Indija ir Šri Lanka MMX-XI

Visas dienoraštis (virš šimto dienų):
www.azzcardfile.net/author/indijammx

Pirmoji diena 2010.11.07
Išvykimas. Ilgos kelionės pradžia

Sudie, nameliai . Ilgai jūsų nebematysiu, ir ką berasiu sugrįžęs...

Rygon važiuoja linksma studentiška kompanija. Kaimynė bobutė. Liuksusinis autobusas, gavau vietą gale, ten stalelis, pasistačiau savo kompiuką ir tvarkausi savo dalykėlius. Šiaurės Lietuvos derlingos lygumos, dar nenubalintos šalnų. Užlaikiau tą bobų vasarą iki savo išvykimo, lai pasidžiaugia visi kartu su manim J. Kol kas visi aplinkui kalba lietuviškai, netrukus klausysiuosi nesuprantamų kalbų. Pasistengsiu suprasti, tai yra ir vienas iš mano kelionės tikslų.

Šviežiai išskalbti rūbai kvepia skalbimo milteliais. Susivilkau viską, daug sluoksnių, šilta, nereikia palto anei kurtkės – kam man tie dalykai Indijoje. Patogu būti svogūnu (ar kopūstu).

Išbandžiau dar sykį savo mobilų internetą. Kaip ten pasienyje? Laiškai išsisiunčia, Delfis rodosi, įdomu, kaip skaipas? Ant Lietuvis-Latvijios rubežiaus visų telefonai pradėjo cirskšti. O man per tamsu pasidarė rašyti.

Mano mažas notbukėlis lėtas lėtas. Įsigijau jį specialiai šiai kelionei, nes mano 8 kg monstrą (Dell Precision M6400) labai nepatogu tampytis. Taip, jis „portable“, bet ne „mobile“. Palikau jį namie dukros priežiūrai. Dabar pratinuosi prie jo naujo mažo broliuko (Asus eee). Tiesiog netbookas, bet ne visai – 12‘’, 2GB, 1366x768). Procas atominis, todėl lėtas. Užtat lengvutis (1.2 kg), o baterijos laiko net septynias valandas (ką nors rimčiau dirbant penkias). Ne toks brangus, kad labai verkčiau jį praradęs (truputį paverkčiau – toks reikalingas daiktas, tik reikia priprasti).

Jau Ryga. Taksistai, turbūt, kaip ir rikšos Indijoje (ir Lietuvoj), jau iš karto kažką šnibžda man pro šalį praeinant. Bet man nereikia. Nudardėjau su savo čemodanėliu Sausio 13 iela link įsivaizduojamų viešbučių vietų (buvau pasiruošęs - atsispausdinau lapelį iš gūglo mapo ir nusipaišiau ten hostelius aplinkui stotį). Ėjau ėjau ir netrukus vieną priėjau (paskiau besivaikščiodamas radau visus kitus pasižymėtus hostelius).

„Engliš, po-russki, lietuviškai?“ klausiu resepšeno mergelės. Tik ne lietuviškai, juokdamasi atsakė ji angliškai. Gavau 3-vietį kambarį už vienviečio kainą (18 latviškų latų). Kur čia geriau pavakarieniauti, klausiu. Ten ir ten, paišo ratukus ant miesto plano. Einam kartu, sakau. Negaliu, aš dirbu, sako ji. O aš juokauju, sakau aš. Pasidėjau daiktus, išėjau pasivaikščioti. Tuščias restoranas šalia, brangus, nejaukus. Priėjau šnapso kriautuvėlę, nusipirkau tetrapaką vyno, namie išgersiu. Parėjęs pamiegojau biškį, pavargęs pasijutau. Atsikėlęs pajutau alkį ir išėjau pasivaikščioti su tikslu užkąsti. Jau po dešimtos, bet turėčiau ką nors rasti. Nenorėjau toli nueiti – šalta, baisu paklysti. Priėjau kažkokį restoranėlį, ten indiškas meniu. Kaip gerai, Indija prasideda jau čia (latviškos virtuvės ypatybes patyrinėsiu, kai apsigyvensiu Latvijoje – būtinai tai reikės padaryti, per mažai pažįstu tuos šaunius kaimynus). O dabar – paneer masala (balto minkšto sūrio gabalėliai daržovių troškinyje su daugybe prieskonių) su roti (tokia duonelė). Niam, pirštus aplaižiau tiesiogine to žodžio prasme, nes valgiau rankomis, kaip priklauso. Kainavo 12 latų, Indijoje, matyt, už tiek galima prasimaitinti visą savaitę. Parbėgau namo, šalta gatvėse.

Jaukus virtuvės kambarėlis, ten ir internetas wi-fi veikia, prieigos slaptažodis ant sienos užrašytas. Už stalo vakarieniauja backpakeriai – kalifornietis, šiame hostelyje dirbantis pagalbinius darbus ir gyvenantis už dyką (jau metai taip pigiai bastosi po Europą), ispanų porelė ir moterėlė iš Lietuvos – visi šnekučiuojasi angliškai. Moterėlė skundžiasi, kad jai sunku rasti darbą, nes jai virš 50. Jauku čia, šilta, visi iki maikių išsirengę. Pasėdėčiau su jais dar, bet lūžtu, reikia eiti miegoti, kol miegasi.

Antroji diena 2010.11.08
Aerouostų ir skrydžių diena

Atsibudau penktą, per anksti. Ne bėda, padirbėsiu su kompu. Bedirbėdamas vėl užsnūdau ir galutinai pabudau kaip priklauso, pagal žadintuvą, pusę aštuonių. Tuščia hostelyje, dušas neužimtas.

Tuščia ir virtuvėlėje. Išsiviriau kavos, mėtų arbatos, įsipyliau sulčių. Užsitepiau sūrio ant duonos. Ant visų produktų ir lietuviški užrašai. Sienos marguoja grafiti, čia pasilikę pasirašo, nupaišo ką nors. Peržiūrėjau skelbimų lentą. Pasirodo, hostelis duotų 10 latų nuolaidą tam, kas jų tinklalapį išverstų į lietuvių kalbą. Vos nesusigundžiau. Paskui pagalvojau, kad geriau tą darbą palikti kokiam keliaujančiam studentui, mano sugaištas laikas daugiau turėtų kainuoti. Arba dykai išversčiau, bet reikia palikti galimybę kokiam tautiečiui.

Akį patraukė kitas skelbimas. Jame išvardinti negeri Rygos barai, kurių nerekomenduoja JAV ambasada. Žinomas triukas – naivus užsienietis nekaltai susipažįsta gatvėje su kokia mergina, ta pakviečia užsukti į barą. Džentelmenas pasisiūlo merginą pavaišinti, ji užsisako kažkokį kokteilį, išgeria ir dingsta. Barmenas atneša keturženklę sąskaitą – pasirodo, kokteilyje kažkokie itin reti egzotiški brangūs ingradientai. Belieka susimokėti, niekam nepasiskųsi. Ir eina prie bankomato verkdamas turistas, lydimas baro apsauginio (kaip taisyklė, tokie barai kortelių nepriima, kad klientas negalėtų paskui transakcijos užprotestuoti). Tai populiaru Rytų Europos didmiesčiuose, bet negirdėjau, kad Vilniuje taip išdūrinėtų užsieniečius. Jei dar to nėra, matyt, bus.

Nusipirktas vynas liko nepaliestas, gal atiduoti resepšeno mergaitei? Persigalvojau, geriau įsidėsiu į čemodaną, ten vietos yra, o Indijoje su vynu, atrodo, „napriažonka“. Įvyniojau į porą maišelių, jei tetrapakas plyštų. Neduok Dieve, sušlaps marškiniai ir pliažankės – paskui vynu smirdės. Labiausiai gaila lietuviškos duonos kepalo, tektų išmesti, o ne padovanoti dar nežinau kam. Palikau kambaryje porą kišenėje užsivoliojusių litų – būdamas užsienyje visada stengiuosi viešbučiuose palikti pinigėlį kokį – valytoja radusi apsidžiaugs, savo vaikučiams parneš.

Nudardėjau rytinėmis Rygos gatvėmis link Sausio 13-tosios gatvės, pataikiau tiesiai į autobusų stotelę, iš ten 22-tras į oro uostą važiuoja. Miesto autobusai tokie nedideli, dailūs. Daviau vairuotojui latą, gavau 30 santimų grąžos. Patogiai atvažiavau, nereikia man taksi, mėgstu miesto transportu naudotis. Ne todėl, kad pinigų gaila, bet nesinori didinti ir taip didelių miesto kamščių, bei skatinti dušmanus, besipelnančius iš naivių turistų.

Atstovėjau ilgoje check-in eilėje, paskiau sklandžiai perėjęs patikrinimą (nežiūrint į tai, kad turėjau daug visokiausios elektronikos) prisėdau bare pasiinternetinti radęs laisvą vietą. Tai man nepavyko, visos wi-fi prieigos veikė kažkaip keistai, barmeno pasakyto slaptažodžio nepriėmė. Nėjau aiškintis, laiko mažai, geriau buhalteriją pasitvarkysiu ir vakarykščius įspūdžius užrašysiu, kol dar jų neužgožė būsimi Indijos nuotykiai. Na nieko, gal Kijeve pasiseks.

Jau skrendu, palieku Europos Sąjungą, kiek ilgai manęs čia nebus, ką berasiu čia sugrįžęs... Stiuardesė trim kalbom aiškina, kaip naudotis gelbėjimo liemene. Skrydis žemyninis, to instruktažo prireiks, jei į Dnieprą įkristumėm, ar į Pripetės upelį. Paskui beskrendant pagalvojau, kad vis tiek reikia žinoti apie tą gelbėjimosi liemenę, nes lėktuvą gali užgrobti ir liepti skristi kur nors per vandenyną. Taip bemąstant lėktuvas tik virpt-virpt, sparnai plast-plast, į oro duobes pataikėm. Nuvariau negeras mintis, pastebėjau, kad jos neigiami keičia realybę. Nenoriu tokių galių turėti. Nustojus blogai galvoti, reikalai pasisuko gera kryptim. Lėktuvas nusileido labai švelniai, man net ausų neužgulė, kas būna itin retai.

Štai aš ir Kijeve. Atsistojau į ilgą eilę, kur nereikia vizų, ten daug kas kalbėjosi lietuviškai. Bestovėdamas pastebėjau kampelyje rodyklėlę „transit“, taigi man tenai reikia. Užlipau į antrą aukštą, ant laiptų čigonėlės klega. Užlipus laiptais pastebėjau nemažai išdidžių barzdotų tiurbanuotų sikhų – matyt kartu skrisim. Praėjau saugumo kontrolę, kompo nereikėjo išimti. Truputėlį jaučiasi kvapas tualeto, reikia pratintis. Niekur nerandu informacinio tablo, visi ekranai tamsūs. Tiktai apėjus visą salę vieną pastebėjau veikiantį – matyt elektrą taupo. Išalkau, matau sriubelę pardavinėja. Ar galiu mokėti kortele? – klausiu. Jokiu būdu, atsako. Kur yra čia bankomatas, klausiu. Nėra tokio, atsako. Negali būti, kad tokio daikto nebūtų aerouoste, bet tikrai nemačiau. Matyt jie atsiranda jau išėjus iš zonos. O kur galima pavalgyti su kortele, klausiu. Man, kaip diabetikui tai labai svarbu – bandau sugraudinti. Ačiū Dievui, yra tokia vieta, tai „The Irish Bar“. Paėmiau pomidorų sriubos plastmasinį puodelį, sumuštinį su sūriu, kavos puodelį ir 150 g vyno. Už viską nuskaičiavo 110 grivnų. Nežinau, ar tai daug, matyt brangiau, negu Paryžiuje. O gal ne. Kaip čia su internetu, klausiu. Šeši eurai už valandą, atsako. Nesusigundžiau pasinaudoti brangiausiu mano istorijoje internetu. Ne todėl, kad eurų pagilėjau. Tiesiog nesinori remti plėšikų. Matyt ir kiti taip mano, nes nepastebėjau nei vieno dirbančio su kompu tuose terminaluose. Tik aš vienas išsitraukiau savo notbukėlį įspūdžiams užsirašyti, nes baterijos laiko ilgai, tuo aš didžiuojuosi. Kitų kompų kol kas nemačiau dar ir dėl to, kad tikriausiai, rozečių čia nėra, arba už pasinaudojimą jomis ima pinigus. Klausiausi, klausiausi, kaip visi kalba, bet valstybinės ukrainiečių kalbos neišgirdau, tik rusų. Matyt, man nepasisekė. Štai toks yra Kijevo Borispolio aerouostas. Nuotaika puiki, viskas vyksta sklandžiai, lėktuvas atskrido laiku. Į Delį galėtų ir vėluoti, geriau ten būtų atsidurti ryte, nei trečią valandą nakties.

Besėdėdamas pastebėjau, kad viena mergaitė išlupo iš už panelio slypinčios rozetės kažkokios švieslentės laidą ir įsijungė savo telefoną krautis. Pasirodo, galima čia gauti elektros, reikia tik išradingumo. Tai štai kodėl tie skrydžius rodantys monitoriai čia neveikia...

Perėjau iš airiško baro arčiau įsodinimo. Ten nemažai tiurbanuotų ilgabarzdžių sikhų su su ilgaskarėmis žmonomis. Kai kurie ir su vaikučiais, tokiais gražiais, ilgomis blakstienomis. Vaikai netriukšmauja, gerai išauklėti. Netoli mano geito dar vienas baras dirba, ir ten ima korteles. Aš žinau, pirmas įspūdis būna klaidingas, paskui paaiškėja, kad viskas gerai. Kokio jums vyno: ispaniško, prancūziško, ukrainietiško- klausia paslaugus barmenas. Ukrainietiško, žinoma, kad tik sausas būtų. Kitokio nelaikom, sako ir įpila taurę. 28 grivnos. Sėdžiu už aukštos kėdės, gurkšnoju, žiūriu, kaip rikiuojasi mano lėktuvo keleiviai į eilę. Kaip daug skraidęs žinau, kad ekonomine klase skrendant geriausiai būti arba pačioje eilės pradžioje, arba pačiame gale. Atsistojęs pradžioje atsisėsi autobuse ir lauksi, kol nuveš iki lėktuvo. Arba, jeigu ne autobusas, o rankovė, ateisi į lėktuvą ir ramiai įsitaisysi. Jeigu būsi pačiame gale, iš karto pradėsi važiuoti autobusu, arba ramiai įsitaisysi savo vietoje. O jeigu būsi eilės viduryje, reikės arba ilgai laukti autobuse, arba ilgai stoviniuoti tarp sėdynių lėktuvo salone, kol kiti įsitaisys. Skrisdamas į Kijevą pasirinkau eilės pradžios strategiją (patogiai įsitaisiau autobuse), o čia laukiau iš tolo vyną gurkšnodamas, kol eilė visai sumažės, tada tik atėjau. Bet jei visi taip protingai elgsis, kas beliks eilės viduryje? Filosofinis klausimas.

Jau skrendu į Delį. Lėktuvas didžiulis, keleiviai sėdi trim eiliom. Susipažinau su kaimynu. Džon, prisistatė jis. Antanas, sakau aš. Tu graikas, klausia jis. Panašiai, bet ne visai, sakau aš. Esmi lietuvys. Tiksliau žemaitis, bet to nesakiau kol kas. O aš slovakas, sako jis. Koks tu Džonas, tu Janas, sakau aš. Teisingai, sako jis. Janas vyksta trim mėnesiam į Varanasį mokytis groti sitara. Jis žino lietuviškai kelis negražius žodžius, panelės lietuvaitės jį išmokė, kai jis gyveno Skotijoje, ten sutiko daug lietuvių. O aš nemoku negražių žodžių slovakiškai, bet neprašiau, kad išmokytų, kol kas. Jūsų kalba tokia minkšta, daug šnypščiamųjų, man patinka, sako Janas. O jūsų tokia kieta, daug priebalsių, man irgi patinka, saku aš. Vakarienei gavau ryžių su grybais (pasirinkau vegetarišką variantą). Arbatos. Ir vyno truputėlį įpylė. Mano kaimynas vis į tuliką laksto, o man nereikia. Sėdžiu šalia wc, patogu būtų nueiti, bet nenoriu. Tada užsinorėsiu, kai bus sudėtinga. Kompu naudotis leidžia, tai ir renku tekstą, kol batareikos pasibaigs. Didelis ekranas salono centre rodo treilerį apie hakerį, prieš tai rodė naują „ice age“ (animacinį). Išdalino ausines, prisijungi prie kėdės ir klausai. Pirmas kanalas – filmo garsas angliškai, antras – rusiškai, penktas – džiazas, vienuoliktas – klasika, kitur popsa. Gerai, kad turėjau vilnones kojines kišenėje – kaip gerai toli važiuojant ar skrendant iš batų išsiauti ir šiltai apsiauti. Miegas visai neima, lūžinėti Delyje, matyt, pradėsiu. Pranešimus lėktuve sako tik dviem kalbom – ukrainietiškai ir angliškai. Ukrainietiškai nebūtina, rodos, čia nėra keleivių šią kalbą suprantančių. Bet priklauso. Skrenda daug indų (visi sikhai beveik, kiti indai mažai keliauja, nebent jaunimas), nemažai izraelitų su kipomis. Yra ir lietuvių, girdėjau dvi moterėles besikalbančias mūsiškai. Keletas slovakų ir austrijokų, matyt, jiems per Kijevą patogu.

Padalino tokius lapelius užpildyti – „Arrival Card“. Nežinau ką rašyti grafoj „adress in India“, užrašiau pirmą pasitaikiusį viešbučio adresą iš „Lonely planet - India“ vadovo (geras daiktas, tik didelis – knyga virš 1000 puslapių, nepasitampysi, bet aš turiu pdf‘ą, atsiveriu kompiuką ir skaitau. Kas sakė, kad popierinės knygos geriau? Man geriau kompiuterinės – viską greitai rasti galima.

Trečioji diena 2010.11.09
Atvykimas

Naują dieną pradėjau lėktuve. Pamiegoti nepavyko, taigi jokio tarpo nesigavo. Pradėjo trečią filmą rodyti – holivudišką komediją apie nevykėlius. Mano kaimynui Janui traukinys į Varanasį tik vakare, susitarėm, kad kartu paimsi taksi į Pahar Ganj, iš ten netoli iki stoties. Bet tai atsitiks, jei manęs nepasitiks.

Booking.coms
storyLazyload();