuvų neturėjau ir elektrą duodavo du kartus per savaitę – skaitydavau prie balanos“. Skamba pažįstamai. Ne? Duokim jaunimui vystytis jų realybėje. Gal tuomet žengsime sekantį žingsnį evoliucijoje.

Štai tokios mintys lanko, kai galva neapkrauta. Jai juk kažkuo apsikraut reikia.

Rytoj bus naujos mintys ir nauji nuotykiai. Labanakt.



Penkta diena, rugpjūčio 10, trečiadienis

Liko šiandiena ir rytdiena, o atostogų dienų skaičių pamečiau. Turėjau pakilt aukštyn ir pasitikrinti. Atrodo, mes čia gimę ir užaugę.

Vakarykštis krepšinis kainavo daug nervų ir miego. Šiandien ryte vos išlipom iš lovų. Atostogautojai. Tačiau jei skubi lėtai, viską spėji. Laiko visada užtenka, jei naudoji jį tinkamai. Gaila, kad aš pats tai pamirštu, kai įsisuku kasdienėje rutinoje.

Booking.coms
storyLazyload();