Ispanija: Costa Blanca

Prologas

Hola brangieji! Dažnai pagalvoju, jog kelionių laukti smagiau, negu keliauti. Na ne, nevisai. Tačiau arti tiesos. Mes nesame iš tų, kurie planuoja smarkiai. Dažniausiai susimetam daiktus, prabėgom permetam akim forumus, įsirašom kokį nors app‘ą ir važiuojam. Svarbiausia nepamiršt pasų, pinigų ir vaikų, o visa kita galima spręsti vietoj. Vaikai, žinoma, pirmoj vietoj.

Sakau dažniausiai, nes prie šios kelionės praleidau daugiausiai laiko, o ką veiksim, žinau mažiausiai. Neturiu paaiškinimo, kodėl. Bet kuriai kitai kelionės krypčiai internete pilna informacijos. Galima rasti koncentruotų temų internete, galima rasti gerų offline kelionės gidų. Galima rasti nuotraukų per google earth. Apie Costa Blanca gi nieko to nėra. Tiksliau yra, bet taip „atskiesta“, jog kažką konkretaus išskirti labai sunku. Perskaičiau visus kelionės aprašymus, kiek radau lietuviškai. Perverčiau krūvą puslapių internete. Vieni rekomenduoja Alicantę, kaip vieną gražiausių vietų. Kiti gi tai paneigia ir sako, kad laiko gaišt neverta. Treti rekomenduoja lįst gilyn nuo jūros, tačiau jokių konkrečių vietų nenurodo. Kažkur aptikau, jog „kiekvienam kaime yra po pilį ir bažnyčią – negaiškit laiko, nes jei matėt vieną, reiškia matėt visas“. Taigi numojau vieną vakarą ranka – spręsim vietoj. Kryptys aiškios – pakrantė nuo Malagos iki Valencijos (nors nemanau, kad pasieksim nors vieną) ir tolyn nuo turistų. Žodžiu, skrendam į Alicantę.

Lėktuvo bilietus nusipirkom tik grįžę iš Kretos, kad laukti būtų ko. Kaip sakiau, laukti yra labai smagu – artėjanti kelionė smagiai kutena. Vėl skrendam Ryanair‘u. Ryanair‘as darosi vis labiau civilizuota kompanija. Jeigu anksčiau imdavo pinigą už viską, tai dabar šiek tiek sušvelnino savo politiką. Pirkdamas bilietus kažkokiu būdu pražiopsojau, jog sūnaus pavardės galas nukirptas. Blogiausia, kad tai pražiopsojau ir registruodamas mus skrydžiui. Ryanair interneto puslapis nudžiugino, jog pavardės keitimas kainuoja krūvą pinigų ir yra įmanomas tik iki registracijos. Shit… Susirašiau su Ryanair kontora per čatą ir pranešiau, kad kažkokiu būdu įsivėlė klaida. Po minutės gavau patvirtinimą, jog klaida ištaisyta ir viskas, ką turiu padaryti, tai užregistruoti sūnų iš naujo. Aplodismentai Ryanair‘ui.

Gyvenamą plotą Condado de Alhama – golfo klubą su krūva apartamentų, kurie nuomojami turistams, tokiems kaip mes – išsinuomojom irgi gana greitai. Mums jūra nėra svarbiausiais kriterijus, mat prie jos gulim valandą, kitą per dieną. Svarbiau yra kaina ir vieta. Viską, ką sutaupai, gali išleisti kitaip, pvz. vietos pažinimui, benzinui, maistui ir t.t. Dar svarbu – gauti apartamentus, kuriuose gali būti pats sau šeimininkas, su savo pusryčiais, su savo grafiku, su savo terasa lauke. Keliaujant vasarą labai svarbu baseinas. Na ir wi-fi, bet be šito apsieti galima. Užsakinėjau per www.novasol.com. Du kartus jų paslaugomis jau teko naudotis (Italijoje ir Norvegijoje) ir abu kartus viskas buvo labai gerai, nebrangiai, be nuotykių. Kainos geros, paieška sutvarkyta idealiai, filtrų milijonas (pvz. galima išfiltruoti apartamentus, turinčius skalbimo mašiną ir valtį), pagal kriterijus, kainą, žemėlapį, reitingą. Jei ieškote apartamentų, vilos ar panašiai, tikrai rekomenduoju.

Dėl automobilio nuomos apsispręsti buvo sunku. Situacija panaši, kaip ir su turistiniais gidais – daug informacijos, bet ji tokia skirtinga, jog išvadas daryti sunku. Visokie AVIS, Europcar ir panašiai – brangu be proto. Plius visi bando prigauti su draudimais: „galite nusipirkti pilną draudimą vietoj“ – kas reiškia – „oj kainuos jums tas malonumas…“. Visokie spekuliantai siūlo geras sąlygas ir nuosavą draudimą, bet spekulianto draudimas nėra nuomos kompanijos draudimas. Tai reiškia papildomus rūpesčius, jei nutiktų kas. Tai taip pat reiškia nemažą depozitą, o aš kažkam palikti 1000 eurų labai nemyliu, nors tie pinigai ir vėliau grąžinami. Kad negaišti jūsų laiko, pasakas apie forumų analizę, reitingus, bėdas su draudimais – praleisiu. Subjektyviai nusprendžiau, jog nuomotis noriu iš vietinių ispanų, o ne kokių nors AVIS ir prisiminiau Gauso skirstinį, t.y. atmečiau pigiausius (mat mama ir ekonomikos dėstytojas mokė, jog nemokamo sūrio nebūna, net jei vienai, kitai pelei tokį ir pavyksta nugvelbti) ir brangiausius (mat pigiausia kaina tikrai negarantuoja kokybės, o didžiausia kaina garantuoja kokybę ne visada).

Kriterijų atitiko Centauro Rent a Car. Ford Focus Trend or similar su pilnu draudimu – 285 Eurai 7 dienoms. Buvo pigesnių, bet mūsų vaikai jau paaugę ir jiems reikia vietos, kad alkūnėmis vienas kito nepasiektų, nes kitaip erzelis beigi muštynės bus dažnos. Tiesa, vaikų kėdes vežamės patys. Nuomotis iš kompanijos kainuoja +/-80 Eurų savaitei. Už tiek galima nusipirkti naujas vietoje ir išvažiuojant išmesti. Bėda tik, kad kėdžių oro uosto neparduoda. Tenka vežtis savo.

Kelionė į oro uostą nuobodi, kaip visada. Didžiausias nuotykis – koks nors lietuvis su X5, lenkiantis visus ir galvojantis, kad jis bus pirmas. Oro uoste taip pat neįdomu. Kaip jau sakiau, Ryanair smarkiai atleido vadeles. Tiek smarkiai, kad jų elgesys beveik išveda iš pusiausvyros. Registracija – jokių klausimų. 5 rankiniai bagažai, plius Carolinos asmeninė rankinė su svarbiausiais gyvenime reikalais, t.y. žaisliniu telefonu, fotoaparatu ir lūpdažiu, o taip pat lėlė Elsa – jokių klausimų. Nors mes esam keturi ir rankinių tašių turim gerokai per daug. Neatpažįstu elgesio modelio. Ir tai labai džiugina.



Atostogos gerai tuo, jog alkoholinius gėrimus gali vartoti 24 valandas. Vartojimas ribojamas tik vairavimu. Man vairuoti dar negreit, todėl galima pradėti mėgautis, nors dar tik 10 ryto. Gineso bačka baigėsi per vidurį mano bokalo, todėl jo negavau. Užtai gavau pažadą, kad man jį tuoj atneš. Pažadas užtruko ir jau buvau bekylantis eiti išrašyti papeikimą, kai man pranešė, jog kažkokie bezdariai, bekeisdami bačką, nulaužė kraną ir paklausė, ar aš maloniai sutikčiau pasimėgauti kuo nors kitu. Aš, žinoma, neprieštarauju. Nulaužti bačkos kraną juk gali atsitikti bet kam. Negi pyksi. Juk atostogos. Plius geras priminimas, kad ginesui čia ne vieta. Ginesą reikia gerti gineso šaly, o ne čia.





Štai ir atvykom. Pilotas nudžiugino, kad temperatūra vietoje apie 30 laipsnių. Pats tas soft startui. Auto pasiėmėm labai gretai, kadangi imant su pilnu draudimu, atsiimant nereikia stovėti eilėse. Gavom visiškai naują (1580 km) Peugeot 308. Tiesa, bakas pilnas ir už jį privaloma palikti depozitą. Jei grąžintumėt ne su pilnu baku, skirtumą iki pilno bako iš jūsų atskaičiuotų, o likutį grąžintų. Daugiau jokių klausimų.

Po valandos atvykome į Condado de Alhama. Susirašiau su Gill, kuri gyvena su Cat ir kuri labai atsiprašė, kad jos vienintelė kalba – anglų. Maloniai man priminė, kur važiuoti, kaip važiuoti ir kaip nepasiklysti. Laukė prie vartų ir palydėjo iki apartamentų. Likau skolingas pinigų už tvarkymą ir panašiai, mat tiek neturėjau.

– Nepyksiu, jei vėliau atiduosi. Suprantu, kad reikia baką pasipildyti alumi ir panašiai, – sako.

Ačiū tau, geroji fėja Gill, už supratimą.

Baseinas po langu, taigi patys suprantat, kad atžalų išlaikyti niekaip nepavyks, nebent pririšt. Tiesa, įtikinom nuvažiuoti iki vietinės parduotuvės, kad papildyt maisto atsargas. Na ir kuro baką pagal Gill rekomendacijas.

Vakarienei griebėm bet ką. Kažkokias dešreles, kažkokius hamburgerius ir panašiai. Vanduo, arbūzas, vynas ir kiti privalomi rekvizitai irgi keliauja krepšin. Nėra labai brangu, bet ir nėra labai pigu. Klientų čia užtenka, prasmės nuleisti kainas jokios, mat parduotuvė viena. Nenori – nepirk.

Vanduo baseine beveik per šiltas. Lauke 30, bet vandeny šilčiau. Galit įsivaizduot. Dar vienas privalumas čia, ko dar neteko matyti tokiose vietose – paklausiau Gill, iki kada galima maudytis.

– Kol sutems, – atsakė Gill. – Net ir tamsoje vaikai maudosi, bet jei ateina apsauga, išvaro namo.

Šią minutę (21:48) baseine dar pilna vaikų ir suaugusių, nors jau visiškai tamsu.



Ką veikti rytoj, neturiu nei menkiausios idėjos. Gal Alicante. Gal kas nors dar. Rytoj ir nuspręsim.

Labanakt.



Pirma diena, rugpjūčio 6, šeštadienis

Naktis buvo sunki. Aklimatizacija. Karšta. Atsidarius langą girdisi kaimynai, pravažiuojančios mašinos. Užsidaryti langų neįmanoma. Karšta. Kažkaip išsimiegojom. Švinta vėliau, nei namie. Vaikai sukilo, kaip į mokyklą, t.y. 6, tačiau 6 dar tamsu, todėl stengėsi nerodyt, kad nemiega. Aš irgi nemiegojau, bet taip pat stengiausi nerodyt jokių gyvybės ženklų. Tomas pakilo apie 7, atsiklaupė lovoj ir pradėjo grožėtis apelsinų giraite. Pamatė kažkokį žvėrį ir kalbasi su savim, o gal su manim:

– Ten kažkokia stirna, o gal krokodilas. Jei būtų krokodilas, tai būtų žalias. Ne, ne krokodilas. Gal ten zuikis?
– Šuo gal ar katinas, – sakau neapsikentęs.
– Ne, šuo žinau kaip atrodo.

Tuoj prisistatė ir Carolina. Abu žiūri pro langą ir kažką mato. Tenka keltis ir man. Žingeidumas patikrint, krokodilas ten ar stirna, neleidžia miegot.

– Žiūrėk, tėti, ten, po tuo medžiu.
– Po palme?

Nieko nematau. Paskui pamatau kažką. Toli. Ne stirna ir ne krokodilas tikrai. Ne šuo ir ne katinas. Ne zuikis. Panašu į voverę, tačiau voverės apelsinų giraitėse kažin ar turi ką veikti. Kažkoks urvinis žvėrelis, matyt.

Keliamės.
– Kada į baseiną, kada į baseiną, kada į baseiną, kada į baseiną…
– 9.00!
– O kiek dabar?
– 7.15!
– Kiek liko, kiek liko, kiek liko….

Tenka eit maudytis. Atostogos juk. Lygiai 9.00 mes nebe pirmi. Sportininkai sulindę pirmi ir tada jau mes taškomės ir rėkiam ant viso kiemo. Ant 10 kiemų.

Po baseino pusryčiai, nors atžalos tokiam karšty nesimaitina beveik visai. Ruošiamės kur nors važiuoti, tik neaišku kur. Planas gimė per 1 minutę. Cartagena turgus ir pats miestas, kiek spėsim, tada Bateria de Castillitos ir pagaliau maudynės Playa de Bolnuevo, aplankant Gredas de Bolnuevo. Pakeliui teks kažkuo maitintis, bet spręsim vietoj ir pagal aplinkybes.

Taigi – vaikai, fotoaparatai ir maudymosi reikalai sukrauti. Judam link Cartagenos. Miestas senas. Įkurtas apie 227 metus prieš mūsų erą. Galima pamatyti daug ir visko, priklausomai nuo interesų. Čia ir uostas, ir senamiestis, ir amfiteatras. Kadangi mūsų tempas ir grafikas – reguliuojamas atžalų, uostą, amfiteatrą ir muziejus praleidžiam. Nori pažint vietovę – važiuok į turgų. Taigi ten pirmiausiai ir važiuojam – Mercado Santa Florentina.

Mieste orientuotis nesunku. Parkingą prie pat turgaus radom greitai (Paseo Alfonso XIII gatvėje). Stojam mėlynom linijom pažymėtoje zonoje. Pagal viską, turėtų būti nemokamai. Tačiau automatai stovi ir sako, jog valanda kainuoja 80 centų. Renku paskutinius skatikus (mat smegenys iš ryto nesuvokė į kišenę susiberti nuo praeitų kelionių likusių centų) ir sumetęs suprantu, jog stovėjimas savaitgalį nekainuoja, mat automatas už 20 centų man leidžia stovėti iki pirmadienio ryto. Taigi spaudžiu anular (atšaukti ispaniškai) ir tuo pat metu susilaukiu praeinančio ispano komentarų ispaniškai. Nieko nesuprantu, ką jis aiškina, bet iš gestų aišku, jog pinigų už stovėjimą šiandien mesti nereikia. Na ir gerai.

Keliaujam į turgų. Turgus po stogu. Nėra didelis. Tačiau puikiai atspindi, jog esame pietuose ir dar prie jūros. Daržovės, vaisiai, visokiausi pipirai, alyvuogės. Toliau kumpiai, mėsa. Dar toliau – žuvis.

– Eikim greičiau iš čia, čia šlykščiai smirda, – sako Carolina.

Tomas euforijoj pirštu bado į visokiausias nematytas žuvis, kalmarus, krevetes, moliuskus. Vietiniai laukia eilėse, skrupulingai renkasi savo šeštadienio pietų žuvį, dedasi į krepšį pedantiškai atrinktas daržoves. Prie visų įėjimų sėdi ir visokį šlamštą siūlo baisūs diedai ir keistos moteriškės. Klausiamais žvilgsniais mus palydi pastarųjų bendrai. Būsit čia, užeikit. Net jei nemėgstat pietietiškų kvapų, nespės nusibost, nes kaip sakiau, turgus nėra didelis.















Toliau traukiam apžiūrėti miesto. Kodėl su atžalom visada, arba tiksliau niekada negali atsipalaiduoti bent 10 minučių.

– Noriu gerti!
– Štai tau gerti.
– Noriu sysių!
– Einam sysiot.
– Noriu valgyt!
– Štai tau valgyt.
– Noriu kakų!
– Bėgam ieškot.
– Nebegaliu kentėt!!!
– ….
– Noriu valgyt!
– Noriu maudytis!
– Noriu važiuot namo!
– Noriu, noriu, noriu!

Pieną turėtų tėvams išduoti, o ne Ispanijoj autostradas statyti. Ir alkoholį vakarais nervams raminti.

Juokas juokais, bet infrastruktūra čia – aukščiausiam lygy. Nežinia, nuosavi pinigai ar Europietiški, tačiau bet kokiu atveju – pagarba. Tokių kelių galima tik pavydėti.

Kaip jau supratot, didžiausi prioritetai – ne koliziejai ir mauzoliejai, o valgyt ir gert. Tačiau taip ir turi būt, ir mes tam pasiruošę. Tuoj pat traukiam į pagrindinę pėsčiųjų gatvę, kur sėdam artimiausioj kavinėj. Vaikai visada užsisako tai, ko nevalgo. Jie valgo tai, ką užsisakom mes. Nauda abipusė – jie ragauja tai, ką mes norim, kad jie ragautų, o mes ragaujam tai, ko neragavę.







Užsisakėm krūva kažkokių kibinų (berniukas tepajėgė paaiškint, kad vienas su chicken ir vienas su beef), saldžių pyragėlių, gėrimų ir t.t. Ir tada aptikom abu su berniuku, kad jie neima kortelių, o mano gryni liko namie…

– Gal yra kur bankomatas, – klausiu.
– 300 metrų į tą pusę, tada į kairę ir iš karto pamatysi, – sako man jis.

Bėgu 300 metrų, tada į kairę. Tada dar 300 metrų, tada dar į kairę. Atgal ir aplink. Google žemėlapiai parodė 3 ATM ir du iš jų pamelavo. Bankomatas, kurį finale radau, buvo kitoje gatvės pusėje nuo nelemtos kavinės! Švedijoje, kur niekas niekada neturi grynų pinigų, tokie reikalai nesuvokiami, t.y. kavinė, kurioje neima kortelių ir net nežino, kur artimiausias bankomatas.

Dėl teisybės turiu pasakyti, kad ne vien Ispanijoje taip. Danijoje mums buvo panašiai.










Po maisto keliaujam link uosto, tačiau pakeliui ateina etapas „noriu kakų“, taigi lekiam kažkur, kaip akis išdegę, mat atsarginių drabužių nėr ir katastrofos sulaukti nesinori. Jau aplankytame turguje nieko panašaus nėra. Kažkokioj kavinėj yra, bet tada jau vaikui užeina etapas „noriu maudytis“. Tėčiui tenka paklysti šiek tiek, kad dar šiek tiek pamatyti miesto.

Booking.coms
storyLazyload();