Indija: TRISE INDIJOJE: NUO RADŽASTANO IKI VARANASIO

Mes – trys grupiokai, mėgstantys keliauti ir seniai puoselėję mintį kartu aplankyti Indiją. Radome šiauliečio Ginto aprašymą apie patogią kelionę automobiliu po Radžastaną. Susisiekėme su vairuotoju Kuldypu Indijoje ir sutarėme dėl 2 savaičių turo. Maršrutą pasirinkome patys, o Kuldypas parinko viešbučius bei išnuomojo „TATA Indigo“, kurią ir vairavo.
Taigi, mūsų maršrutas automobiliu: Dheli – Jaipur – Bundi – Chittaurgarh – Udaipur – Ranakpur – Jodhpur – Osiyan – Jaisalmer – Pushkar – Abhaneri - Barathpur – Fatehpur Sikri – Agra . Nuo Agros keliavome traukiniais: Agra – Khajuraho – Varanasi – Dheli. Viso: 2 savaitės Radžastane ir 1 savaitė už jo ribų. Radžastano turas mums kainavo 3800 LT (įskaitant auto su vairuotoju ir viešbučius su pusryčiais), arba 1265 LT kiekvienam. Bendra visos 3 savaičių kelionės sąmata – 4200 LT žmogui. Rupijos kursas 1 Lt = 16 Rs arba 100 Rs = 6 Lt. Kelionė vyko 2010.11.15 – 2010.12.06
Du iš mūsų jau lankėmės Indijoje, todėl žinojome ko tikėtis ir kaip pasiruošti. Iš karto pasakysiu – jokios trydos neištiko, antibiotikų neprireikė, tačiau nuo nuolatinių AC (kondicionierių) visi persirgome lengva peršalimo forma, nepadėjo net indiškas viskis. Taigi, važiuojant lapkričio – gruodžio mėnėsiais ne pro šalį turėti megztinį arba šiltesnę palaidinę. Oro temperatūra dienomis siekė 24 – 26 laipsnius šilumos, o naktimis nukrisdavo iki 12 laipsnių šilumos. Paryčiais arba vėlai vakare slankiojant po miestus būdavo žvarboka. Be to, tris paskutines savaites prieš mums atvykstant beveik kasdien lynodavo – labai netipiškas reiškinys šiam metų sezonui...

O dabar nuosekliai apie kelionę:

DELHI (reitingas **)
Jau leidžiantis lėktuvu pajutome degėsių smarvę virš šio megapolio. Miestas net 3-ią valandą nakties skendėjo rudame drėgno smogo debesyje. Sulaukėme ryto ir išėjome iš oro uosto, kur mūsų laukė Kuldypas su tradicinėmis gėlių girliandomis. Nuvykę į viešbutį, suderinome maršruto detales ir sumokėjome nedidelį avansą vairuotojui. Kolegos su Kuldypu išvyko pasiblaškyti po miestą ir užsipirkti viskio, o aš nutariau paklaidžioti po apgriuvusį Paharganj rajoną, kurime įsikūrę dauguma biudžetinių viešbučių. Iš karto pasakysiu – nemėgstu Delio. Jo oficialus centras primena stalinistinę Maskvą, o Red Fort, Jama Masjid mečetė įspūdingi tik savo dydžiu, Connaught Place priminė subombarduotą Londoną. Miestas per didelis, per purvinas, per triukšmingas. Būnant jame ištinka kafkiškas laiko ir erdvės klampumo jausmas, kai jokios tavo pastangos nepadeda pajudėti norima kryptimi. Tu kaip košmare, eini ratu skersgatviais, bet vis sugrįžti ten pat. Be abejo, skyrus Deliui daugiau laiko galima atrasti įdomesnių užkaborių, egzotiškų tipažų, bet tam tiesiog gaila laiko. Ir dar – neplanuokite grįždami „shopintis“ Delyje. Seniai jau išnyko turgūs su tikru antikvariatu, pusbrangiais akmenukais, autentiškais kašmyro gaminiais. Karaliauja Gariūnai ir „wholesale“ principas. Bet kadangi tarptautinis oro uostas yra būtent Delyje, tenka kelionės pradžią ir pabaigą stumti čia.

JAIPUR (****)
Kitą dieną 07:00 patraukėme link Radžastano. Atstumas iki Jaipuro, Radžastano sostinės – 260 km, bet teko įvertinti, kad vidutinis greitis Indijos keliuose 30-40 km/val., todėl kelionė užtruko 6 valandas. Ir tai važiuojant greitkeliu! Visų pirma, nuo Delio prasidėjo intensyvus eismas. Kadangi sedėjau šalia Kuldypo, visą kelią koja spaudžiau automobilio dugną ir mintyse, o kartais ir balsu baisiai keikiausi. Jokių eismo taisyklių nėra – tiesiog egzistuoja intuityviai hierarchinis principas. Kas didesnis, tas teisesnis. Pėstysis – absoliutus nulis. Pagrindinis instrumentas – garsinis signalas. Jau maniau, kad Artimuosiuose Rytuose chaosas keliuose, tačiau palyginus su Indija, arabai – drausmingumo įsikūnijimas. O dar karvės, buivolai, kupranugariai, šunys, netgi drambliai... Greitkeliui kertant miestelį ar kaimą, plentas pavirsta beforme purvo ir šiukšlių pelke, kurioje „tvarką“ daro TATA sunkvežimiai ir autobusai. Visi kiti eismo dalyviai spiegdami sprunka jiems iš kelio. Lenkimas vyksta iš kairės ir dešinės. Kas porą valandų pamatai partrenktą motociklą arba apsivertusį sunvežimį. Tada tenka brautis pro žioplių kamštį. O šiaip važiavome normaliai (kai pripratome).
Dar viena keliautojų bėda Indijoje – reto nykumo kraštovaizdis. Ant pirštų galėjome suskaičiuoti vietas, kur pabusdavome iš nirvanos ir imdavome dairytis aplinkui. O šiaip ištisai plyti pasėlių plotai ir pavieniai medžiai. Kaimeliuose nužvelgdavome sunkiai suvokiamo skurdo vaizdus, purve ar dulkėse sėdinčius žmones ir vėl užsimerkę pasinerdavome į dausas. Tiesa, pradžioje dar džiugindavo vienas kitas valstietis, tupintis kelkraštyje ir atliekantis gamtinius reikalus, bet ir prie jų pripratom.
Popiet atvykome į Jaipurą, bet kadangi stipriai lijo, nutarėme užsiimti indiško viskio degustavimu. Ir vieningai pripažinome, kad anglų ir škotų įdirbis nenuėjo veltui. Indiški viskiai gaminami maišant vietinio ir škotiško viskio rūšis, todėl skonis visai neblogas.
Kitą rytą iš karto nuvykome į Amber Fort, esantį apie 12 km nuo Jaipuro. Sunkiai aprėpiamas akimis, milžiniškas, kalnų viršūnėmis nutolstantis rūmų ir fortų kompleksas. Iš karto tapo liūdna, kad neturėsime laiko apeiti bent nedidelę dalį įspūdingos, aukštomis gynybinėmis sienomis aptvertos teritorijos. O iš aprašymų žinojau, kad ten stūkso dešimtys įdomių šventyklų ir kitokių pastatų bei jų griuvėsių. Tam reikia skirti mažiausiai 1 – 2 dienas. Todėl pasitenkinome keletą valandų paklaidžioję pagrindinių rūmų kiemų ir koridorių labirintais. Ypač įdomus pasirodė žemiau rūmų esantis nedidelis miestelis, tirštai nusėtas šventyklų ir įvairių rūmų griuvėsių. Lenktyniaudami su langūrais ir makakomis, nardėme tuščiose nuo turistų gatvelėse, aikčiodami nuo fantastiškų perspektyvų, braudamiesi tarp karvių, vaikydami į draugus besiperšančius šunis.
Sutartu laiku Kuldypas susėmė mus ir, grįždami į Jaipurą, keletui minučių stabtelėjome prie pakelėję easančio ežero, kurio vidury plūduriavo Lake Palace. Keletas kadrų ir lekiame link miesto. Jaipuras įspūdingas savo Pink City – senamiesčio kompleksu, kurį tvirta ranka suprojektavo ir pastatė vienas iš Mogolų – Jai Singh. Didžiulis, rytų – vakarų kryptimi nutįsęs kvartalų blokas, su nebūdingu rytams reguliariu gatviu tinklu. Per didelis, kad išlandžioti per dieną, todėl perėjome žymiausiomis vietomis, priblokšti intensyvaus gyvenimo tempo, triukšmo ir kvapų. Nuostabus atokvėpis – Jantar Mantar, senovės observatorija su puikiai sutvarkyta teritorija, įspūdingais dangaus stebėjimo įrengimais ir statiniais. Kaip vėliau pastebėjome – visi UNESCO ir kitų organizacijų globojami (ir finansuojami) objektai yra puikiai prižiūrimi. Po astronominių prietaisų apžiūros vėl nėrėme į gatves, bergždžiai bandydami pagal žemėlapį surasti kokią nors užeigėlę. Po ilgo žygiavimo, netoli Ajmeri Gate vartų, turgaus rajone radome viešbutį „Sweet Dream“, kurio restorane puikiai papietavome.
Apie maistą. Kadangi abu mano kolegos yra tikri gurmanai, patys gaminantys aštrų indišką maistą, teko savo skrandžiu išmėginti visą paletę degančių patiekalų, kol suradau savo kulinarinę nišą, pagrįstą nuosaikiu aštrumu ir optimaliu kiekiu. Persivalgymas ir riebumas visai nesvetimi indų virtuvei, nereikia įsivaizduoti, kad ten viskas vegetariška ir liesa. Pavojus sublogti negresia, kai į vištienos ar avienos „masala“ įdrėbtas geras šaukštas ghee – superriebaus buivolių sviesto Todėl kiek užtruko, kol išmokau rinktis sau tinkamą maistą ir įspėti padavėją „non spicy non hot“. Bet ir čia slypi pavojus. Kaip sakydavo Štirlicas, pokalbį užbaikite sau palankia fraze, kurią ir atsimins pašnekovas. Taigi, jei padavėjui pasakysite – vieną patiekalą „non spicy“, o du „spicy“, jis visus tris atneš „spicy“. Ir nieko napadarysi. Tas pats su viešbučio tarnautojais – jei paprašysite trijų skirtingų daiktų, jis atneš tik paskutinį paminėtą, pvz. tualetinį popierių, o rankšluosčius ir dekius dar neš du kartus, kaskart viltingai tikėdamasis gauti savo 10 rupijų arbatpinigių. Užknisa, bet paskui ėmėm viską versti juokais, speliodami, kokią frazę užfiksavo jo smegenėlės. Tęsiant maisto temą, negaliu nepaminėti „chaj masala with milk“, kurį gėriau rytą vakarą neįtikėtinais kiekiais. Saikingai pagardinta prieskoniais, tai tikra atgaiva gerklei nuo dulkėtų gatvių ir prakeiktų AC. Dar vienas puikus užkandis – Pakora, kurią naudojome kaip starterį prie alaus. Pakora – tai sūris, daržovės ar vištiena, užkepti tešloje. Na, o prie sriubos visada užsisakydavome Garlic Naan, ant tandori krosnies keptos duonytės su česnaku. Buvo ir labai skanių avienos kebabų, Tandori Chicken, Curry, Korma, nuostabūs Chatni padažai (tamarindai, kalendra, česnakas, mėta, mangas, čili). Visa tai puikiai galima užgesinti su Lassi, jogurtiniais gėrimais, įvairiausių skonių, netgi su marichuanos sėklytėmis. Aš nuolankiai susitaikiau su aštrumais, nes visgi tai geriausia priemonė prieš bakterijas ir virusus.
Taigi, pasiblaškę po Pink City, pėsčiomis neskubėdami grįžome į viešbutį, pakeliui kaišiodami nosis į suvenyrų, kašmyro, prieskonių, antikvaro parduotuvėles. Stoiškai vengėme apsikrauti pirkiniais kelionės pradžioje, todėl tenkinomės vien apžiūrinėdami prekes, o jei pardavėjas prikibdavo, atbaidydavome jį reikalaudami sarių, megztinių, marškinėlių ar žiedų su svastika. Jo veidas nuliūsdavo ir jis guosdavosi, kad europiečiai nemėgsta svastikų. O mes išdidžiai išsinešdindavome. O svastikos, tarp kitko, nupaišytos ant kiekvieno indiško namo, šventyklos, automobilio, netgi kupranugario. Tai vienas populiariausių sekmės simbolių induistų, budistų ir džainistų religijoje ir aplamai indų kultūroje. Dvi mažas pėdutes su svastika tarp jų rasite ant daugumos namų, viešbučių, parduotuvių slenksčių. Net keista, kaip toli siekia Vakarų Europos neurozės. Ypač nustebau vienoje šventykloje radęs ant tūkstančio metų senumo kolonos išraižytus vieną šalia kito Om, svastikos, šešiakampės žvaigždės (Star of Goloka), gyvenimo rato ir kitus simbolius.
Vakare užmigome šaudant saliutams – mieste vyko gausybė vestuvių, po gatves vežiojami jaunosios ir jaunieji, lydimi juokingai išsipuošusių orkestrantų. Vestuvių sezonas...

BUNDI (*****)
Rytinė kelionė neužtruko, nors Bundi buvo už 210 km, tačiau plentas buvo pustuštis. Net aiktelėjome, kai sustojome anapus nemažo, ryškiai žalio tvenkinio, kurio kitoje pusėje į kalną ropštėsi nedidelis Bundi senamiestis, vainikuojamas privalomų City Palace ir aukštyn besitęsiančių fortų. Nuojauta kuždėjo, kad čia bus ką veikti. Ir tikrai, kol važiavome link savo viešbučio, akys fiksavo nepakartojamus gatvelių vingius, ištaigingų haveli, egzotiškų personažų vaizdus. Bundi – grynai iš turizmo gyvenantis miestelis (tiksliau, senamiestis), tačiau jo ramybė, lėtas gyvenimo tempas, iš kavinių sklindanti šiuolaikinė ir tradicinė muzika nuteikia taip atpalaiduojančiai, kad net užmiršti, kad turi tik gerą pusdienį jam pažinti. Bundi – vienas mano kelionės atradimų ir didžiųjų džiaugsmų. Nors buvau matęs Bundi nuotraukas, nemaniau, kad tikrovėje visa tai taip ryšku, autentiška, linksma ir betarpiška. Apdujęs slankiojau gatvelėmis, nepavargdamas stebėtis vis kita šventykla ar turtingu haveli fasadu.
Haveli – tai Radžastanui (ir Pakistanui) būdingas fenomenas, XVII a. – XIX a. statyti prabangūs pirklių namai, kartais panašesni į rūmus. Fasado apdaila tiek subtili ir originali, kad sunku, net suvokti, kaip tai galima iškrapštyti iš akmens. O kur dar išraityti langų rėmai, masyvios durys. Galima tik įsivaizduoti, kokiu įmantrumu švytėjo interjerai.
Priėjęs vieną iš senų nedidelių šventyklų „tortų“, išgirdau širdį glostančią melodiją. Nusiėmęs sandalus užlipau laiptais ir viduje radau jaukiai sėdinčią šeimyną, grojančią tablomis, fisharmonija ir varpeliais. Šeimos galva, ūsuotas žilas indas su oranžiniu turbanu draugiškai linktelėjo galva ir pakvietė tūpti. Susiraičiau netoliese ir pusvalandį skendau nuostabioje, su išmanymu ir malonumu atliekamoje muzikoje – maldoje. Indai dainavo ir grojo paprastai, aiškiai, tai buvo jų kasdienis ritualas, be pretenzijų į ekstazę, tačiau nuoširdus ir džiaugsmingas. Taip ir palikau juos, pasinėrusius į ritmo pulsus. Žilas indas atsisveikindamas oriai linktelėjo man, palydėdamas eilinį besiblaškantį turistą. Kartais, paliekant tokį Dievo užantį, plykstelna mintis – na nieko, kada nors vėl sugrįšiu ir sedėsiu kiek norėsiu, neskubėdamas ir atsipalaidavęs. Ir tuoj pat gaudai save – skiesk skiesk, kiek sykių jau žadėjai ir netesėjai. Visada atsiranda argumentas – pasaulis toks didelis, gyvenimas vakarop, reikia skubėti. O skubame gi tos pačios ramybės link...
Ir dar apie Bundi. Tai buvo vienas švariausių miestelių mūsų kelionėje. O kodėl indai taip dergia aplink save, sunku paaiškinti. Jei kas bandytų tai teisinti kultūriniais savitumais, nusijuokčiau jam į veidą. Yra dešimtys tautų, gyvenančių panašiose klimatinėse sąlygose, tačiau nešikančių sau po kojomis. Ir kai pradedi galvoti apie arijus, atėjusius į Indijos pusiasalį prieš 4000 metų ir atnešusius visą filosofiją, kultūrą, religiją, nejučia imi lyginti juos su egiptiečiais, sukūrusiais vieną didžiausių pasaulio civilizacijų, o išnykusiais be pėdsakų puslaukinių afrikiečių ir arabų genčių apsuptyje.
Kitą rytą, dar saulei nepatekėjus, vėl išsėlinau į Bundi gatveles. Nėra gražesnio vaizdo, kaip bundantis (koks žodžių žaismas!) miestelis su tuščiomis, tyliomis gatvelėmis, dar nepabudusiais vaikais, jau stropiai kulniuojančiais į mokyklą (indukai eina į mokyklą nuo ketverių), namų šeimininkėmis, kuriančiomis krosnis, šluojančiomis aslas, grįžtančiomis iš nežinomų laukų su malkų ryšuliais ant galvos. Pasklinda gardūsi ankstyvų pusryčių kvapai, atsidaro gatvės virtuvėlės su arbata ir kukliomis užkandėlėmis, prie kurių spiečiasi benamiai ir piligrimai. Dar keliolika minučių ir miestas įgaus sau įprastą veidą, garsus, ritmą. O kol kas jis mano, visas sutelpantis į kelioliką neįkainuojamų kadrų...
Papusryčiavę viešbučio terasoje su Edgaro Po plunksnos vertu vaizdu į žalią tvenkinį, išvykstame į Chittaurgarhą. Atstumas apie 150 km, todėl tikėjomės greitos kelionės. Tačiau mūsų vairuotojo noras rasti geresnį kelią nuklaidino mus į Dievo pamirštą provincijos plentą, kuris vingiavo per archajiškus kaimus. Ten į mus, lėtai riedančius sutrupėjusiu asfaltu, žiūrėjo su tokiu nuoširdžiu nustebimu ir smalsumu, kad net nejauku darėsi. Taigi, riedėjome mes tuo „lost highway“ kokias 6 valandas, tarpais netgi atrodė, kad tuoj tuoj plentas virs paprastu lauko keliuku ir visai išnyks. Koks buvo džiaugsmas, kai atsirėmėm į tikrą šešių juostų autostradą ir paskutinius 20 km skriejome 100 km/val greičiu. Tai buvo kreiserinis mūsų TATA greitis, tiesa, laiks nuo laiko teko apvažiuoti gulinčias karves arba prasilenkti su prieš eismą važiuojančiais traktoriais, na, bet tai normalu.