Indija ne sezono metu arba kaip sustiprinti meilę Lietuvai




Urvai įspūdingi. Ne mažiau įspūdinga ir transporto infrastruktūra – automobilių stovėjimo aikštelė yra gal už kokių 2 km, nuo jos iki urvų važinėja autobusas, o užvis įspūdingiausia buvo tai, kad jo langai naktį buvo palikti atdari, todėl jam pradėjus judėti per saloną nusirito vidutinio cunamio dydžio bangos (ne per daug perdedu).



Po Elorą klaidžiojame su kažkokiu japonu. Žmogelis rengiasi įkopti į septintą dešimtį, Indijoje – jau aštuntą kartą. Pasitaikė gan protingas ir šnekus. Aptarę geografiją ir dievybes vaizduojančiojo meto ypatybes, bendromis pastangomis nustatome vieną įdomų faktą – Eloros urvus apleido kaip tik tada, kai Japonijoje atsirado budizmas.



Eloros urvai iškirsti vulkaninėje uoloje, kairiajame upės išgraužto tarpeklio krante. Viso jų apie 30. Tikrai įdomus darbas, religinė architektūra (japonas atkreipia dėmesį į tai, kad vėlesniuose urvuose vaizduojamas Buda, o ankstesniuose – tik jo kapas – stupa). Beje – atrakcijų mėgėjams – kiek vėliau sutikome kitus japonus, kurie po tuos urvus keliavo ant nešikų pečių. Keturiese indusai per kalnus velka didelius neštuvus, kuriuose raivosi vienas japonų pensininkas. Kaina tikrai neturėtų būti didelė, nors atsižvelgdamas į savo (ar vidutinio statistinio lietuvio) svorį, tikrai suabejočiau tuo, kaip toli jie nukeliautų su manimi ant pečių.



Ajanta – kitas urvų kompleksas gal už 100 km. Dar didesnis ir gražesnis. Viso urvų apie 45, ant žemės sužymėtos fotografavimui geriausios padėtys ir kryptys. Urvuose kažkada gyveno vienuoliai, pilna baigtų ir ne itin mažų kambarėlių. Nerealiausias dalykas – uoloje išpjautos kokių 50-60 m. ilgio/pločio ir kokių 4-5 aukštų šventyklos. Tiesiog išpjauti akmens gabalai, su kambariais, keletu aukštų viduje. Net langai ir jų grotos išpjauti iš vientiso akmens gabalo, kartu su kambariais ir pastatais.



Architektūros, akmens apdirbimo ir induizmo fanai kiekvienam šių kompleksų gali rezervuoti bent po dieną. Visiems kitiems kiekvieno šių kompleksų užtenka stebėtis kokias 3 valandas. Paskui tiesiog supranti, kad žiūri dar vieną nerealų akmens gabalą, tiek pat nerealų kaip prieš tai buvusi ar bet kuri iš sekančių kelių dešimčių naujų ir dar kitokių šventyklų.

Varanasis – šventasis šiukšlynas

Varanasio oro uostas (beje – vienintelis kelyje pasitaikęs neatnaujintas) – ne itin įdomus, nutriušęs ir apšnerkštas pastatėlis (beje, atsižvelgiant į pokyčių greitį Indijoje, pastaroji informacija jau gali būti pasenusi). Viešąjį transportą atstovauja taksistų gauja, terminalo pastate siūlanti iki miesto nuvežti už beveik 3000, tačiau išėjus iš jo – jau po sunkių derybų (pataikėme kažkokios šventės metu) galima susitarti ir už 1500 rupijų.



Varanasis, o ypač jo senamiestis – rojus itin specifinės egzotikos mėgėjams, jaučiantiems malonumą nuo siaurų tamsių ir purvinų gatvelių, kuriose jaukiai sugyvena čiabuviai, šunys, karvės, vabzdžiai, ropliai ir dar kažkas, po savęs paliekantys virškinimo proceso produktus. Einant link Mir ghato (prieplaukos) galima grožėtis rinktinių luošių-elgetų eilėmis bei prašymais (nors šiaip tikėjausi, kad jų bus daugiau).



Kaip jau minėjome, pataikėme kažkokios Kali garbintojų šventės metu, todėl Mir ghate teko sudalyvauti ir religinėje ceremonijoje (tikintieji labai gražiai gieda sustoję prie Gango – tikrai verta pažiūrėt). Tiesa, upė buvo patvinusi po musonų, todėl joje plaukiojančių lavonų nepamatėme, kaip nepavyko susiorganizuoti ir ekskursijos upe.



Vietoje to, naktį nuėjome pasižiūrėti kaip religingi indusai užsitikrina kelią į rojų ar bent jau į geresnę inkarnaciją susideginimo prie Gango būdu. Pati deginimo ceremonija, bent jau naktį, neatrodo labai įspūdingai – gražiais drabužiais aprengtas kūnas ant neštuvų yra atnešamas iki Gango, nuprausiamas ir užkeliamas ant laužo. Kūnas dega 2-3 valandas, o nesudegę dalys (vyrų – krūtinkaulis, moterų – dubuo) yra išverčiami į šventosios upės vidurį. Nuo gyvenimo nuodėmių švariais yra laikomi gyvų šventųjų (induistų religijos specialistų), nėščiųjų (nepriklausomai nuo to, kaip jos tokiomis tapo), mirusių nuo raupų bei vaikų iki 10 m. kūnai, kurie ne deginami, o kokoso pluošto virvėmis (neyra vandenyje) yra pririšami prie akmens luitų ir skandinami Gange.

Gan įspūdinga deginimo vieta – senovinės konstrukcijos, šventyklos, platformos, amžinoji ugnis (sakė, dega toje vietoje nuo pasaulio pradžios ir negesta net per lietus ir potvynius, tačiau kai prie jos prisiartinau – matyt pajautęs mano nuodėmnes, nuo upės papūtė vėjas ir teko paspringti itin aitriais dūmais), deginimui skirtų malkų (jų, pasirodo yra trys rūšys – pagal piniginę) kalnai.



Mūsų savanoris gidas ypač aktyviai pasakojo apie tame pat pastate gyvenančią 107 m. senutę, kuri prižiūri vargšus ir yra laikoma beveik šventa. Anot jo, ši, geriausia jau velionių motinos Teresės bei princesės Dianos draugė, savo maldomis gali padėti pataisyti karmą – tereikia tik paaukoti vargšų laidotuvių malkoms (tiesa, kažkodėl yra aiškinama, kad už 5 JAV dolerius nupirksi tik kilogramą sandalmedžio malkų).



Varanasyje galima rasti keletą visai neblogų šilko parduotuvių (tiesa, jas reikia atsirinkti iš keleto šimtų vietų, kur atvirai mėgina apgaudinėti). Tam, kad gerasis parduotuvės šeimininkas gražaus rankomis smulkiai siuvinėto šilkinės patalynės komplekto kainą sumažintų per pusę – iki 100 litų, mes pažadėjome visoje Lietuvoje reklamuoti jo parduotuvę. Todėl reklamuoju – Mehotra Silk Factory, K 4/8 A., Lai Ghat, Raj Mandir, Varanasi. Tiesa, ši reklama nereiškia, jog kitur negausite tokių pat ar geresnių prekių už tokią pat ar mažesnę kainą – viskas priklauso nuo jūsų sugebėjimo derėtis ir kantrybės ir sugebėjimo atskirti šilką nuo sintetikos. Antra – tai taip pat nereiškia, jog be čiabuvio pagalbos jums pavyks ją surasti, nes, bent jau mano supratimu, santykis tarp vietos geležinkelio stotyje gauto nemokamo žemėlapio ir gatvių raizgalynės yra itin savotiškas.

Khajuraho – Kamasutros šventyklų kaimas

Po poros valandų kelionės Mahindra, vairuotojui sumokėjus kyšį kelių policijai (pasirodo, jis neturėjo teisės vežioti turistus), pasiekiame Khajuraho miestelį. Pagrindinė jo įžymybė – 9-12 a. šventyklų kompleksas, plačiau žinomas kaip Kamasutros bažnyčia. Kompleksas išties gražus, nors iš kažkada buvusių 85 likę tik 25, o tik keletas šventyklų išpuoštos gan pikantiškais vaizdeliais.



Pati skulptūrų tematika nėra itin plati ar novatoriška – tūla(-s) lietuvė(-is) net ir be televizijos teikiamos patirties galėtų pateikti nemaža pasiūlymų dėl tematikos plėtros, tačiau kvapą gniaužia skulptūrų gausa ir atlikimo (skulptūrų atlikimo) technika. Įspūdį stiprina ir visiškai ne indiška tvarka ir švara, vyraujanti rytiniame šventyklų komplekse (įėjimas mokamas). Vakarinis kompleksas – ne toks įspūdingas, ne tiek sutvarkytas, tačiau nemokamas ir veikiantis pagal pirminę paskirtį. Vietiniai prižiūrėtojai taip pat maloniai viską paaiškina (ypač neprašyti) ir visai džiaugiasi 10-20 rupijų atlygiu.



NH29 – kelias esktremalams

Kelionė autobusu iš Khajuraho į artimiausią geležinkelio storį – Jhansi (Khajuraho stotis vis dar buvo statoma) tapo vienu ryškiausių visos išvykos elementų. Iki jos maniau, jog Indijos nacionalinės svarbos magistralės (numeracija – su raidžių kombinacija NH) yra gan kokybiškos, drąsiai konkuruojančios su antraeiliais asfaltuotais Lietuvos provincijos keliais. Savo ruožtu, šešias vietoje numatytų keturių, valandų trukusios kelionės metu autobuso vairuotojas sugebėjo ne tik surasti geriausius Rusijos analogus atitinkančius šunkelius, tačiau ir pakeisti visą ikišiolinį įsivaizdavimą apie autobuso talpą.



Pirmieji įtarimai pradėjo kilti kai po nepilnos valandos kelionės dar visai padoriais keliais vairuotojas ir dar apie 3 jo padėjėjai (kiek jų buvo iš tiesų, taip ir nesugebėjau suprasti) kažkur išėjo tarpinėje stotyje užrakinę mus (4 baltus indoeuropiečius ir panašiai tiek pat ne tokių pat baltų vietinių indoeuropiečių) autobuso viduje. Savo ruožtu autobusų stoties purvyne vis gausiau besirinkusi minia ne tik mėgino įlipti pro duris, tačiau ir pradėjo per langus kišti vaikus. Nors pastarieji netrukus atsiradusių autobuso „vadybininkų“ pastangomis buvo gan operatyviai išgrūsti lauk, tačiau netrukus atsidarius durims, formaliai apie 50 sėdimų vietų (3 vietos dešinėje (pakankamos 2 statistiniams lietuviams ir degtukų dėžutei) ir 2 karėje (ten telpa vienu lietuviu mažiau)) turintį autobusą užpildė gal pusantro šimto keliauti ištroškusių vietinių minia.



Minia lipo į autobuso vidų tol, kol į jį įlipti daugiau niekas nebegalėjo (nesu įsitikinęs dėl to, kiek ir ko keliavo ant autobuso stogo, nors mintyse jau atsiveikinėjau su ant stogo sukrautomis kuprinėmis). Keleiviai susėdo, tiksliau sakant sugulė net aplink vairuotoją – jam už nugaros, iš abejų pusių – kažkas nerealaus. Tiesa, eilinį kartą įsitikinau priklausymo „auksiniam milijardui“ privalumais – mes dviese chamiškai sėdėjome trivietėje autobuso pusėje ir čiabuviai tikrai nemėgino sugėdinti, kad priimtume dar ką nors šalia. Tiesa, ilgainiui vis vieną teko.



Taip pergrūstas autobusas keliavo tikrai lėtai, įtartinai linguodamas (geriausi linkėjimai indiškų automobilių pakabos dalių gamintojams – mano kukliu įsivaizdavimu amortizatoriai ir lingės turėjo lūžti jau kokioje ketvirtoje duobėje), nuolat sustodamas ir mėgindamas prasilenkti su priešpriešiais atvažiuojančiais tiek pat perkrautais sunkvežimiais (primenu – asfalto ruoželis buvo vieno automobilio pločio, iš abejų pusių – žvyro juosta su pusmetrio gylio duobėmis), įvažiavus į kokį kaimą svarbiausias darbas buvo vairuotojui pro langą mojuojant lazda, o autobuso „vadybininkams“ – išlipus ant kelio nuvaryti nuo jo miegančias karves (kas pasakė, kad karvių Indijoje negalima skriausti?).



Bevažiuojant moralinę dvasią ypač pakėlė kolegos atsidūsėjimas – „jis niekada neatvažiuos“. Ši frazė buvo ištarta kaip tik laiku, kada suvokiau, kad mes jau pavėlavome į traukinį, kuris turėjo iš kažkur esančios Jhansi stoties mus nuvežti į Agrą. Iš autobuso išlipus Jhansyje (kažkur miesto pakraštyje, pakelėje) autobuso papildomų klausimų talpumo tematika iškėlė nemažas žemyn nuo stogo šliuožiančių keleivių skaičius. Kažkokie vietiniai maloniai nuleidžia nuo stogo kuprines ir netgi padeda jas užsimesti, tuoj pat pradėdami aiškinti, kad turim susimokėti bagažo mokestį. Tiesa, pamatę atsuktas nugaras pasitenkina piktais šūksniais, o mes griebiame pirmą pasitaikiusį tuk-tuką ir kvailos narsos vedami akloje tamsoje lekiame į geležinkelio stotį, iš kurios prieš dvi valandas turėjo išvykti mūsų traukinys.



Jhansio nepamenu, nepamenu ir stoties, išskyrus du momentus – degančią švieslentę su mūsų traukinio numeriu ir stoties platformą, iš kurios 1 kelio mūsų traukinys lyg ir pradeda judėti, o tarp jo (kažkuris iš 20 vagonų yra mūsiškis, tą galima sužinoti iš keleivių sąrašo ant vagono durų) ir mūsų yra pilnas laukas tiesiog ant grindų miegančių indusų. Laimei visi mūsiškiai pasirodo esantys neblogi sprinteriai (kažkaip instinktyviai atspėju kuris iš 2 pirmos-antros klasės vagonų yra mūsų), apie 50 metrų atstumą įveikiame kaip pakankamai patyrę bėgikai su kliūtimis (kliūtys – po kojomis miegančių indusų šeimos, kurias reikia peršokti ar apibėgti sumindžiojus kiek galima mažiau) (beje – kai kas šuoliuoja su šlepetėmis), savo bėgimą užbaigdami galingu šuoliu pro važiuojančio (tiesa, itin lėtai) traukinio vagono duris (tie, kas mano, kad filmuose tai atliekantys kaskadininkai be reikalo gauna pinigus – klysta). Juokingiausia tai, kad visiems suvirtus (kitaip nepavadinsi) į vagoną, traukinys sustoja. Tiesa, tuoj pat vėl pajuda.



Agra

Pirmas įspūdis Agroje nuvilia. Ypač tuos, kurie tikisi, kad atvyks į Tadž Mahalo grožio miestą. Deja, Tadž Mahalas tik vienas, o Agroje gyvena virš milijono ne itin tvarkingų indų (ne indusų, nes dauguma – musulmonai).



Tadž Maahalas aprašytas apie keletą milijonų kartų, todėl nematau reikalo kartoti(s). Keletas detalių. 1. Pasiimkite akinius. Šiaip nesiskundžiu regėjimu, bet praleidus porą valandų prie baltų marmuro konstrukcijų, kepinant liepos saulutei, net ir palijus stipriam lietui, į viską galėjau žiūrėti tik itin prisimerkęs. 2. Pasiruoškite supykti dėl pasaulio neteisybės. Vietiniams bilietas už 15 rupijų. Užsieniečiams – už 750. Arba išmokite maskuotis ir apsimesti čiabuviu. 3. Pasiimkite vietinį gidą. Jie dirba nebrangiai, galit sutarti ir už 100 rupijų. Tiesa, šiokios tokios kultūrologinės žinios nepakenktų – pvz. man buvo labai įdomu žiūrėti, kaip mūsų indusas aiškino apie tai, kad Tadž Mahale esantys 16 tvenkinių ir dar 59 sodai ar kas ten simbolizuoja 1659 – metus, kai Tadž Mahalas buvo pastatytas. Dar įdomiau tapo kai jis susinepatogino paklausus ar tuometiniai Indijos valdovai musulmonai mogolai laiką skaičiavo nuo Kristaus gimimo, ar visgi nuo Mahometo bėgimo į Mediną (nežinantiems – 622 m.). Bet šiaip tas uždarbiaujantis studentas pasirodė labai neblogas informacijos šaltinis apie vietinio gyvenimo ypatybes.



Tadž Mahalą reikia aplankyti ir mėnesienoje – sakoma, kad šviečiant mėnuliai labai įdomiai šviečia jo sienose sumontuoti pusbrangiai akmenys.

Verta apsilankyti Agros forte – įspūdinga tvirtovė, kur savo gyvenimą baigė Tadž Mahalą statęs šachas (nieko keisto, kad jį nuvertė jo paties sūnus – pasirodo nuliūdęs valdovas į karštai mylimos žmonos mauzoliejaus statybą sukišo ar ne 15 metų tuometinį šalies biudžetą ir dar buvo pradėjęs ręsti analogišką, tik juodą, konstrukciją sau, kitame upės krante).

Džaipūras (Jaipur)

Džaipūras – Indijos brangakmenių sostinė. Mieli ponai, jei jaučiatės bent kuo nusikaltę savo damoms – stenkitės kelionę po Indiją suplanuoti taip, kad netektų ten užsukti. O jei to neišvengsite – susiplanuokite pvz. kelionę drambliais į Džiapūro fortą (kelias į kalną). Priešingu atvejus viskas baigsis kaip ir man – keliomis valandomis kokiame nors juvelyrikos fabrike, kas išties yra itin kenksminga (piniginės) sveikatai.

Booking.coms
storyLazyload();