Ne veltui, oi tikrai ne veltui senolių išmintis byloja, kad “žodis ne žvirblis: išskrido – nepagausi”. Nepraėjo nei keturi mėnesiai po mano tvirtu tonu pareikšto “Labai baisiai Kipras netraukia, bet neatmetu galimybės kada nors sugrįžti”, kai bumbt ir nutiko būtent taip. Tiesa, tai buvo pusiau priverstinė kelionės kryptis. Kadangi mano mažyliams spalį suėjo dveji, kaip žinia, skrydžių bendrovės juos jau prilygina rimtam dešimtmečiui bei taiko atitinkamą kainą. Tad rugsėjis buvo pats palankiausias momentas ištrūkti visai šeimai, visiems keturiems, bet susimokėti jaučiamai mažesnę sumą. Turėjome nemažai kriterijų – turėjo būti šilta, bet ne baisiai karšta, gera ir patogi gyvenamoji vieta, ir, svarbiausia, tiesioginis ir ne itin ilgas skrydis.
Kaip suprantate, pagal iškeltus kriterijus didelio pasirinkimo kaip ir nėra, o čia dar pasimaišo geri bilietai į Kiprą, ir… Na, kodėl gi ne. Prie mūsų prisijungia draugų pora su vos pora mėnesių už mūsiškius jaunesne dukryte ir atostoginis ekipažas jau suformuotas – keturi suaugę ir trys mažiau nei dviejų metų amžiaus keleiviai. Sounds fun. Įdomu, ar taip pat fun bus ir lėktuve, juolab, kad keltis skrydžiui reikia apie trečią val. ryto. Mūsų atžalos šitokiais ekstrymais dar neišbandytos, iki šiol didžiausias kelioninis pasiekimas buvo Palanga. Laiko atžvilgiu – kelionės trukmė panaši, bet reikia nepamiršti, kad iš lėktuvo neišlipsi pasivaikščioti, į automobilį nereikia jokių chek-in’ų, na ir kas be ko ne trečią ryto į tą Palangą išvažiavome.
Bet viskas praėjo labai sklandžiai, vaikai buvo ramūs, netgi po gerą valandą dar pamiegojo, tad be didelių nesusipratimų ir ekscesų atvykome į Larnakos oro uostą, kuriame mūsų šeimų jau laukė iš anksto užsakyti du taksi. Sumokėjome jiems, berods, 25€ iš viso. Tiesa, atstumas tebuvo 8-9 kilometrai, nes ieškodami gyvenamosios vietos specialiai rinkomės kaip įmanoma protingai artimesnę vietą oro uostui.
Taigi, galų gale apsistojome Villa Bella, esančioje Perivolia miestelio ribose - specialiai akcentuoju “miestelio ribose”, o ne miestelyje, mat realiai tai yra vilų bei apartamentų kompleksas, stovintis praktiškai pliaže, tačiau viduryje laukų. Iki pačios Pervolijos – apie penki km. Tai reiškia, kad ir artimiausia parduotuvė yra už 5 kilometrų, tačiau šitą išsiaiškinome dar vėliau. Beje, mašinos mes neužsisakinėjome... Bet apie viską iš eilės.
Taigi, vila. Vieta visai gera, nepaisant mano panaudoto termino “vidury laukų”, kuris nėra labai tikslus, nes Kipre šiaipjau tuščių plytinčių laukų taip, kaip mes, lietuviai juos suprantame, apskritai nėra. Šalia mūsų vilos buvo ir daugiau namų, apartamentų, viešbučių, bet tai tikrai nebuvo urbanistinė zona, tad paprasčiau yra sakyti “vidury laukų” ir nebesiplėsti. Šiaip tai iš tikro rekomenduoju, ir labai smarkiai, šią vilą, jei norite ramių, šeimyniškų atostogų. Vienintelis trūkumas, jei tai apskritai yra trūkumas, yra jau minėtas atstumas iki parduotuvės. Toliau tiesiog nėra prie ko prisikabinti – namas naujas, gražus, puikiai įrengtas, “draugiškas” vaikams (palikta gausybė žaislų, knygučių, stalo žaidimų, yra net vežimėlis ir automobilinė kėdutė). Didelis izoliuotas vidinis kiemas, kuriame vaikai gali žaisti. Už 20 metrų nuo vilos – baseinas. Jei baseinas neįdomu, tai už 200-300 metrų ir jūra sekliu smėlėtu dugnu, puikiai tinkamu tiek vaikams, tiek suaugusiems. Vila priklauso anglei savininkei, su kuria kontaktavau tik telefonu ir per Airbnb, bet šalimais gyvena kita jos tautietė, kuri atlieka vadybininkės pareigas ir suteikia visa reikalingą informaciją ar pagalbą.
Žodžiu, per visas mano keliones tai buvo neabejotinai geriausia vieta, kurioje teko apsistoti. Ir dar kaina – už šį malonumą sumoje sumokėjom 650€ vienuolikai naktų. 60€ nakčiai, nuo dviejų šeimų su vaikais, už visa namą! Geresnio kainos ir kokybės santykio nebūna. Tiesiog nebūna.
Nenuostabu, kad pirmas tris dienas niekur iš namo ir nelindom, žinoma, išskyrus baseiną ar paplūdimį. Tomis dienomis, kai atvažiavome, pataikėm ant nueinančios vasaros karščio bangos – visa savaitę laikėsi 32-34 laipsnių temperatūra, per visa vasarą įkaitęs jūros vanduo buvo tikrai ne mažiau kaip 27 laipsniai, tad tiek mes, tiek vaikai mirkdavome neišlipdami valandomis.
Vienintelis šiek tiek iš vėžių mūsų atostogas pamušęs dalykas buvo parduotuvė. Kaip jau minėjau, mašinos iš pradžių nesinuomojome, kažkaip buvom nusiteikę prasisukti ir be jos, arba, jei tiksliau, šnekėjome taip: - jei jau imti mašiną, tai tam, kad pakeliauti po apylinkes, o ne tam, kad važinėti iki parduotuvės. Nuo mūsų vilos už gero pusantro kilometro buvo kioskelis, bet pasirinkimas jame – švelniai tariant skurdus. Galima nusipirkti pieno, alaus, duonos, ryžių, makaronų, na ir viskas – o ką, neužtenka?
Taigi, po privalomojo vizito į šį kioską tik įsikūrus, pradėjome svarstyti alternatyvas. Internete buvau suradęs informaciją apie Perivolijoje esantį nedidelį, bet neblogą supermarketą, iki kurio dar ir autobusas važiuoja, tad po neilgo svarstymo priėjome tokios išvados: prie progos tą supermarketą aplankysime, o dabar tiesiog išsikviečiam taksi, nuvažiuojam į didžiausią prekybcentrį, ten rimtai apsiperkam 3-4 dienom ir ilsimės. Kaip tarėm, taip ir padarėm – du iš mūsų kompanijos suaugusių nuvažiavo į prie Larnakos esantį Carrefour, gerai apsipirko, ir grįžo. Taksistui atseikėjom gerus 30€, na bet žmogus sąžiningai juos užsidirbo – suvežiojo pirmyn, atgal, laukė prie parduotuvės daugiau nei valandą ir dar padėjo sunešiot maišus. Apskritai Kipre jaučiasi, kad vietiniai žmonės suvokia, jog tiek jie patys, tiek ir visa šalis gyvena ir laikosi iš turizmo, todėl yra paslaugūs ir turistams padeda, kiek gali.
Beatostogaujant ir ilsintis vieną pavakarį neplanuotai prireikė įsigyti kelias smulkmenas. Aš sugalvojau, kad čia puiki proga pajudėti, prasieiti iki Pervolios supermarketo ir apsižiūrėti aplinką. Maloniai šiltą pavakarę (+32, 16val.) įsimečiau butelaitį vandens ir nukulniavau pagrindiniu keliu. Einu einu, nieko nėra, tik apytuščiai apartamentai ir viena kita taverna. Ir, aišku, nieko panašaus į parduotuvę. Bet taip po truputį, visai smagiai pasiekiau ir pačią Perivoliją, užsukau į suvenyrų parduotuvėlę, radau, ko ieškojau (ok, ką jau čia slėpti, pirkau cigaretes) ir, dar kažkiek pasimalęs po to miestakaimio centrą ir neradęs jokio supermarketo, grįžau atgalios.
Užbėgant įvykiams už akių, turiu papasakoti, kad po kelių dienų ryte su kolega sėdom į autobusą (prie pat mūsų vilų komplekso yra ir stotelė, joje stoja 429 maršrutas, važiuojantis iš Larnakos centro per oro uostą iki Perivolijos), dar kartą nuvažiavome į Perivoliją, šį kartą dar pasiklausėme žmonių, ir greitai pasiekėme ir tą nelemtą supermarketą. Pasirodo, pirmą kartą man pritrūko kokių 200 metrų, kad jį pamatyčiau. Na, ką padarysi. Bent jau pasivaikščiojau smagiai. Pasikartosiu, šalis orientuota į turistus – tad tik užėjus į supermarketą, pasigavau pirmą pasitaikiusį darbuotoją ir paklausiau, ar bus pagalbos su pirkinių pargabenimu. No problem, sako anas. Na, tai mes ir prisipirkom tiek, kad dviese niekaip patys autobusu neparsivežtume. O tada kitas darbuotojas atvažiavo su parduotuvės pikapu, surinko produktus, mus, ir nuvežė iki pat kiemo. Klientų aptarnavimas - aukštumoje.
Pasinaudoję tuo, kad pro mūsų vilą važiuoja autobusas į Larnaką, vieną dieną visi į ją ir išsigrūdome. Tiesa, dėl vaikų laikas, kurį galėjome jai skirti, buvo ribotas, viso labo apie tris ar keturias valandas, bet jei jau labai taip atvirai, tai nesijaučiau kažką baisaus praradęs. Atvažiavau į Kiprą nusiteikęs pabūti ramiai, sėsliai ir pasiilsėti, kiek įmanoma tą padaryti, ganant dvimečius dvynius, tad bet koks papildomas nukrypimas nuo šios idėjos buvo tik visai malonus bonusas. Pasivaikščiojome pagrindiniu Larnakos bulvaru, prisėdome labai šiaipsau pavalgyti “Alexander’s” restorane (neikit ten, prastas maistas), supažindinome vaikus su ledais, ir tada mano žmona neatlaikė. Pamačiusi autonuomą įšoko į vidų, išsiaiškino sąlygas ir detales bei pasiėmė pasiūlymą “apsvarstymui”.
Apsvarstymas, aišku, baigėsi tuo, kad grįžę į savo vilą persižiūrėjome kitų autonuomų pasiūlymus (name yra ir wi-fi, kurį aš praminiau zombie-fi, kas puikiai iliustruoja jo kokybę ir veikimo principus) ir galų gale viskas baigėsi dailiu Nissan Note su automatine pavarų dėže likusioms šešioms kelionės dienoms (plius rytui iki oro uosto). Žodžiu, trys dienos vienai šeimai, trys dienos kitai šeimai.
Iškart atsakau į neabejotinai kilsiantį klausimą: taip, išvažiavau prieš eismą. :) Tris kartus. Bet visus kartus tai nutiko kažkur krašto keliuose. Neprisidirbau nei miestuose, nei sankryžose, nei žieduose. Vienintelis momentas, kai užsimiršdavau, tai po ilgesnio prisiparkavimo – ateini, sėdi į mašiną, užsivedi ir nuvažiuoji. Ir tik po to prisimeni, kad šiek tiek ne ta puse. Na, arba tau primena tavo juostoje priešpriešiais pasirodžiusi mašina. Beje, Kipras pasižymi labai įdomia idėja – nuomotos mašinos išsiskiria raudonos spalvos valst. numeriais. Reguliarūs numeriai yra arba balti, arba geltoni, todėl raudoni numeriai iš toli atkreipia dėmesį ir signalizuoja “Atsargiai, gali būti mulkis už vairo”.
Pirmą kelionės dieną pakankamai anksti išvažiuojame link Pafoso. Tikslas gan paprastas, skirtas pamaloninti vaikus – zoosodas. Atstumas – apie 130km., didžioji dalis jų – autostrada. „Ai, tai greitai nuvažiuosim, nėr ko čia labai sukt galvas“, šnekamės tarpusavyje. Išvažiuojam. Po trisdešimt km. vaikas apsivemia. Pafose stringam gatvelėse ir sankryžose. Vaikas dar kartą apsivemia. Galų gale, praėjus daugiau nei dviems valandoms po išvažiavimo, artėjame prie zoosodo. Bet kad viskas nebūtų taip paprasta ir lengva, likus kilometrui iki zoosodo vaikas apsivemia trečią kartą. Kai keliauji su dvyniais, tokie epizodai turi vieną privalumą – net ir paėmus kiekvienam tik po vieną pamainą drabužėlių, esant poreikiui, kažkuriam vienam pamainos gaunasi dvi. Bent tiek gerai, nes kelionės pradžia nekokia – ima nervas, o dar namo grįžt reikės. Planavom atvažiuoti kokia pusei dešimtos, kol nėra karščio, atvažiavom vienuoliktą, kai visi gyvūnai išsislapstę pakampėse, plieskia saulė, temperatūra laikosi netoli +35, ir visi jaučiamės nugeibę.
Zoosodas buvo pakankamai neblogas, nors ir mažesnis, nei tikėjausi, bet didžiausias kelioninis šios dienos pravalas buvo neįvertintas faktas, jog mūsiškiai zoosodui dar per maži, ir dauguma tų gyvūnų jiems bus tiesiog neįdomūs. Viso vizito į šią vietą neabejotinas highlight‘as vaikams buvo netikėtai atrastas apšvietimo stulpas „kaip pas senelį“. Ir dzin visi kupranugariai, visos žirafos ir stručiai. Kam jie reikalingi ir įdomūs, kai yra stulpas su lempa. Perfrazuojant seną, šiek tiek nepadorų anekdotą apie Buratiną, „kam man ta Malvina, kai yra švitrinis popierius“.
Su vyresniais vaikais, be abejo, labai nebloga vieta atvažiuoti. Nėra gyvūnų čia pernelyg daug, bet pažiūrėti užtenka. Be mano jau minėtų gyvūnų, dar yra tigrų, krokodilų, dramblių, milijonas paukščių ir, kad jau kalbam apie paukščius, dar tris ar keturis kartus per dieną rengiamas specialus papūgų bei pelėdų šou, už kurį atskirai mokėti nereikia, jis jau įskaičiuotas į bilietų kainą.
Tikrai visai smagus tas šou, papūgos gerai išmokytos: ir vežimukus stumia, ir krepšinį žaidžia, ir figūrėles pagal formas išrūšiuoja. O pelėdos – labai įspūdingos, skraido virš galvų net vėją sukeldamos. Beje, čia puiki proga paminėti, kad nereikia būti mikimauzais, ir jei programos vadovė pasako, jog dabar skris didžiausia ir agresyvi pelėda, ir negalima stotis ar tiesti rankos virš galvos, tai paleisti savo mažų vaikų tą daryti nereikia juo labiau. Nesuvokiamas tėvų aplaidumas. O po to sėdi, žvalgosi, atseit „o kas čia tokio, ką jau mes ne taip padarėm“. Žodžiu, supermamos – tikrai ne vien Lietuvos kultūrinis paveldas. :)
Beje, iliustracijai pasiskolinau šios pelėdos nuotrauką iš kažkokio blogo. Verta paminėti, kad ši – būtent ši, Pafoso zoosodo – pelėda, yra žvaigždė bei vaidino Hario Poterio pirmame filme. Tad jei turite šeimoje HP gerbėjų, pats laikas įsijungti fangirl‘inimo rėžimą ir varyt tiesiai į Pafosą.
Iš zoosodo patraukėm pakeliui ieškoti kokios nors kavinukės ar pliažo, mat vaikams reikėjo pietų miego. Ir visai netoli paties Pafoso staiga pamatėme greta kelio, žavioje palmių giraitėje prie pat jūros įsikūrusį užkandžių ir gėrimų barą. Vualia, „Sea you at the beach“ jis vadinasi, jame duoda šalto alaus, gerų vaizdų ir prastą maistą, tai valgyt ten nereikia stoti, bet dėl kitų dviejų priežasčių tai tikrai verta stabtelėti. Vaikai taip nusikalę, kad nesunkiai lūžta net greta didelio kelio, kuriuo pastoviai rieda ne tik mašinos, bet ir skuteriai bei keturračiai. Ką gi, reiškiasi gerai išsikrovė žiūrėdami papūgas ir vaikydamiesi stulpus. O kol jie miega, galim atsipūsti ir mes.
Vėliau, po pietų miego, važiuojame toliau, šį kartą tikslas – Afroditės uola. Kur ji yra, pagal mašinų, autobusų ir žmonių kiekį susivokti nesunku net ir matant ženklus tik originaliu pavadinimu – Petra tou Romiou. Deja, labai stiprus vėjas reiškia, kad nebus nei maudynių, nei ilgesnio pasilikimo. Praktinis patarimas keliautojams – jei važiuosite Limassolio kryptimi, tai daug, daug vaizdingesnis kelias iš Pafoso yra B6, o ne autostrada A6. Taip, laiko prasme labiau pasimoka A6, bet vaizdų prasme B6 laimi sausai. Pakeliui sustojame supermarkete miestelyje, šiek tiek įtartinu pavadinimu Pissouri, bet nieko, viskas labai liuks, ir kainos žymiai geresnės nei Larnakoje. Prisiperkam ešerių, doradų, krevečių, ir važiuojame toliau. Šis kelias, beje, veda pro tą patį mano ankstesniame pasakojime labai išgirtą vėžlių pliažą. Norisi užsukti ir dabar, bet vaikai jau irzlūs, nori valgyt ir bėgioti, tad važiuojame namo puotauti šviežia žuvimi.
Sekančią dieną turistauti važiuoja mūsų draugai, o mes vėl mėgaujamės saule ir jūra. Karščio banga jau praėjusi, tad rugsėjo vidurio vakaras net ir Kipre nebėra toks karštas, vaikai, prisimaudę jūroje jau irgi skundžiasi, kad šaltoka.
