Visų pirma, geroji žinia – skrendant į Iraną, jau nebereikia išankstinių vizų. Tarptautiniuose Irano oro uostuose vizos 30-iai dienų įklijuojamos be problemų. Kaina - 50 eurų. Nežinau kaip antžeminiuose pasienio punktuose, dar neturiu informacijos. Skristi palankiausia Turkijos avialinijomis (su persėdimu Stambule) iki Teherano arba Shirazo ir Baltarusijos avialinijomis (pigiausia) iki Teherano. Šį kartą skridome turkų lėktuvu maršrutu Vilnius-Stambulas-Shiraz-Stambulas-Vilnius (akcijinė kaina 460 EUR). Skrydis trunka 2 val.10 min. iki Stambulo ir 3 val.50 min iki Shirazo. Stambule tenka trintis 6 val. skrendant į priekį ir 1,5 val. atgal.
Skridome į Iraną keturiese, tai optimalus žmonių skaičius, išnaudojant taksi ar viešbučio paslaugas. Mūsų maršrutas buvo SHIRAZ (+Persepolis +Naqsh Rustam) – KERMAN (+Mahan+Rayen+Bam+Kalut desert) – YAZD (+Mehriz+Khormiz+Saryazd+Fahraj) – ESFAHAN – KASHAN (+Abyaneh) – TEHERAN – SHOOSHTAR (+zigurat Choga Zanbil) – SHIRAZ (+Persepolis). Keturiese keliavom iki Esfahano, toliau važiavau vienas. Mano kelionė užtruko mėnesį – nuo 03.29 iki 04.28. Galima šį ratą apsukti ir per trumpesnį laiką, bet nutariau keliauti lėtai ir mėgaudamasis. Keli žemėlapiai:
Atsisakiau pradinės minties vykti į Iraną naudojantis CouchSurfing paslaugomis – pernelyg esi priklausomas nuo savo šeimininkų įpročių ir norų, o iraniečiai yra gana lėti ir ne itin organizuoti. Todėl pernelyg daug laiko atimtų pusryčiai, vakarienės, pašnekesiai ir svarstymai, tektų lankytis ten, kur svarbu ne tau, o šeimininkams.
Taigi, Iranas. Kadangi jau teko lankytis Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos šalyse (o Iranas yra raktinė šalis šiame regione), kažkokiais stereotipais apsunkintas nebuvau. Iš patirties žinojau, jog asmeninis pažinimas ir yra tikroji tiesa, nors ir pakankamai subjektyvi. Buvau visiškai ramus dėl saugumo dalykų, kalbos barjero (tragiškai mažai kalbančių angliškai, netgi miestuose), higienos, klimato ar islamo sargybinių. Iranas savo vidiniu saugumu gerokai lenkia visas aplinkines valstybes(o ir dalį Europos). Kalbėti su iraniečiais galima ir lietuviškai, bet su šypsena, ir jie puikiausiai supras jus. Balandis Irane labai panašus į liepos mėnesį Lietuvoje – ir pakaitina iki +35, ir pamirko trumpu lietum. Na, kolegėms teko apsigobti skaromis, tokios jau žaidimo taisyklės, visgi Islamo Respublika.
Į ką gi panašus Iranas? Po kelionės jau galiu pasakyti – arčiausiai jis primena Turkiją, tik su eile panašumų ir skirtumų. Visų pirma, vienodas gyventojų skaičius – po 80 mln., tik Turkijoje jie gyvena dvigubai mažesnėje teritorijoje nei persai. Bet persams nedaug džiaugsmo iš didžiulių plotų – pusę Irano teritorijos užima dykuma su rekordiniais 60 laipsnių karščiais. Iraniečiai daugumoje šiitai, gi turkai – sunitai. Geopolitiškai ir Turkija, ir Iranas pretenduoja tapti regiono bamba, o gal net ir islamo šalių lyderiais. Iš čia ir noras ginkluotis, ir reguliuoti kitų šalių politiką.
Istoriškai Iranas yra gerokai vyresnis už X-XII mūsų eros amžiuje susiformavusią Turkiją (Osmanų imperiją), kai turkų seldžiukų gentys užėmė byrančios Bizantijos teritorijas. Persija – viena seniausių pasaulio civilizacijų, siekiančių 3200 m. prieš Kristų. Įspūdinga Persijos imperijos genealogija ir buvo viena iš paskatų aplankyti šį įdomų kraštą.
Tačiau dabar Iranas kol kas beviltiškai atsilieka nuo Turkijos modernumo ir ekonominio veržlumo prasme. Nuo 1980 m. izoliuota šalis lėtai bunda ir atsiveria pasauliui, bandydama savo naftos ir dujų ištekliais nukloti kelius į ateitį. Tikėtina, kad sankcijų Iranui atšaukimas ir bus impulsas, nuo kurio prasidės ekonominis Irano atgimimas.
Ir dar vienas skirtumas – persai žymiai santūresni nei turkai. Garsiuose bazaruose jus nepajusite tokio agresyvaus marketingo, kaip Stambule ar Antalijoje, kai vien nuo prekijų riksmo ir bandymo identifikuoti jūsų tautybę (o tuo pačiu ir piniginės gylį) norisi bėgti arba muštis. Ne, Irane viskas vyksta lėtai, solidžiai, su ritualais ir tradicijomis. Be abejo, budintis where are you from irgi bus užduotas, bet neįkyriai. O pakilnojus ar pasimatavus prekę, niekas nespaus jus tuoj pat ją įsigyti. Atsipalaiduokit.
Apie kelionę. Buvome rezervavę viešbučius tik Shiraze ir Mahane. Taikėmės į biudžetinį variantą, kai vienutė kainuoja iki 20 USD, o dvivietis iki 40 USD. Tarp kitko, iraniečiai greitai perėmė valiutų niuansus ir dabar jau nebūtina turėti tik USD, galima vežtis ir EUR. Viešbučių Irane nepagausėjo, todėl tam tikra įtampa tebėra. Tačiau mes gana greitai įpratome viešbučių ieškoti alive – atvykę į naują miestą, numetam daiktus ir pasileidžiam su kolega į skirtingas puses. Po gero pusvalandžio abu sugrįžtam su grobiu – nebrangaus viešbučio pasiūlymais. Derybose su savininkais svarbus argumentas, kad imame du kambarius, o svarbiausia – 3 arba 4 naktims. Kaina sutirpsta akyse. Jie mėgsta bendrauti ne e-mailu, bet gyvai. Taip jiems atrodo patikimiau.
Be abejo, prieš imdami kambarius, privalote juos apžiūrėti, nes žema kaina gali išvirsti fanerinėm sienom, belange kamarėle, purvina patalyne ar neveikiančiu unitazu bei wi-fi. Mums kažkaip fatališkai sekėsi ne tik surasti nebrangius viešbutukus, bet ir įsikurti traditional house, t.y. senoviško stiliaus svečių namuose, kurie paprastai būna pačiame senamiesčio viduryje.
Apie maistą. Iranas tikrai nėra prieglobstis gurmanams. Gerų restoranų nedaug ir jie gana nepigūs, užkandinių irgi negausu, be to jos pasiūlys tik kebabų variacijas su kalnais ryžių. Kadangi kolega Vilius mėgsta ir išmano maistą bei gamybą, jo dėka organizuodavome maisto ir daržovių parduotuvėlių antpuolius, po ko tempdavome jogurtus, dugh (airanas), pomidorus, agurkus, česnakus, ožkos sūrius į namus, kur visa tai pavirsdavo tsadziki, salotomis ir netgi užkepėlėmis. Savikaina gaudavosi tiesiog niekinė (niekis, anot Šliogerio).
Apie transportą. Važiuodami į Iraną planavome daug kur vykti su taksi. Naivuoliai. Taksi yra paslaugų grandis, greičiausia reaguojanti į didėjantį užsieniečių srautą. Ir mažiausiai jaučianti moralinę graužatį. Po kelių nepigių kelionių taksi supratome, kaip smagu yra važiuoti miesto autobusu už 17 centų ar voliotis ant plačių tarpmiestinių VIP klasės autobusų krėslų už 8-10 USD (600 km). Dar išbandėme demokratišką tranzavimą, irgi pasiteisino. Ypač kai sustoja inteligentiškas vyrukas su padoria Renault ir nuveža jus prie pat durų. Tarp kitko, apie prancūzišką pėdsaką Irano ekonomikoje. Akivaizdu, kad dauguma lengvųjų automobilių Irane pagaminti senomis Peugeot gamyklomis, parduotomis dar, matyt, šacho laikais. Jie ir atrodo lyg iš 1969 m. filmų su Lui de Fiunesu. Dizainas toks – priekis bjaurus lyg Moskvich, o užpakalis nykus lyg Volgos. Bet tai jau nueinanti karta. Dabar visi perka mažalitražinius kinietiškos ar korejietiškos kilmės automobiliukus, į kuriuos mūsų bagažas netilpdavo. O grįžtant prie prancūzų, tai iki šiol dar gajus įprotis, ypač Teherane, sakyti merci, madam, monsieur. Ir aplamai, 70 proc. turistų Irane yra prancūzai. Ir naujas naftos perdirbimo gamyklas už dešimtis milijardų eurų Iranas planuoja pirkti iš prancūzų. Ko aš čia, tiesą sakant, ant tų prancūzų užsipuoliau? Praleidau progą patylėti, pasakytų Miteranas.
Na, po netrumpos įžangos pereisime prie esmės. Ką veikti Irane? Lyg ir durnas klausimas - keliauti, aišku. Tačiau variantų daug. Populiariausias – miestų žiedas aplink centrinį Iraną. Ką mes ir darėm. Nes, visų pirma, tai gražiausi ir turtingiausi istorine prasme miestai, visi savo laiku buvę Irano sostinėmis. Tai, anot Lonely Planet, klasikinis Iranas. Antra, šiame žiede labiausiai išvystytas transportas, viešbučiai, paslaugos. Čia koncentruojasi 90 proc Irano paveldo. Tačiau nemažiau, o kai kam netgi daugiau yra įdomios kelionės į kalnų regionus, nomadų kaimus, dykumos platybes iki pat pavojingų Pakistano ir Afganistano pasienių, egzotiškų pakraščių šalia Turkmėnijos arba Azerbaidžano. Jau vien kai išgirsti pavadinimus Qashqai, Baluchis, Bakchtiary, Kurdistan, Lors, seilė nutįsta, o kur dar Dasht-e Kavir ir Dasht-e Lut dykumos. Vienu žodžiu, kaip sako žmonės, suspėję Irane pabuvoti 3-4 kartus, čia tikrai yra ką veikti.
Taigi, centrinis Iranas. Kadangi mūsų kompanijos branduolį sudarė architektai su paveldosauginiu nukrypimu ir viena laisva menininkė, drįsčiau teigti, kad natūraliai susiformavo tam tikras požiūrių spektras, kurį įvardinčiau nepriklausomu reitingavimu. Juo ir pasinaudosiu tolimesniame tekste.
SHIRAZ (****) 03.30-04.01
Būsiu griežtas, bet teisingas. Jei ne žymusis Persepolis, Naqsh Rustam ir Pasargade, tai Shiraz būtų vertas ne daugiau 3 žvaigždučių. Todėl labai pravartu kelionę pradėti būtent nuo Shirazo, kol nesi išlepintas kitų Irano grožybių. Shirazo kuklumas prasideda nuo reto paprastumo tarptautinio oro uosto, kur po pusiaunakčio mus atskraidino turkų lėktuvas. Net apsvaigome taip paprastai gavę vizas, neprireikė net nuotraukų. O draudimą nuo mūsų kūnų išgabenimo atstojo paprastutė SEB Visa Electron kortelė, kuria pamojavus, buvome atleisti nuo būtinybės pirkti iranietišką draudimą už 20 EUR. Kartu su dar keliais mieguistais užsieniečiais įžengėme į uždraustą karalystę. Teko laukti ryto spartietiškoje salėje. O 06:00 pajudėjome link miesto, kur mus nuvežė džipas už 12 USD, bet prie pat „Golshan Traditional House“ durų. Miestas dar tik budo, bet mes sugebėjome pažadinti sargą ir jis mus įleido į jaukų kiemelį, kur išsiskleidėme ant kilimais išklotų divanų. Dar po valandos gavome arbatos, o 11:00 mūsų kambariai jau buvo paruošti. Kaina 45 USD už dvivietį. Bet egzotika, autentika, pusryčiai ir angliškai kalbantis savininkas Parviz. Salam, Persija.
Nevarginsiu aplankytų mečečių pavadinimais, nors galiu pasakyti, kad kiekviename mieste yra Penktadienio mečetė (Masjed Jameh) ir Imamo mečetė. Kalbant apie Shirazo įžymybes, tai pradėčiau visgi nuo Vakil Bazaar ir kitų jį supančių turgų. Pirmyn atgal perėjus turgų, jau pradedi suvokti miesto centro struktūrą ir atstumus. Turgus įsivažiuoja tik nuo 10:00 valandos, taigi iki tol jį galima laisvai pereiti, kol dar neiškloti kilimai, neišstumti vežimėliai, nezuja prekių išvežiotojai. Pasigrožėję senais skliautais, vartais, durimis, šoniniais kiemeliais, nė nepajusite kaip pradeda pulsuoti turgaus kraujotaka ir prasideda eilinė diena, jeigu tai ne penktadienis. Penktadienį niekas neveikia, tik muziejai. Taip pat nepamirškite, kad maždaug nuo 13:30 val. iki 16:30 val. yra siesta, kai dauguma turgaus prekyviečių, o ir miesto parduotuvių užsidaro. Tai pietų ir snūduriavimo laikas. Adaptuokitės ir išvengsite karščiausios saulės. Turguje yra savo žymios lankytinos vietos – Vakil Hammam (pirtis), Vakil Mosque bei labai jaukus senienų ir suvenyrų kiemelis Saraye Moshir. Na, dar yra kelios tradicinės arbatinės ir restoranai.
Apie turgus. Irano turguose be kilimų, prieskonių, kuklių senienų ir brangių tradicinių suvenyrų nieko daugiau nerasite, tik daug Gariūninio šlamšto, netgi prastesnio. Visa laimė, kad kilimų turgus užima nemažą plotą ir ten tikrai yra kur akis paganyti, netgi pasimokyti apie kilimų meną. Qashqai, Bakchtiar ir Turkmen stiliaus kilimai sudaro pagrindinę ir vertingiausią dalį. Dar galite pasidairyti medvilninių Esfahano staltiesių ar smulkios bižuterijos. Be abejo, atmosfera turguose dar išlikusi, smagu vaikštinėti po skliautais, kai tau netrukdo nei kaitri saulė, nei krapnojantis lietus, kai gali įkvėpti fantastiškus prieskonių aromatus, paragauti marinuotų česnakų ar alyvuogių, bet, deja, visa tai po truputį traukiasi. Ypač man gaila suniokotų šoninių kiemelių, kur vykdavo nematoma didmeninė prekyba, privatus turginių gyvenimas. Viskas dingsta po gipskartoniu, tinku, įrėminama aliuminio langais ir metalo durimis. Jie dar stebisi, ko mes tūpčiojame su fotoaparatais priešais kiekvieną autentišką detalę, medinę varčią, freskų likučius. Jų akimis tai tik senos šiukšlės. Nors užtenka proto, kad išlupti misinginius durų belstukus bei rankenas ir siūlyti turistams už nerealią kelių šimtų dolerių kainą. Bandžiau klausinėti apie beludžių turgų, kol vienas kiek kalbantis seniukas išaiškino, kad jis buvo iškeltas už miesto, o dabar ir ten jo nebėra. O mane taip domino platūs kaip aerodromas ir balti kaip sniegas beludžių vyrų rūbai. O kur dar moteriški išsiuvinėti apdarai, gausi juvelyrika. Na, nėra, tai nėra.
Shiraze verta aplankyti įspūdingą ShahCherag mečetės dviejų didelių kiemų kompleksą. Tai pagrindinė miesto mečetė, viena iš daugelio piligrimų lankomų šventovių, o vasaros metu – mėgiama miestiečių poilsio vieta, veikanti 24 val. per parą. Aplamai, susidaro įspūdis, kad žmonės ne itin veržiasi į mečetes, daugiausia ten renkasi vyresnio amžiaus publika. Jaunimo beveik nėra, išskyrus griežtus budinčius gidus ir gides, kurie čiumpa užsieniečius į savo globą ir laužyta anglų kalba bando išaiškinti islamo vingrybes. Mūsų koleges tokia gidė-fanatikė netgi pašiurpino savo įkyrumu. Aš nuo gido išsisukau, pasakęs, kad jau buvau mečetėje prieš kelias dienas ir paskaitą išklausiau. Patikėjo. Pati mečetė gana didinga, o viduje yra pritrenkiantis kiekis veidrodinės mozaikos, kuri spinduliuodama ir laužydama šviesą, sukurią keistą fantasmagorišką įspūdį.
Kita lankytina vieta – Naranjestan rūmai, pastatyti 19 a. pabaigoje turtingų prekybininkų iš Qazvino. Vėl veidrodžių mozaika, jaukus kiemas, gausi fasado puošyba, vienu žodžiu – eklektika. Bet pasivaikščioti smalsu. Mano kolegos dar lankėsi žymaus XIV a. persų poeto Hafezo, apdainavusio savo eilėse vyno ir meilės džiaugsmus, memorialiniame sode. Ten irgi susirenka daug miestiečių, kai kurie netgi skaito jo eiles, ypač moterys.
Na, o svarbiausia vieta, lankantis Shiraze, be abejo, 60 km nuo miesto esantis Persepolis, didžiulis ir tikrai įspūdingas istorinis kompleksas po atviru dangum. Siūlyčiau ten važiuoti po pietų, kai saulė kampu apšviečia žymiuosius reljefus. Su malonumu ten praleidau 5 valandas, vaikščiodamas tarp didingų kolonų, ropšdamasis ant kalno prie abiejų didžiųjų stelų, žvelgdamas nuo jų į didingą Persepolio panoramą. Panašus jausmas ištikdavo Petroje, Luksore, Stounhendže, Atėnuose, Lhasoje – visa, kas didingiausia, žmonija sukūrė prieš tūkstančius metų. Nuo subtiliausių anatominių detalių iki kosminio mastelio urbanistikos – viskas jau sukurta iki mūsų. Tai kas liks po mūsų?
