DŽAIPURAS
Traukiniai. Kelias iš Agros į Džaipurą tik 5val., todėl tvarkingu kupė važiuoti neprailgsta. Prieš vidurnaktį išlipu Džaipuro centrinėje geležinkelio stotyje. Beje Indijos geležinkelio sistema šiuo metu visiškai nacionalizuota kaip kaimyninėje Kinijoje ar mums artimesnėje Rusijoje. Tačiau sakoma, kad greitu metu prasidės dalinė privatizacija. Dėl šios priežasties, daugelis indų tikisi ženkliai pagerėsiančių sąlygų. Šiuo metu Indian Railways yra didžiausias pasaulyje geležinkeliečių darbdavys - 1.4mln. darbuotojų, bei patenka tarp Top10 visų pasaulio darbdavių. Bendras Indijos traukinių bėgių ilgis yra trečias pasaulyje ~95.000km. po JAV ~200.000km. ir Kinijos ~140.000km (nors Indija net tris kartus mažesnė savo plotu). O pagal pervežtų keleivių skaičių - antra vieta pasaulyje. Šioje šalyje beveik nėra didesnio miesto kuris neturėtų traukinių stoties. Galiu rekomenduoti bilietus pirkti per platformą kurią giria visi keliautojai: 12go.asia. Man užsakinėjant ir kelionės metu veikia puikiai. O traukinius sekti geriausia Railyatri.in, patikėkit, Indijoje labai svarbu orientuotis kokiame kelionės taške esi, nes tvarkaraštis čia nėra šventa karvė.
Tuktukas mane nugabena į Moustache hostelį. Tai vienas aktyviausių hostelių Džaipūre. Vidurnaktį šalia esančioje kavinėje visu garsu muziką reguliuoja Moustache gyventojai. Prisijungiu tik trumpam, nes ryte, kaip visada, turiu didelių planų. Beje šiame hostelyje labai jaukios miegamosios vietos. Tokie kaip konteineriai su privačia erdve, atskiru ventiliatoriumi, dviem maitinimo lizdais ir apšvietimu. Apskritai, šį madingą hostelį jaunimui rekomenduoju ramia širdimi.
Ryte nieko nelaukdamas važiuoju į užmiestį pamatyti pačio svarbiausio Džaipuro brangakmenio – Amer rūmų, arba populiariai vadinamo, Amber fortu. Fortas, įsitaisęs virš triukšmingo Amer miestelio, kuris gyvena iš gausiai čia plūstančių turistų. Ryte eilių dar nėra, suvenyrų prekeivių atakos dar silpnokos, todėl galima beveik ramiai pasimėgauti Džaipuro radžos Man Singh I išpuoselėta rezidencija, tikru Radžastano didybės simboliu.
Radžastanas buvo valdomas daugelio vietinių radžputų turinčių labai karingų ir garbingų valdovų reputaciją. Jų karius ir garbės kodeksą galima būtų lyginti su Japonijos samurajų. Musulmonams nukariavus visą šiaurinę Indiją būtent radžputai tapo herojiškos rezistencijos simboliu šiuolaikinėje Indijoje. Net Britų imperijos laikais Radžastano radžos išlaikė vieną plačiausių autonomijų Indostane. Karingos praeities dėka, regione, galima sakyti, susidarė perteklius nuostabių fortų ir rūmų Indijos turizmo pramonei. Šiuo atžvilgiu Europos atitikmuo - Luaros slėnio pilių kraštas.
Taigi Amber forto prieigos yra zigzagais vingiuojantis siauras kelias iki vartų. Turbūt viskas tyčia buvo taip suprojektuota, kad atvykėlis pasijaustų nykštuku slinkdamas šalia gynybinių sienų. Gatvės muzikantai būgnais groja kaip pašėlę ir dar labiau sustiprina senovinę atmosferą. Atsidūrus forto viduje galima tik stebėtis kiek darbo ir meistriškumo buvo įdėta. Mogolų ir indų architektūros mišinys tai vizitinė Radžastano kortelė. Aš nesitikėjau, kad rūmai paliks tokį neišdildomą įspūdį. Tiesą sakant viduje nėra tokios prabangos kaip Versalyje ar kitur. Bet vaizdai nuo sienų į aplinkinius kalnus, Kesar Kyari sodus, ant kalno esantį Džaigaro fortą, vidiniai paviljonai, valdovo rūmai, veidrodžių sosto salė ir galimybė visur palandžioti užlaiko mane ilgam.
Laikas grįžti į miestą. Pakeliui stabdau tuktuką prie Jal Mahal rūmų esančių dirbtinio ežero viduryje. Tiesa sakant, ežero galėjo ir nebūti, bet miesto poreikiai paėmė viršų ir, pastačius užtvanką, rūmų pirmasis aukštas buvo užlietas. Dabar į jį turistams patekti negalima, o vandens paviršiui viduryje dienos garuojant, net ir optika nepadeda padaryti gražių nuotraukų.
Toliau mane vairuotojas įkalbinėja vykti į Hanuman Ji šventyklą, kurioje gyvena keli tūkstančiai makakų. Taip ir vadina Monkey temple. Manau būtų tikrai įdomu, jei anksčiau nebūčiau pamaitinęs visų Šri Lankos makakų (tikrai yra ką prisiminti). Man patiko Amber fortas ir kalnai, todėl riedam link Nahargarh forto pakibusio tiesiog virš Džaipuro. Staiga vairuotojas privažiavęs prie kalno atsisuka į mane ir bando pakeisti mūsų suderėtą tarifą. Aš aišku nenusileidau – nesusitarėm. Sumoku mažiau ir lipu savo kojomis. Kopimas, nors labai karšta, bet geras sprendimas, nes sutinku gerai nusiteikusių vietinių, su kuriais pasišnekam, pasifotografuojam. Miesto triukšmo beveik negirdėti – ramu. Patekus į Nahargarh fortą paaiškėja, kad tarp miestiečių tai populiari vieta. Veiksmas verda, miestiečiai suvažiavo praleisti laisvalaikio kavinėje, vaikų atrakcionuose arba pasimelsti čia pat suręstoje šventykloje. Kadangi Džaipuro valdovai čia buvo įsirengę vasaros rezidenciją, tai vidiniai rūmai verti dėmesio. Jų viduje netgi įrengta šiuolaikinio meno ekspozicija. O svarbiausia geriausi vaizdai į miestą apačioje– visos miesto architektūrinės įžymybės kaip ant delno. Vakare čia turėtų būti vieta kur porelės romantiškai leidžia laiką.
Žemyn nuo kalno pats nusprendžiu nebesileisti. Gaudausi transportą ir važiuoju link Džaipuro miesto rūmų komplekso. Svarbus niuansas yra tas, kad Džaipuro miesto rūmuose iki šiol gyvena tiesioginis miesto valdovų palikuonis - maharadža Sawai Padmanabh Singh. Todėl patekti į prašmatnių rūmų vidų nėra galimybių. Mano pagrindinis tikslas Jantar Mantar observatorija. Vos patekęs į vidų suprantu, kad nieko panašaus gyvenime nesu matęs. Senovinės observatorijos teritorijoje suręsta keturiolika architektūrinių astronominių prietaisų. Maharadža Jai Singhas II tokiu būdu tikėjosi nuspėti savo vykdomos politikos ir karų sėkmę. Observatorija net šių laikų mokslininkų tvirtinimu leidžia atlikti labai tikslius laiko ir planetų išsidėstymo matavimus. Panašus Jantar Mantar yra ir Delyje, bet mažesnis.
Čia labai daug indų iš įvairių regionų ir greičiausiai vidurinių mokyklų. Vaikai kas antrą žingsnį prašo nusifotografuoti. Kadangi kitų europiečių nesimato man tenka atidirbinėti už visus kaip Europos ambasadoriui. Svarbiausia išlaikyti gerą nuotaiką. Indai visada kukliai atsiklaus ar galima kartu nusifotografuoti ir šypsodamiesi leis įamžinti juos pačius.
Observatorijoje pasivaikštinėju iki pat uždarymo. Kadangi jau sutemo einu pasigrožėti vakariniu Hawa Mahal, kitaip žinomų kaip Vėjų rūmai. Tai 1799m. rožinio smiltainio, gausiai dekoruota moteriškos radžų rūmų dalies fasadas. Čia valdovų moterys galėdavo pro siaurus langelius stebėti ką žmonės veikia gatvėje, pačios likdamos nepastebėtos. Radžastane kilmingųjų moterys dėl nuolatinių karinių konfliktų buvo labai saugojamos ir slepiamos, netgi labiau nei musulmonės. Prie Vėjų rūmų ateinu jau beveik sutemus, bet apšvietimas dar neįjungtas. Kadangi fasadas pasisukęs į rytus, tai visu grožiu jis atsiskleidžia arba anksti ryte arba su vakariniu apšvietimu. Apšvietimas vėluoja, todėl vaikštinėju aplinkui. Pačiam sau netikėtai atrandu
