Ispanija: Costa Blanca






Kelionių gidai rekomenduoja šį-bei-tą, tačiau mes tam neturim laiko. Matau kažkokios pilies griuvėsius ant kalno, atrodo pasiekiamus ranka (El Castillo de los Moros, matau dabar, kai turiu didelį ekraną bei greitą internetą). Ten ir sukam.

Sukam, lengva pasakyt. Važiuojam ratais, vis artėdami. Tokiais ratais, kokius retas turistas pamato. Nežinau, kaip vadinasi rajonas šalia, bet jei rasit pilies griuvėsius žemėlapyje, aplink matysis ir tas rajonas. Toks vaizdas, kad nuo 17 amžiaus, kai pilis-tvirtovė buvo pastatyta, nedaug kas čia pasikeitė. Nelabai draugiški žvilgsniai į „pasiklydusius“ turistus neapleido visą laiką, kol iš ten neišsinešdinom. Prie all inclusive įpratę silpnesnių nervų keliautojai čia jau dėtų tašką ir skelbtų, jog „visa Ispanija – bomžynas“. Mums patiko. Patiko labai.





Toliau sukam maudytis, bet pakeliui reikia aplankyti dar vieną objektą. Negaliu sakyt kol kas, mat visi tiki, jog tiesiai maudytis. Tikslas – Bateria de Castillos. Vyrams – a must. Tikrai verta aplankyti. Moterims ne visoms, bet irgi tinka. Du penkiolikos colių pabūklai, galintys šaudyti 35 kilometrus – pagarbos vertas inžinerijos kūrinys. Visa infrastruktūra aplink verta dar didesnės pagarbos. Visi smagiai prasiėjome. Vėliau patraukėme link mašinos, bet mes su Tomu nebūtume mes – staigiai pakeitėm maršrutą ir nulindom į tunelius. Dešimtys (o gal šimtai) metrų visiškai tamsių tunelių, kuriais vežimėliais buvo gabenami sviediniai iki pabūklų, išėjimai iki gynybinių aikštelių snaiperiams ir kulkosvaidininkams. Ech… Reikėjo berniukams…













Moterys mūsų nuotykiais džiaugtis nepuolė, mat laukė mūsų 38 laipsnių karštyje, kol mes landžiojom smagiai vėsiais tuneliais. Būsit čia, lįskit į sviedinių saugyklas ir tunelius būtinai. Telefonai, šiais laikais, turi įmontuotus prožektorius. Nepasiklysit.

Dabar jau tikrai maudytis. Į Playa de Bolnuevo. Kodėl ten? Dėl nuostabaus paplūdimio ir dar gražesnių erodavusio smiltainio „grybų“. Ar verta? Vien dėl paplūdimio gal ir ne, bet dėl paplūdimio ir dėl grybų tikrai buvo verta. Vėjas buvo stiprus, todėl gavome neblogų bangų, nuo ko abu vaikai euforijoj. Pabandykit išlaikyt du aštuonkojus, suprasit, kiek tėvui teko paprakaituot.



Jėgų niekam beveik nėra. Vienok užtenka iki artmiausio Lidl‘o. Visokiausių žinomų ir nežinomų reikalų pilnas vežimas. Be viso to, jaunasis gurmanas sumanė, jog jis nori šviežios žuvies. Ne bet kokios, o auksaspalvio sparo (lot. Sparus Aurata arba ispaniškai Dorada). Tenko paimti ir vaikui iškepti. O šiaip vakarienei salotos, lazanija, keptos bulvės ir kroketai su kumpiu. Vynas nesiskaito. Tai ir taip savaime suprantama.

Turiu pripažinti, jog baseinas, atviras iki nakties – geriausias balzamas sielai. Ir pavargusiems vaikams… Jie ten pamiršta visą nuovargį ir gultis eina su euforija, jog rytoj vėl ten eis. Euforija, jog tai geriausios iki šiol buvę atostogos. Euforija, jog jie turi geriausius tėvus. Tomas nardo iki dugno, Carolė, kuriai 4, pradeda plaukti be pagalbos giliame baseine. Didžiuojuosi. Mano mergaitė. Mano mokykla.

Tolimesni nuotykiai – nelabai įdomūs. iPad‘ai, iPhone‘ai, ir panašiai. Aš laiką leidžiu prie šio teksto su alumi. Vynas, deja, pasibaigė.

Eisiu paplanuoti rytdienos ir ilsinti kaulų. Labanakt.



Antra diena, rugpjūčio 7, sekmadienis

Ką veikti sekmadienį Ispanijoj? Jei šeštadienį visi ispanai eina į turgų, tai sekmadienį visi ispanai eina į bažnyčią. Eisim ir mes, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Aš prabudau kaip pagal laikrodį į darbą – 5.55. Kadangi lauke visiškai tamsu, nesupratau, kur esu ir ką veikiu. Po vakarykščių įspūdžių užmigau tik atsigulęs ir miegojau, kaip užmuštas. Matyt todėl ir prabudau laiku, t.y. kai kūnas pailsėjo, davė signalą keltis.

Kol vaikai dar miega, turiu laiko suplanuoti artimiausias valandas. Kadangi baseinas pradeda veikti 9.00, o vaikai kelsis ne vėliau, negu 7.00, turėsiu laiko pabėgiot ir išbandyt naujus Vibram Five Fingers batus. Išbėgau. Išbandžiau. Ir supratau, kaip visokie paminkštinimai gadina kojas. Taip, su paminkštinimais galima bėgti šiek tiek greičiau. Taip, mažesnė tikimybė traumuot pvz pirštą, užkliuvus už kelio nelygumo. Tačiau paminkštinimai leidžia smegenims versti mus bėgti eikvojant mažiausiai energijos, bet papildomai apkrauti sąnarius, ypatingai kelio, bei visą skeletą. Five Fingers visiškai minimalistiniai batai be jokio paminkštinimo. Padas – apsauga nuo aštrių betonuoto šaligatvio kraštų, daugiau nieko. Todėl smegenys verčia pėdą statyti teisingai, t.y. pirmiausiai pirštus, o kulnas nusileidžia be smūgio, švelniai. Tačiau iš karto pajutau, kokių raumenų trūksta. Ne bėda, raumeny – greit pataisoma. Sąnariai, deja, ne. Turiu pridurti, kad be naudos sąnariams, toks bėgimas dar ir teikia malonumą. Gal jums malonumą teikia ir bėgimas su paminkštintais padais. Man ne.

P.S. jei bandysit, nepersistenkit. Vibram prideda aiškią instrukciją. Sekite nurodymus ir viskas bus tvarkoj.

P.P.S. bėgdamas sutikau bene 20 kolegų bėgikų. 90% pėdą stato neteisingai…

Šiek tiek daugiau, nei 5 kilometrai ir jaučiuosi užsidirbęs bliūdą arbūzo pusryčiams. Vaikai jau pavalgę ir laukia maudynių. Taigi negaišdami laiko keliaujam į baseiną.

Gerai baseinas ryte. Ypač po pabėgiojimo. Nežinau, ar eičiau kiekvieną rytą, jei turėčiau namie. Greičiausiai – ne. Iš atostogaujančių ispanų kiekio čia sprendžiu, kad ir jie neina, nors baseinų čia 100 kartų daugiau, nei namie.

Kraunamės daiktus ir važiuojam į bažnyčią. Ne bet kokią, o iškaltą kalne – Santuario de la Virgen de la Esperanza. Legenda sako, kad piemuo, ginęs bandą palei upės vagą ir laikęs gyvulius kalno šlaito olose, radęs šventosios „vilties mergelės“ paveikslą. Vietinis kunigas paskelbė apie radinį ir su kaimiečiais nulėkė jo parsinešti. Legenda sako, kad paveikslas tapo toks sunkus, kad jie niekaip negalėjo jo pakelti. Todėl toje vietoje pastatė maldos namus.

Kaip tokios vietos neaplankyti sekmadienį. Vykstam į miestelį Calasparra. Pakeliui pravažiavom nuostabaus grožio migdolų sodus. Nusilupom kelis. Bus atminimui.



Tarp kitko, Tripadviser Santuario de la Virgen de la Esperanza koordinates rodo visiškai be ryšio. Atvedė mus kažkur į Calasparra centrą. Teko jungti google maps. Google nepavedė ir vietą radom greitai. 5-6 km už miestelio. Atvažiavom iš priešingos pusės, negu visi turistai, todėl pirmiausiai atsirėmėme į restoraną. Metas pietų, vaikai alkani, todėl šeimos taryba priėmė greitą sprendimą – valgyt!



Restorano nepražiopsosit. 100 metrų nuo bažnyčios ir vadinasi Restaurante Santuario de la Esperanza. Maisto užsakymas – svarbiausia proceso dalis. Kaip Kalėdos – užsiprašai, ko nori, maždaug ties Joninėm. Ties Visais Šventais pradedi laukti ir per Kalėdas gauni. Čia taip pat, tik visas procesas trunka 20 minučių. Taigi, maistą jau užsisakėm.

Pasakyti užsisakėm – nieko nepasakyti. Pirmiausia priėjo vyresnis ispanas. Prabilau angliškai. Nieko jis nesuprato, todėl pakvietė savo jaunąjį kolegą, kuris darbą gavo, nes moka anglų kalbą. Taip moka, kad aš pajutau nepilnavertiškumo kompleksą – nemoku aš anglų kalbos visai, mat manęs žmonės nesupranta. Nors aš stengiausi kuo aiškiau kalbėti angliškai, manęs vistiek paklausė, ar man reikia „English“ meniu. Yes, atsakiau. Meniu surodžiau viską pirštu, ba jau supratau, kad kompleksas ne pas mane, o pas jį. Jis net skaitydamas nesupranta, ką aš turiu omeny. Gerai, kad šalia ir ispaniškai parašyta, tai gausim, ką norim.

Mes alkani, todėl, deja, kaip visada, padauginom maisto. Tomas pageidavo kardžuvės, Carolina – makaronų su dešrelėm, mes su Ieva užsisakėm paella su triušiena. Mums alus, vaikams apelsinų sultys. Prie paellos ir makaronų priklauso desertas. Prie paellos priklauso dar ir salotos. Salotos su tunu ir kiaušiniais.

Nemenkas bliūdas toks salotų. Beveik pavalgėm. Tačiau kai atkeliavo pagrindiniai patiekalai, Carolina kategoriškai atsisakė makaronų su pomidorų padažu ir tunu bei dešrelėmis, kuriuos maloniai perėmė Tomas, atsisakęs kardžuvės kepsnio su daržovėmis ant grilio ir bulvėmis, kurį maloniai perėmė Ieva, paragavusi ir atsisakiusi paellos, kuri atitetko man. Kažkoks Kansas City Shuffle against mūsų barmeno. Tas, vargšas, nieko nesuprato, ką mes darom. Mes keturi, bet patiekalai trys. Jis kažkodėl sumanė, jog makaronai – Tomui, kardžuvė – senjorai, na o paella su triušiu, žinoma, senjorui. Kai atnešė, aš viską sumaišiau. Tačiau jis buvo teisus 100%! Sakysit profesionalas, vertas ekstra arbatpinigių? Klausykit toliau.

Maistas geras, tik paella man nepatiko. Makaronai skanūs, kardžuvė – labai. Salotas taip pat prarijom ir pamiršom. Na o paella man ne. Ievai, kaip jau supratot, irgi ne. Pirmą kartą paragavau tikros paellos su jūros gėrybėm Alžyre. Nepatiko. Tada maniau, jog nieko nesuprantu apie Viduržemio jūros baseino maistą. Antrą kartą tikros paellos ragavau Gran Canarijoje. Buvo toks pats šūdas. Nurašiau virėjui. Trečią kartą tikrą paellą valgiau šiandien. Toks pats šūdas, kaip ir visus kitus kartus. Supratau, kad paellos atsivalgiau visam gyvenimui ir daugiau niekada neužsakinėnsiu. Uzbekiškas plovas – skanesnis. Net lietuviškas skanesnis.

Nemanykit, visa ši beletristika nereiškia, jog maistas buvo blogas. Viskas valgoma ir skanu. Tik pasirinkite tinkamai. Tomas, pavyzdžiui, mielai paragavo triušio širdies. Tiksliau suvalgė ją visą nemirktelėjęs. Širdis buvo tyčia palikta, kaip bonusas prie triušio. Aš mielai ją atidaviau vaikui, pridėjęs pasaką, kad tas, kas suvalgo triušio širdį, gali greit bėgioti ir visus aplenkti.

Berniukas tikrai stengėsi. Greitai nešė maistą. Greitai stengėsi mus aptarnauti. Užkalnis sakytų – kad greičiau išsinešdintumėt. Mano versija – nebūna čia daug turistų, mat niekas nekalba angliškai.

Tačiau dar ne vakaras. Mums dar priklauso du desertai. Berniukas pats priėjo:

– Maybe desert? Cheescake, ice cream? – sako jis.
– Pala, – sakau, mums gi priklauso desertas. Vaisių kažkoks.
– Qué quieres de plátano, banana? – sako jis.
– Yes, that‘s ok, – sakau, kad tik atstotų.

Paliksiu arbatpinigių, pasakiau žmonai. Svarbu ne mokėti, o rodyti pastangas.

Tačiau nepalikau. Nepalikau dėl to, kad desertui atnešė – bananą! Paprastą bananą! Vieną!

Vienok bananas buvo skanus. Bet arbatpinigių tikrai nevertas. Taip ir išėjom. Nėra labai brangu, bet ir ne pigiausia užeiga.

Toliau pagal planą – bažnyčia, dėl kurios čia ir važiavom. Tikrai verta aplankyti. Važiuočiau dar kartą.









Vietiniai, aplankę mišias, sėda pietauti visa šeima – tie turtingesni. Biednesni – perka cocacola iš automato. Dar kiti – stoja prie upės grilį užsikaisti ir patys sau maistą paruošti. Visaip smagu ir visaip gerai. Tikras sekmadienis.

Toliau konkretaus tikslo nėra, tačiau reikėtų išsimaudyti, todėl gairę brėžia Playa de la Carolina. Vaikų akys žiba, išgirdus pavadinimą. Caro reiškia valdžia:

– Kai atvažiuosim, aš spręsiu, kiek būsim ir kaip maudysimės!

Tomas sutinka. Ne kasdien juk lankome Carolinos vardo paplūdimį.

Pro akis bėga besikeičiantys peizažai, kokių dar niekur nematėme. Primena Siciliją, primena Chalkidikę, tik viskas labai erdvu. Įdomu ir tai, jog pravažiuoti kaimai pasirodė visai išmirę. Lyg vat buvo žmonės, dirbo dienos darbus ir juos staiga pagrobė ateiviai – viskas palikta bet kaip. Restorane kažkas valgė, viskas stovi ant stalo. Traktorius vidury lauko. Triratukas vienu ratu ant kelio. Ir t.t. Tikra siesta.

Paplūdimys visai vertas aplankymo. Yra užuovėja nuo bangų. Yra kur palandžiot, nors atsargiai, įdomiausios vietos „užminuotos“.



Visi užsidedam nardymo kaukes ir plaukiam gilyn. Caro nebijo nieko. Tomas irgi. Man nesmagu lipti į žoles, o Tomas tokios bėdos neturi – išbrido ir apsimovė crocss‘us.

Po maudynių tiesiausiu keliu lekiam namo. Šiandien pirmą kartą susidūrėm su mokamais keliais. Kokių 30 km atkarpa – beveik 6 eurai. Brangu. Tačiau aplink būtų ilgiau. Gerokai ilgiau. Todėl ir tų 6 eurų negaila.

Trumpas sustojimas parduotuvėje šalia ir kuo grečiau jungiam krepšinį. Brazilija – Lietuva. Ne šuns papai jums čia. Čia rimtos varžybos.

Po dviejų kėlinių išėjau su vaikais maudytis ir, o varge, vos nepralošėm.

Dabar jau tikrai visos dienos linksmybės baigtos. Tomas nupėdino pas mamą. Carilina pareiškė norą miegoti su manim. Slenku link migio ir aš. Labanakt.



Trečia diena, rugpjūčio 8, pirmadienis

Pirmadieniais žmonės keliasi sunkiai. Tik ne mes. Išlipom anksti, kaip visada. Šianakt mažoji saulė miegojo su manim. Praplėšė akį ir pasveikino:

– Labas rytas, tėtukai.
– Labas ir tau, – atsakiau.

Tokie pasilabinimai pakrauna energija pusdieniui. Antram pusdieniui ir dar pusei nakties pakrauna LSDP flašmobas.

Kol baseine baseinų ekspertas atlieka techninę profilaktiką (pila visokią chemiją, kad nors kiek sumažinti vakarykščio šlapimo kiekį ir riziką kam nors susirgti) ir maudytis eini neleidžiama, šeimos galva, t.y. aš, aunuosi savo naujas „kojines“ (taip mano naujus Five Fingers pakrikštijo Caro) ir bėgu pabėgiot. Kalambūras, bet būtent to ir bėgu. Bėgasi sunkiai, mat šiluma nors dar ir ne savo pike, bet kaulų tikrai nelaužo. Džiugina tai, kad mano savijauta dar ne pati blogiausia. Keletas sutiktų atrodo prasčiau. Taip atrodo žmogus, pažadėjęs sau, jog jei nubėgs užsibrėžtą gabaliuką, bus pilnai užsitarnavęs picą su majonezo padažu. Didelę. Vienas. Su niekuo nesidalinant. T.y. akyse matosi baisi neapykanta sau bei bėgantiems kolegoms, o taip pat gilus ilgesys ir tas ilgesys – tikrai ne mamos pasakos. Vienok apibėgau, nors ir kiek lėčiau, nei vakar. Visu keliu puikiai jaučiau vakar minėtus trūkstamus raumenis.

Parbėgau lygiai 9, t.y. kaip tik baseino darbo pradžiai. Atžalos jau laukia apsirengę. Carolina nuo to, kai pramerkė akis, nenustoja kalbėti, kaip ji šiandien vėl eis į tėčio ir Tomo plaukimo mokyklą ir toliau tęs plaukimo treniruotes. Turiu pripažinti, kad treniruotes ji tęsė sąžiningai ir su užsispyrimu. Plaukia žymiai geriau, negu vakar ar užvakar.

Po maudynių, tradiciškai, pusryčiai. Man tinka arbūzas ir sumuštinis.

Booking.coms
storyLazyload();