Indonezija: ’Pavėžėsiu‘ arba ‚Kur mano ”čemodanas”?!’ (lai atleidžia man kalbininkai)

Indonezija – pirmoji mano Azijoje aplankyta šalis. Nors prieš kelionę galima pasiruošti daugeliui dalykų, kai kurų netikėtumų, pirmojo įspūdžio numatyti neįmanoma. Noriu papasakoti apie savo pirmąsias valandas Indonezijoje.

Veiksmas iš šalies. Šviesiaodė ir dar šiek tiek pablyškusi mergina iš Lietuvos išeina iš Jakartos oro uosto. Viena. Pirmą kartą Azijoj. Tikslas vienas – Camp Leakey (Pietų Borneo, Tanjung Puting Nacionalinis Parkas ), o iki jo dar daug kilometrų ir valandų (nervų taip pat). Tamsu, baisu ir nedrąsu. Cigarečių ir prakaito smarvės pritvinkęs karštas tropikų oras ir daugybė aplink zujančių azijiečių glumina. Po gaivaus ir vėsaus oro lėktuvuose, kuriuose pralestos pastarosios 20 valandų, beveik neįmanoma kvėpuoti. Gauna daug pasiūlymų, bet nei vieno rimto. Prie vienos kelionių agentūros sužino, kad lėktuvo, jungiančio Javos salą ir Borneo, bilietas brangesnis nei tikėtasi. Laimei, prisistato paslaugus žemaūgis vietinis ir pasiūlo viską, ko reikia – pigų bilietą, telefono kortelę, taksi.. Tik viežbučio atsisakiau.. Atveža bilietą. Klausimas:
- Tikras?
- O taip, mr.
- Ar tikrai?
- O taip, tikrai, mr.!
- Netikiu.
- Kodėl , mr.?
- Niekuo nepasitikiu..
Veiksmas nebe iš šalies. 20 min įtikinėjimo, kad viskas čia gerai, manęs nepaperka. Prašau įrodymų. Esu užsispyrus. Deja, visi ten tokie ’užsispyrę’. Beveik prievarta, moraline, esu pasodinta ant motociklo (kažkas tarp motorolerio ir mopedo), tikina, kad kitas oro uosto terminalas ir agentūra, pardavusi bilietą, yra šalia, o jis mane ten pavėžės. Ant pečių turiu kuprinę. Prieštarauju, kad mano lagaminą vežtų kažkas kitas, bet užsikelti jį, laikyti ir pačiai laikytis važiuojant tokiu ’taksi’ pirmą kartą, švelniai tariant, neįmanoma. Beveik su ašarom patikiu savo daiktus kažkokiems mano padėjėjo draugams ir pajudam. Mano lagaminas ’nuvažiavo’ pirmas, dėl ko pradėjau labai nerimauti. Bet iš pradžių buvau perdaug išsigandus, kad galiu nukristi, todėl sėdėjau ramiai, iš visų jėgų įsikibus į vairuotoją. Gerai, kad šalmą davė. Vėliau aš įsidrasinau... Vargšas mano padėjėjas... Nežinau, ka jis galvojo, kai aš kokį šimtą kartų jo klausiau, kur mano ”čemodanas”?! Bet netgi ne tai kad klausiau, as tiesiog rėkiau! (triukšmas didelis buvo... ).
Gerai, kad važiavom tik kokias 15 min.. Lagaminas buvo saugiai pristatytas (daugiau jo iš rankų nepaleidau), agentūra patikino, kad bilietas tikras, su padėjėju atsisveikinau gražiuoju... Fuf.. Viskas gerai.. Tik kur dėtis toliau? Iki lėktuvo dar 12 valandų, į vidų neįleidžia (klausiau kelis kartus).. Gatvėje keli vietiniai sėdi/miega ant savo čemodanų (arba tiesiog ryšulių).. Tad nieko kito nebelieka, kaip tik padaryti tą patį..

storyLazyload();