ŠIRAZAS:
Pravažiuojame šalia remontuojamų Qur'an (Korano) vartų. Simboliška, kad keliautoją pasitinka Zandų dinastijos laikų statinys. Būtent valdant šiai dinastijai Širazas vienintelį kartą tapo Irano sostine ir ja išbuvo lygiai 50 metų iki 1800m. Tiesa sakant tai nebuvo sėkmingiausias Irano istorijos laikotarpis, bet miestas spėjo susirinkti savo „sostiniškus“ dividendus. Ir tai neturėtų stebinti, pavyzdžiui, Kaunui užteko 19 metų, kad visam likusiam gyvenimui nešiotų „laikinosios sostinės“ titulą ir būtų vadinamas vienu gražiausių Lietuvos miestų.
Po Jazdo ir Centrinio Irano dykumų Širazas iš karto išsiskiria savo žaluma. Čia jau galima tikėtis pasislėpti nuo saulės po, alėjose ar šiaip šalia gatvių augančiais, medžiais. Kaip ir Jazde pasirenku tradicinio stiliaus apgyvendinimą miesto centre Hostel Golshan Traditional. Keturvietė dormitorija nelabai tvarkinga, bet visa laimė, kad kambariokų taip ir nesulauksiu – karščiai/nesezonas. Pusryčiai ir aptarnaujantis personalas iš serijos „esu savininko draugelis, moku daug rūkyti ir užtepti sumuštinį“. Užtat smagiai atsigeriame nealkoholinio alaus ko norėti mokant 15 eurų už nakvynę.
Čia pat susipažindiname su belgų pora. Jie dar tik nusileido iš šiaurinėje Irano dalyje esančio kalnų regiono. Ten praleidę tris savaites Širaze niekaip negali adaptuotis prie karščių. Akivaizdu, kad jau yra šiek tiek apatiški supančiai aplinkai.
Vakare dar pasivaikštau aplink Arg-e Karimkhan citadelę. Jos išskirtinumas - itin pasviręs vienas iš bokštų. Čia pat ragauju garsiuosius Širazo vaisių šerbetus (oj ryte smarkiai kuteno gerklę).
Ryte su belgais traukiame į Nasir al-Mulk mečetę. Ją ypatingai išgarsino rytinės saulės apšviečiami vitražiniai langai. Iš išorės jie uždengti brezentu, todėl ne iškarto aišku ar vitražai „dirba“ 100% ar yra tausojami. Kaip paaiškino vietiniai darbuotojai jie visada uždengti. Reikia pripažinti, kad prasisklaidžius turistams iš tikrųjų galima padaryti puikių nuotraukų, tačiau jos pavyksta geresnės nei yra realybėje. Apskritai, vitražai mums tokio įspūdžio, kaip japonų turistams nepaleidžiantiems selfi stikerių, nepaliko. Man iki šiol paslaptis kam selfinti vitražus, juk selfyje esmės – vitražų visai nesimato...
Toliau lankome Shah-e-Cheragh šventyklą-mauzoliejų. Tai labai subjektyvu, bet Irane ieškantiems Persijos šis objektas turėtų palikti didžiulį įspūdį. Shah-e-Cheragh yra šiitų piligrimystės centras, sakralinė vieta iraniečiams, kurioje palaidoti prieš Abasidus XIVa. kovoję broliai Muhamadas ir Ahmadas. Vidiniai interjerai pribloškiantys savo prabanga, blizgumu, kilimais, kolonomis. Po viena iš kolonų sėdžiu ant kilimo ir žiūriu į neskubančius širaziečius, atėjusius pasimelsti ar šiaip pagulėti vėsiose patalpose. Turistų čia beveik nėra, todėl viskas atrodo natūraliai lyg būtum patekęs į kitos kultūros epicentrą, kurio savo buvimu niekaip negali sutrukdyti, tik stebėti.
Belgams mano tempas jau per didelis, todėl toliau po Širazą judėsiu vienas. Na kaip vienas... Irane tu niekada ne vienas. Pirmyn išbandyti naujausią metro šalyje. Širaze įrengta kol kas tik viena linija kurios stotelių skaičius nuosekliai didinamas. Tai modernus, blizgantis, naujais vagonais ir mažu keleivių skaičiumi žavintis projektas. O bilieto kaina... 5000 rialų apie 0.15 euro centų, vos nenubėgo nuoširdi džiaugsmo kupina ašara, kad pasaulyje dar yra tokių kainų.
Nuvykstu į šiaurinius miesto kvartalus. Sako juose vis dar išliko iš senųjų laikų daug žalių sodų, kurie bendrame dykumų krašto kontekste buvo kaip oazės. Deja realybe kitokia. Net ankstyvą vasarą viskas jau gerokai apdžiūvę ir tvoros labai aukštos, per kurias sodų nesimato. Vietinių klausiu kaip greičiau patekti į Eram sodus. Čia žmogus pasisiūlo pavežėti iki reikiamos metro stoties, su sąlygą kad pasidarysime selfį (suprask šeimai ir draugams parodyti).
Reikia pasakyti, kad Eram sodas nėra išskirtinis net Irano mastu, turbūt visiems didžiausią ispūdį palieka ikoniškos pagrindinių rūmų fasado nuotraukos. Trumpai tariant Irane išgirtieji sodai nė iš tolo nesilygiuoja į japoniškus, kinietiškus, itališkus ir kt. Tai dažniausiai simetriški parkai su bėgančiu vandeniu, ir centriniais rūmais.
Iš čia su taksi traukiu į Saadi mauzoliejų. Taksistas dėl suderėtos kainos net nenori su manimi šnekėti, bet vis tiek veža. Saadi buvo garsus XIIIa. Persijos poetas. Deja mauzoliejus neturi jokios auros. Trumpai čia pasisukioję visi vietiniai traukia pažiūrėti į prie pat esantį požeminį vandens šaltinį. Čia gaivu ir vėsu. Šalia parko tenka užsukti pas senuką siuvėją sulopyti kelnes – taip sakant neatlaikė Saadi poezijos. Siuvėjas su manimi elgiasi kaip su kokiu seniai matytu giminaičiu – viską persiškai pasakoja ir ploja per petį. Savo noru sumoku dvigubai už siuvimą ir puikią kompaniją. Keliauju į kitą mauzoliejų.
Hafezo mauzoliejus tikras Irano Greislandas. Mokinių ekskursijos, turistai, literatūros gerbėjai, romantiškos porelės visi kiti kartu glaudžiasi nedideliame parke skirtame žymiausiajam persų literatūros korifėjui, XIVa. poetui. Kad pas mus taip Maironio kapas aplink Kauno arkikatedrą visus viliotų piknikui. Puiki vieta saulėlydžio nuotraukoms daryti. Ypač sužavėjo atminties monstrai, kurie vietiniams paprašius iš bet kurio atsitiktinai atversto puslapio mintinai padeklamuoja Hafezo eiles...
Vakare paslankioju po Vakil turgų, su belgais atsigeriame nealkoholinio alaus ir sėdu į naktinį autobusą.
ISFAHANAS:
Puikiai išsimiegojęs atvykstu į Irano Barseloną/Marakešą (t.y. nei sostinė, nei didžiausias šalies miestas, bet turistų mėgstamiausias). Apsistoju Isfahan Traditional Hotel, kuris tapo geriausiais mano apartamentais visos kelionės metu. Jo vienas iš slaptų privalumų tai, kad centrinę aikštę galima pasiekti einant senovinio turgaus gatve, kuri visa uždengta nuo kaitinančios saules.
Isfahanas Persijos sostine buvo nuo 1598 iki 1722 metų valdant Safavidų dinastijai. Būtent šiuo laikotarpiu miestas susikrovė visas vyšnias ant torto ir tapo viena gražiausių vietų Irane (daugelio nuomone no. 1).
Pagrindinėje aikštėje Naqsh-e Jahan stūkso gražiausios miesto mečetės, kurios ir dieną ir vakare stebina savo puošniais fasadais. Didžiausias virsmas įvyksta sutemus, kai miestelėnai susirenka į visuotinį pikniką ant vejos. Nėra net koją kur padėti. Tiesa, mane glumina vienas šabloninis faktas, kuris keliauja per visus lietuviškus straipsnius, kad Isfahano aikštė yra antra pasaulyje pagal dydį po Tianmenio. Įdomu pagal kokius kriterijus? Net Berlyno Alexanderplatz pagal plotą - 250 tūkst. kv. m. prieš 89 tūkst. kv. m. yra didesnė, jau nekalbant apie porą dešimčių kitų pasaulio aikščių Džakartoje, Maniloje, Delyje, Varšuvoje ir kt. Nebent yra kažkoks gudrus kriterijus pvz. antra pagal dydį aikštė pasaulyje aklinai apsupta pastatų arba kurioje yra bent trys mečetės. Bet kuriuo atveju ne dydis lemia jos išskirtinumą.
Visų pirma mažiausioji Sheikh Lotf Allah mečetė, užburia savo ramybe ir interjero raštų detalėmis. Pagrindinės Shah arba Imam mečetės centrinis ivanas (skliautinė niša virš įėjimo) savo grožiu gali nusukti sprandą. Centrinės Azijos mečečių architektūrinis etalonas susitelkęs vienoje aikštėje. Džiugina tai, kad skirtingai nei Maroke laisvai gali patekti į visas mečetes ir jose praleisti nors visą dieną. Ali Qapu rūmai praradę savo autentišką furnitūrą, bet medžiu puoštas interjeras įspūdingas. Ir žinoma, iš čia esančios terasos atsiveria gražiausi vaizdai į priešais plytinčią aikštę.
