Gvatemala: Ugnikalnių krašte

Gvatemala 2008 metai. Rugpjūtis



Yra žmonių kuriems atsilikusi Gvatemala nepatinka,todėl jie važiuoja tik į šio krašto lankomiausią turistų vietą - Tikalį. Mes taip nesielgėm . Centrinėje Amerikoj buvom pirmą kartą,todėl čia mus domino viskas:tuo pačiu vardu pavadinta sostinė, senoji sostinė Antigua,ugnikalniai, Atitlano ežeras, Čičikastenango turgus ir, žinoma,Tikalis taip pat.

Gvatemaloje matėm labai daug įdomių ir neregėtų dalykų,todėl bus geriau apie viską rašyt iš eilės,taip kaip važiavom,kad ko nors nesupainiot.

Pasidžiaugę Meksika,prisižiūrėję Belizo keistenybių, tolumoje dunksančių Kokskomo kalnų,priartėjome prie trečiosios mūsų kelionės šalies. Anksčiau rašiau,kad prieš išvykstant iš Lietuvos,būgštavom dėl Belizo pasienių. Pasirodo – be reikalo. Reikėjo jaudintis dėl Gvatemalos.

Belizo sieną,kaip jau minėjau, perėjome per dvi minutes. Šį kartą mašiną nuo kenkėjų purškė ir pinigus už padarytą darbą ėmė jau ne Belizo,o Gvatemalos sanitarinės tarnybos darbuotojai. Pasienio tarnautojas,patikrinęs mūsų pasus pasakė,kad galime keliauti toliau,bet...be automobilio,mat labai ilgai ir akylai tyrinėjęs mašinos dokumentus, atrado juose sakinį,draudžiantį mašiną išvežti iš Meksikos. Išimtys,žinoma,yra galimos,bet tam reikia specialaus Herco leidimo.

Tokio mes neturėjom. Grįžti atgal į Meksiką buvo kvaila,o važiuoti į priekį, paliekant nuomotą mašiną be priežiūros , rizikinga. Situacija pasidarė kebli.

Puolėm skambinti į Kankūną vaikinui,kuris mums padėjo išsinuomoti mašiną. Tuščias reikalas. Ragelio niekas nekėlė. Grupėje prabudo lietuvius dažnai kamuojantis nepasitikėjimo vienas kitu kirminas. Tik prieš porą savaičių gyrę savo pagalbininką ,dabar dėjome jį į šuns dienas. Atsieit jis yra šioks ir anoks,jau Kankūne matėme koks,su polinkiu „afioroms“ ir taip toliau,jei būtų šiuo metu šalia,parodytume jam iš kur kojos dygsta.

Vaikinas ragelio nekėlė,nors tu ką. Ilgai mus stebėjusi turizmo informacijos centro darbuotoja susidomėjo ar renkam teisingą numerį,ir pažiūrėjusi į jį,tuojau pat aptiko klaidą. Pasirodė,kad renkame ne tokį Meksikos kodą.

Šiaip ne taip prisiskambinom. Vaikinas pažadėjo nedelsiant išsiųsti kompiuteriu Herco leidimą mašinai ,bet vėl ėjo valandos. Nuo to laukimo mūsų grupėje ramybės nepadaugėjo . Vargšas vyrukas,tikriausiai stipriai žagsėjo...Seniai žinojau,kad žmonių charakteriai greičiausiai atsiskleidžia kelionėse. Jeigu iškilus problemoms jos pašalinamos lengvai,be įtampos,su tokiais žmonėmis drąsiai galima eiti prie altoriaus. Supratau,kad mūsų grupelei skubėti tuoktis dar neverta.

Paskui kažkokiu būdu paaiškėjo,kad tas leidimas jau seniai yra mums atsiųstas ,bet pasienio darbuotojai niekaip neįstengia jo perskaityti. Gerai,kad tarp mūsų buvo vyras, puikiai išmanantis kompiuterių reikalus. Tautų draugystė nugalėjo,jis padėjo nesusigaudantiems technikoje pasieniečiams iš kompiuterio išimti leidimą, o jie - mums įvažiuoti į šalį.

Pasienio poste laikas nuo laiko pradingdavo elektra. Reikėjo paskubėti pervažiuot tiltą,kuris čia, dėl šventos pasienyje gyvenančių žmonių ramybės, uždaromas kiekvieną vakarą. Vos tik pasiekėme kitą upės pusę, tiltas kaip mat buvo uždarytas. Ačiū Dievui,kad viskas laimingai pasibaigė. Jeigu būtume nesuspėję, tai į kitą krantą būtume patekę tik kitos dienos rytą.

Geroji informacijos centro darbuotoja pasivijo mus su motoroleriu,tokiais čia važinėja net senutės,palydėjo į šalia esantį miestelį,padėjo susirasti nebrangų viešbutį,kad po užtrukusio incidento galėtume gerai pailsėt. Kažkas jai atsidėkojo – pavaišino mergaitę ir pasivaišino patys, nervams nuraminti,vietoje tablečių.

Miestelis įsikūręs džiunglėse,viešbutis geras,savininkai irgi,oras tyras,miegojom puikiai. Ryte pabudino gaidžių giedojimas. Jie taip garsiai laidė gerkles,kad ilgiau vartytis lovose buvo tiesiog neįmanoma. Nusiprausę pasukom Tikalio link. Pirmieji 40 kilometrų buvo bjaurūs. Žvyrkelis,nežmoniškos dulkės,nieko nematyt. Na,bet nieko nepadarysi, Kambodžoje daug baisesnių kelių matėm. Su tais palyginus,šitas saldainiukas.

Prie Gvatemalos nacionalinio parko ribos stovėjo patruliai. Jie įteikė mums antspauduotą lapelį, ant kurio buvo pažymėtas mūsų įvažiavimo į parko teritoriją laikas. Iš pradžių nesusigaudėme,kam to reikia,bet pamatę kelio ženklus,leidžiančius važiuoti tik 40 kilometrų per valandą greičiu ir galybę informacijos apie gyvūnų migraciją,viską supratom. Nujausdami,kad prie Tikalio vėl būsime tikrinami, judėjome lėtai,kaip reikalavo kelio ženklai.

Aplinkui žaliavo didžiausios Gvatemalos džiunglės,gražios,didingos ir tikros. Tokių neteko matyti nė Indijoje,nė Šri Lankoj. O ženklai,įspėjantys apie gyvūnus, irgi nemelavo. Mums kelią perbėgo ne vienas:meškėnas,būrelis laukinių kalakutų,dar kažkas. Jaguaro nematėm. Vėliau sužinojom,kad ir negalėjom matyti,mat turistų lankomose vietose jie negyvena. Šituo fantastišku keliu važiavom daugiau nei valandą. Kažko laukdami...

Sako,žmogaus asmenybė kartais būna linkusi dvejintis. Artėjant Tikaliui manoji susiskaldė į tris dalis:lyriškasis stebėjo gamtą, grožėjosi ir aikčiojo,dramatiškasis – jautė tokį susitikimą,kokių žmogaus gyvenime būna retai, o trečiasis mano suskilusio kūno gabalas stebėjo, kad per daug neįsisiautėtų du pirmieji,mat buvo praktiškas ir racionalus.

Viena Dainos pažįstama, kažkada buvusi Meksikoje ,aimanavo,kad ten regėjusi tokią galybę akmenynų ir griuvėsynų, jog per juos liko nepamačiusi pačios Meksikos. Yra žmonių kuriems senų pastatų griuvėsiai nekelia jokių asociacijų ir jausmų. Na ir trauk juos devynios. O man patinka.

Gvatemaloje majų piramidžių,šventovių,pramogoms tarnavusių pastatų ir visokiausių griuvėsių yra daug:prie Jašchos ežero stovi didžiausias majų miestas Jašcha,šalia Tikalio atrastas Uasaktunas garsus tuo,kad kažkada jame buvo patobulintas majų kalendorius,o antrajame amžiuje prieš mūsų erą pastatytas El Miradoras,šiandien laikomas didžiausiu visų laikų majų monumentaliosios architektūros paminklu.

Mes nusprendėme aplankyti religijos ir ceremonijų centrą - Tikalį. Kažkada jis buvo vienas didžiausių majų civilizacijos miestų, čia gyveno daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių. Per savo egzistavimo laiką majai turėjo aštuoniolika sostinių. Tikalis – viena iš jų.

Niekas nežino tikrojo šito miesto vardo. Jis buvo atrastas X1X amžiuje ir archeologų pavadintas labai romantiškai – Tikaliu – vieta kurioje girdimi dvasių balsai. Čia stūkso šimtai pastatų ir tik nedidelė jų dalis yra ištirta. Daug kas dar neišvalyta nuo tirštos džiunglių augmenijos,o didelėje miesto teritorijoje pilna kalnų labai primenančių piramides...

Šiandien Tikalis yra Gvatemalos nacionalinio parko dalis,įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Didžiausios komplekso įžymybės – šešios laiptuotosios piramidės,kurių aukščiausioji siekia net šešiasdešimt penkis metrus.

Prieš įžengdami į kol kas didžiausią majų miestą, nusipirkom bilietus ir teritorijos žemėlapius. Sakau,kol kas,nes tiksliai niekas nežino ,ką dar nuo žmonių akių slepia šitos galingos džiunglės. Žemėlapyje susipažinom su piramidžių išsidėstymo planu ir patraukėm pirmyn. Prie pat turistų informacijos pavėsinės stovėjo keli viešbučiai. Iki šiol gailiuosi,kad nepasinaudojome jų paslaugomis. Tikriausiai čia praleista naktis būtų tapusi nepakartojama.

Turistų informacijos leidinys vertas pagyrimo. Jame yra visos archeologinės zonos planas,trumpai aprašytos lankytinos vietos,surašyti šventovių,rūmų,aikščių vardai,takų pavadinimai,paskaičiuota kiek minučių reikia eiti nuo vieno objekto iki kito,susumuotas minimaliam susipažinimui reikalingas laikas.

Leidinėlis pataria ekskursiją pradėti nuo šiaurinės zonos nulinio komplekso, ar pastatų grupės pažymėtos raide“P“ - paprastesnių,kuklesnių Tikalio archeologinių statinių. Mes pasukome tiesiai prie miesto centrinės aikštės,pirmuoju numeriu žymimos - Didžiojo Jaguaro šventovės,Veidų šventyklos,centrinio ir šiaurinio akropolių.

Nė kiek nesigailėjom sugriovę turistams siūlomą objektų seką,nes neįspūdingų piramidžių ir pastatų Tikalyje nematėm . Jų čia tiesiog nėra. Teritoriją galima pradėti tyrinėti nuo nedidelės šiaurinės zonos,galima nuo Jaguaro šventyklos, arba nuo bet kurios kitos žemėlapyje pažymėtos vietos. Jokio skirtumo.

Jau eidamas mišku pajutau artėjantį stebuklą ir pats tarsi pradėjau gyvent jame. Reljefas kalnuotas,čia reikėjo leistis žemyn,čia kilti aukštyn,aplinkui žaliavo niekada nematyti medžiai,niekur neregėta gamta pilna negirdėtų garsų. Čia nereikėjo ieškoti susitikimų su drugeliais,paukščiais ar žvėrimis, nes juos visą laiką jautėme esančius visiškai šalia. Kartais prie tako jie krebždindavo sausus stagarus arba staiga išlįsdavo tiesiog prieš pat mūsų nosis. Laikas nuo laiko virš galvos praskrisdavo didžiuliai papūgų pulkai,ne kokių ten banguotųjų neūžaugų,o įspūdingų lorių.

Centrinė aikštė nepaliko nė mažiausios spragos mintims,kad esame Meksikoje ar Belize. Čia viskas buvo kitaip nei ten,kitokia aplinka,kitokios piramidės.

Atsidūrus Tikalio centre tarp galingų piramidžių,altorių ir aukojimo akmenų, labai norėjosi kur nors nuošaliai atsistot ir ramiai ramiai pastovėt. Prieš akis buvo per daug vaizdų, o galvoje kaupėsi per daug minčių,nesinorėjo tuoj pat pulti prie laiptų ir kopti aukštyn. Didžiojo Jaguaro ir antruoju numeriu pažymėtos piramidės yra puikios. Daug statesnės,aukštesnės ir darančios kur kas didesnį įspūdį,nei matytos anksčiau.

Aš nesakau“geresnės“,“iškilesnės“ ar „žymesnės. Turbūt niekas nesiims pareigos rikiuoti nerikiuojamų dalykų. Sakau,kad jos man padarė kur kas didesnį įspūdį,nei visos iki šiol matytos. Efektą dar labiau didino tai,kad jos čia ne vienišos. Šalia yra džiunglės,daug kitų pastatų,centrinis ir šiaurinis akropoliai, žaidimo kamuoliu aikštės.

Didžiojo Jaguaro šventykla tai Gvatemalos simbolis pasaulyje. Ji pastatyta maždaug 700 mūsų eros metais,norintys patekti į jos viršų turėdavo įveikti 156 stačius siaurus laiptelius. Antruoju numeriu pažymėta šventykla,dar vadinama Kaukių arba Veidų,turi šiek tiek mažiau laiptų – 125.

Centrinis akropolis - didžiausia religinių apeigų ir ceremonijų vieta visame Tikalyje. Kažkada čia buvo daug salių ir kambarių,skirtų įvairiausiems posėdžiams,susitikimams,oficialiems renginiams,ritualams.

Šiaurinis akropolis iki mūsų dienų yra laikomas pačiu paslaptingiausiu pastatu visoje teritorijoje. Jame,kaip ir Didžiojo Jaguaro šventykloje,gausu rūsių,koridorių,laidojimui skirtų kambarių ir kamerų,daug neištyrinėtų plotų.

Meksikoje stebėjausi,kodėl iš lankytojų atimta galimybė patekti į piramidžių viršų. Aš nesakau,kad turistų srautui būtų leidžiama karstytis pačiomis piramidėmis,laipioti jų laiptais,niokoti jas,kalbu apie būdą pakilti iki viršuje esančių šventovių,kur kažkada stovėdavo jų valdovai,žyniai ar myriop pasmerkti belaisviai,paklaikusiomis akimis žiūrėdavę į staugiančią žmonių minią apačioje.

Gvatemaloje šitie mano norai buvo patenkinti šimtu procentų. Suprantama, čia irgi negalima laipioti saugomų pastatų sienomis ar laiptais,tačiau prie aukščiausiųjų pristatyti į viršų vedantys mediniai. Jais ir kraustosi atvykusieji aukštyn,arčiau dievų ir dangaus.

Tiesa,tie laiptai neatrodo labai patikimi,tokiais naudotis Europoje,tikriausiai,niekas neleistų. Stovėti viršuje irgi nelabai saugu. Jeigu papūstų stipresnis vėjas ,tai silpnam žmogui atpūstų galą. Jokių aptvarų,įsikibti taip pat nėra už ko. Tikriausiai majai niekada negėrė,nes neduok likime į tokį aukštį užsikabarot neblaiviam. Šiandien tais laiptais kopti ryžtasi toli gražu ne kiekvienas,tačiau ateis laikas ir reikia tikėtis ,kad bus pastatyti stipresni,tada drebėt nereikės ir problemų neliks.

Laimingai pasiekę apačią mintyse padėkojom muziejaus administracijai už suteiktą galimybę į Tikalį pažvelgt iš viršaus.

Viskas mums čia patiko: septynių šventovių aikštė,Langų arba Pokylių,Vėjų arba Šikšnosparnių rūmai,Didžiojo Jaguaro šventykla,akropolių rūsiai,labirintai ir laidojimo kameros, pats aukščiausias archeologinės zonos pastatas - Dvigalvės gyvatės šventovė.

Paskutinė piramidė čia buvo pastatyta 810 mūsų eros metais, pavadinta Jaguaro(nepilnas pavadinimas) vardu. Tai,ko gero, grakščiausias Tikalio bokštas iškilęs virš džiunglių į švytintį Gvatemalos dangų.

Ankstesniuose savo straipsniuose minėjau,kad susitikimas su grožiu man yra kažkuo panašus į susitikimą su mirtimi. Gal todėl,kad grožis yra labai laikinas,grožis tarsi iliuzija,miražas,labai trumpaamžis, greitai išnykstantis. Su tobulu grožiu man teko susidurti labai retai:kažkada Gruzijoj,kažkada Kambodžoj,kažkada Mianmare,kažkada žiūrint japonų koncertą,kažkada Juozo Miltinio spektaklyje,dar kažkada...Aš manau, kad ko gero ir nereikia norėti per dažnai susitikti su tobulybe. Ji baugina ir pasėja sieloje nerimą.

Vešliose Tikalio džiunglėse šiandien gyvena didieji kraksai,laukiniai kalakutai,plokščiasnapiai tukanai,tamsieji grifai,meletos,papūgos lorės,beždžionės staugūnai,vorabeždžionės,paprasti ir nosėtieji meškėnai,agučiai,elniai-mazamos,voverės.

Pavargęs nuo įspūdžių norėjau atsigulti kur nors piramidės pavėsyje,bet prisiminiau turistams skirtą leidinį,kuriame rašoma,kad atvykėlio poilsis žalioje Tikalio žolytėje gali baigtis liūdnai,nes draustinyje gausu skorpionų ir tarantulų. Ir tai yra toli gražu ne viskas. Įsivaizduokite tokią sceną - jūs gulite ant žolės,žiūrit į debesis, paukščius,spalvingus tropinius drugius ir staiga pamatote šalia savęs įsitaisiusią geltonžandę kaisaką. Tai tokia čia gyvenanti, bjauriu charakteriu pagarsėjusi, gyvatė. Jeigu po jos įkandimo žmogus nemiršta,tai vistiek istorija baigiasi liūdnai - pažeista koja ar ranka,paprasčiausiai, nupūva. Šitose džiunglėse taip pat veisiasi ir tropikinė barškuolė - ne ką gailestingesnė džiunglių bjaurybė.

Prie gražaus ežeriūkščio, esančio netoli išėjimo iš archeologinės zonos,stovėjo įbestas užrašas, kurį kiekvienam atvykusiam irgi reikėtų įsidėmėt:“Atsargiai. Čia veisiasi ir gyvena krokodilai“.

storyLazyload();