Indonezija: Su motobirka po BALĮ. Arba – pirmas kartas kitoj pusiaujo pusėj

Ši kelionė prasidėjo standartiškai. Lėktuvas, keli persėdimai ir va, mes vietoj! Bali – Denpasar. Truputėli suerzino ilgos eilės prie vizų, ir nors buvo jau ~23h vakaro, oro uosto darbuotojai visai nesidrasko, atsipūtę, šypsosi ir plaukia pasroviui. Viza 25USD žmogui. Nepigu.

Apsistojome pirmą naktį KUTOJE. Turbūt pagrindinis serfingistų miestelis nusidriekęs paplūdimiu į kurį pirmiausia visi papuola. Pirmas vakaras labai nesužavėjo, susiradom vieną iš pagrindinių gatvių, ir įlindom į pirmą pasitaikiusį viešbutuką (14 LT dviems). Gatvėse pilna girto jaunimėlio ir visur dūzgia motorinkos.
Bet užtai sekančią dieną atsigavom! Nerealūs paplūdimiai – driekiasi kiek akys užmato. Bangos ir jose besimalantys banglentininkai. Nors pajūris gan tvarkingas, įlipus į vandenį teko nusivilti – pilna šiukšlių, plastikinių maišelių ir pan. Kaip jau girdėjome ankščiau, visa tai atneša srovės iš JAVOS salos ir labai priklauso nuo vėjo krypties. Graudu... Paplūdimyje vietiniai nuolat kalbina ir viską iš eilės siūlo – masažą, manikiūrą, tatuiruotes. Truputi vargina...

Susiradom naują nakvynės vietą Kutoje – nameliai dideliame sode su fontanu, tylu ir ramu. Visur dėl visko reikia derėtis! Vietiniai kainas užmeta min 50%. Gerai tai, kad nusiderėti nėra labai sudėtinga, truputėlis protingo abejingumo ir išverstos akys išgirdus pirmą kainą. Dažniausiai patys baliečiai pradeda nuleidinėti. Visada klausia iš kur esi, ir išgirdus „Lithuania“ toliau sau šypsosi ir per daug nesiparina neturėdami žalio supratimo kur tai yra. Tuo metu nebuvo pats turistų sezonas, todėl mums buvo paprasčiau. Kai kurie nuleisdavo kaina taip stipriai, kad nusiperki žmogus pakraupęs nuo pigumo. Pvz. Visai gražus raktų pakabukas už 10 cnt. Nu blyn, nu pasiėmiau!

Išsinuomojom motorolerį. Atvežė seną ir pavargusį, bet su didele bagažine (kad bent viena kuprinė tilptų). Sutariu, kad vakare pakeis į naują, nes nusimato ilga kelionė per visą Balį. Pusdienį pasimalame su senuku po pietinį iškyšulį. Aplankėm kelis legendinius Bali paplūdimius – Ulu Watu, Padang Padang, Dream Land. Gražu, žavu, žnaibėm sau i šonus ar tikrai nemiegam.

Trečią dieną patraukėme į Tanah Loh šventyklą ant jūros kranto. Nuotraukos kalba pačios už save. Žinoma viskas labai sukomercializuota, labai daug turistų, net kelias padarytas taip, kad praeitum pirma per visus prekybos suvenyrais lariokus.

Iš Tanah Loh patraukiam į šiaurę, į UBUD miestą – Balio kultūros sostinę. Pakeliui dar aplankome pora šventyklų – Kedir miestelyje papuolam į pasiruošimus šventei ir mus aprengia sarongais. O Taman Ayu – viena iš didžiausių šventyklų Balyje, labai gražu, tik nuolat lyja. Ubud miestelis garsus savo menininkais, tapytojais. Pilna meno galerijų, muziejų. Didžiausią įspūdį paliko tradiciniai baliečių šokiai – Kecak! Tai tarsi spektaklis pasakojantis induistų legendą, kovą tarp gėrio ir blogio dievų. Įspūdinga choreografija, drabužiai ir aišku nepamirštamas Kecak ritmas. Po spektaklio mums pademonstravo apeiginį ugnies šokį – vyras šoka ant žarijų plikomis kojomis, pasinėręs į transą. Transas greičiausiai buvo suvaidintas, bet tikrai labai realistiškai.

Apsilankėme Ubud „Monkey Forest“, parkas-miškas pilnas beždžionių, kurios čia auginamos. Jos drąsios bet ne per daug įžūlios, žinoma jei elgsies neapdairiai – jos gali be skrupulų patikrinti tavo rankinės turinį ir pagriebti kas patinka.

Iš Ubud patraukėme į GitGit krioklius vingiuotais serpantinais per džiungles ir kalnus. Pakeliui apžiūrėjome Pura Ulun Danau Bratan šventyklą ant ežero kranto, oras buvo gan prastas ir visa laiką lijo, todėl nusipirkome dvigubą lietpaltį pritaikyta būtent keliaujant motociklu. Išvažiuodami tą lietpaltį iškeitėm į apyrankę. Klimatas pakankamai skiriasi būnant kalnuose, daug vėsiau ir labai dažnai lyja. Kriokliai žinoma labai įspūdingi.
Nuo kalnų leidomės į salos šiaurę, link Singaradja miesto. Vien su žemėlapiu orientuotis labai sunku, trūksta kelio nuorodų, todėl pastoviai tekdavo klausinėti vietinių. Po kiek laiko įsigudrinome net nestoti, tiesiog užklausdavome pro šalį skriejančių motorolerių vairuotojų, ar teisinga kryptimi lekiam. Visi patenkinti, linksmi ir visada su mielu noru duoda instrukcijas. Šiaip žmonės Balyje labai draugiški ir nuoširdūs.
Singaradja ir Lovina garsėja savo ilgais juodais lavos smėlio paplūdimiais. Tik įvažiavus į miestelį prie mūsų prisistato vietinis vaikinukas ir pasitikslinęs, kad ieškomės nakvynės, pasiūlo važiuoti paskui ir apžiūrėti savo tėvo viešbutį. Na mums jis tinka ir mes ten pasiliekam. Geras maistas, šviežia žuvis ir jūra tiesiog už kelių metrų. Vakare dar apsilankome natūraliose karštose Banjar versmėse, ideali vieta pailsėti ir paplūduriuoti po ilgos kelionės.

6 val. ryto išplaukiame į jūrą, stebėti delfinų, kaip teka saulė bei panardyti tarp koralų. Delfinus matėm tik iš tolo ir koralai labai nesužavėjo, bet kaip sakoma nereikia varyti Dievo į medį, vaizdai tikrai įspūdingi.
Sekanti stotelė – Batur ugnikalnis. Vis dar aktyvus, su ežeru senojo kraterio vietoje. Šventyklos pradeda maišytis galvoje, jų visur labai daug ir visos labai gražios, išpuoštos. Vienos daugiau sukomercializuotos, kitos labiau vietinės – tokiose tau nemokamai užriša sarongą ir džiaugias, kad apsilankai.

Atvykus į Batur kalno papėdėje įsikūrusį kaimelį prie mūsų vėl prisistato vietinis menininkas ir pasisiūlo palydėti prie savo sesers viešbučio. Na, ir vėl jis mums pasirodo visai tinkamas. Žinoma tai ne pajūris, esant maždaug 1km aukštyje truputėli vėsiau, auginamos daržovės, ežere įkurtos žuvų fermos. Žiauriai daug musių – erzina nerealiai. Dėl auginamų daržovių pasijutau lyg būčiau savo močiutės sode - kopūstai, pomidorai, svogūnai. Maistas gal ir nebuvo superinis, bet daržovės turbūt pačios skaniausios visame Balyje. Žmonės kalno papėdėje ne tokie draugiški, daug vargingiau gyvena.

Iš ryto apvažiavome kalną, apžiūrėjome sustingusios lavos laukus ir patraukėme į Pura Besakih – pagrindinę Balio šventyklą. Papuolėme kaip tik per apeigas – pilna žmonių, nemažai ir turistų. Prisistato kažkoks vietinis šventyklos darbuotojas ir peršasi į gidus, ale aprodys ir viską papasakos. Na 2Lt kaina už turą pasirodo negąsdinanti, bet tik užmokėjus pinigus „gidas“ pareiškia, kad jam čia tuoj prasidės pamaldos, kad eiti toli negali ir akivaizdžiai bando pasiplauti. Nekankinom veikėjo - paleidom.

Toliau vingiuotais keliukais pro ryžių terasas nukūrėm į rytinę Balio dalį Amed, prisiklausę rekomendacijų, kad ten pati geriausia vieta snorkelinti. Motorinka nebuvo iš galingiausių, todėl kai kuriuose itin stačiuose šlaituose tekdavo Eglei paeiti kol aš užstumsiu mūsų žvėrį, dėkui Dievui stabdžiai veikė gerai, pamenu nuo vieno kalno važiavome išjungtu varikliu kokį pusvalandį.

Amed – labai mažas kaimelis besidriekiantis pajūriu. Nardymas ir snorkelinimas čia pagrindinė turistus traukianti atrakcija. Išsinuomojam kambarį namelyje ant jūros kranto ir neriam. Tikrai nenusivylėm, pilna žuvų – jautiesi kaip akvariume.

Sekančią dieną patraukėme pakrante link pietų, apsilankėme Sanur – girdėjome, kad ten vieni gražiausių Bali paplūdimių, deja mūsų labai nesužavėjo, priminė daugiau Šventąją, su apgriuvusia pustušte poilsiaviete. Šovėm atgal į Kuta.

Paskutinę dieną prasitaškėme su bodybordu bangose. Na reikia truputėli ir parelaksuoti, pasivartyti ant smėliuko.

Linksmiausiai buvo 5 ryto ieškant taxi į oro uostą. Prisistato prie mūsų vietinis su motorynka ir siūlosi nuvešiąs, pradedu jo klausinėti kaip jis mus žada sutalpinti ant iš esmės vos du žmones galinčio vežti motorolerio, o mes gi su kuprinėm, čia jis staiga sustabdo pro šalį važiuojantį kitą balietį ir mes jau dardam su dviem motorynkom į oro uostą. Kelios valandos lėktuve ir mes namie. Gera vieta tas Honkongas, visa Azija ranka pasiekiama.

Šaltinis: lauristravels.blogspot.com

storyLazyload();