Gruzija: Ieškoti nesenstančių dalykų

GRUZIJA
2014 rugsėjis



Nesu apsėstas tvarkos ir švaros manijos, tačiau prieš išvykdamas į bet kokią, net ir pačią trumpiausią kelionę, visada susitvarkau savo būstą. Nemėgstu namų, savo švara prilygstančių klinikoms, bet netvarkos savo namuose irgi nepakenčiu. Keista, man patinka tam tikros rūšies betvarkė kitų namuose, tiktai ne mano. Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės nemėgau betvarkės ir per daug grubių žmonių.

Nors, iš prigimties grubūs žmonės, geba gerai užsidėti nuoširdumo kaukę, ir kartais naudojasi perdėtu mandagumu taip, jog būna sunku atskirti fiktyvų veiksmą nuo tikrovės. Štai talentinga teatro dailininkė, kuriai niekaip neįtikdavo nė vienas teatro žmogus, nesulaikydama pykčio dažnai pamėldavo, garsiai šnarpšdavo nosimi, grieždavo dantimis, tačiau savo kalbą vis tiek prikaišiodavo mandagumą reiškiančių žodelių.

- Pasukit prožektorių, dar truputį pasukit, ačiū, atneškit tris tokius pačius ir pastatykit scenos gale priešais kryžių, ačiū, išjunkit kairę ložę, ačiū, o rytoj ateikit į darbą nedvokiantys alkoholiu ir pasiruošę plušėti iki išnaktų, ačiū, nes su jūsų darbo tempais, žiūrovai pamatys vaidinimą nebent įvykus staigiems pokyčiams visatos fizikinėse konstantose, dėkoju.

Kelionei tinkamai pasiruošti neturėjau laiko. Rugsėjo dvidešimt šeštosios vakare Klaipėdos dramos teatre įvyko mūsų naujausio spektaklio premjera, taigi, pasižiūrėjau spektaklį, išėjau į sceną, nusilenkiau žiūrovams, pasveikinau penkiasdešimtmetį švenčiantį Darių Meškauską, truputį pasivaišinau jubiliejiniame vakare, ir suskubau nors trumpam pasimatyti su Arūna ir Deimantu. Labai malonu, kad premjeros proga jie atvažiavo į Klaipėdą.

Prigulti laiko nebuvo, nes dvyliktą nakties turėjome išvykti į Vilniaus oro uostą. Atsisėdau pailsėt, įsijungiau televizorių. Dainavo dainavimo mašina Liudas Mikalauskas, po jo kalbėjo kalbėjimo mašina Remigijus Šimašius. Buvusį tam tikrą tarybinių menininkų ir politikų atsargumą, šiandien pakeitė nepriklausomybės laikų žmonių užtikrintumas ir visiškas pasitikėjimas savimi – amatininkiškumas - kai neblogas savo profesijos žinojimas, visai išstumia jausmą ar pačią mintį, ir lieka tik tarsi iš automato sklindantys žodžiai, frazės ir intonacijos. Ir jokios gilesnės minties ar emocijos. Iš pradžių niekaip nesuprasdavau, kodėl šiandien taip greitai atsibosta, regis, visai neblogi dainininkai, arba tampa nepakenčiami puikūs oratoriai. Dabar suprantu.

Rusų televizija transliavo eilinę savo propagandinę laidą. Protu negalima suvokti, kaip galima šitaip begėdiškai meluoti.

Televizorių išjungiau.

Laukiant, į galvą lindo visokiausios mintys. Paskutiniu laiku, man kartais keliauti norisi vos ne kasdien, kartais galvoju visai atsisakyti bet kokių pajudėjimų, kartais net savo gyvenimo pabaigą regiu kur nors svetimoje valstybėje, kartais tiktai savo namuose ir tik savo lovoje, kartais galiu viską mesti, kad kuo greičiau pasinerčiau į nujaučiamus nuotykius, o kartais tų nuotykių norisi pasiieškoti kur nors visai šalimais; paprasčiausiame pasisėdėjime su draugais, pasiplepėjime, ar mūsų vyresniųjų padejavime , pavyzdžiui, dėl blogo oro ar dėl pasibaisėtino moterų priedermės nepaisymo būti skirtingomis ir nepakartojamomis. Matyti žmonių kvailumo kraštutinumus, tai reiškia žinoti, kad esi vis dar gyvas, o pastebėti nedidelių ar netgi visai mažų dalykų reikšmingumą yra nepaprastai svarbus dalykas. Pajusti kaifą nuo išgerto kavos ar arbatos puodelio, nuo nedidelio piešinėlio to puodelio dugne, ar nuo voratinklyje ropojančio voro yra menas.

Gruzija kažkada man padarė labai didelį įspūdį, įsimylėjau šios šalies kalnus, papročius ir dainas, nors niekada nesupratau nė šios šalies gyventojų , nė jų charakterių, nė poelgių.

Tačiau prieš šitą kelionę labiausiai mane kankino klausimas - kam vėl reikia vykti į tą pačią vietą, ir dar po trisdešimties metų? Juk pasikeičiau ir aš, ir ta mano kažkada pamilta vieta. Pasikeitėme taip, kad vargu ar atpažinsime vienas kitą.

Ko gi mes vykstame į šalis, kurias pamilome prieš daugelį metų, jaunystėje ar net vaikystėj? Ir staiga mano galvą nušvietė tikrai labai nebloga mintis. Ogi, ko gero, pamatyti to, kas laikui bėgant jose išliko vis toks pats, nepakitęs, nepasidavęs laikui. Ieškoti nesenstančių dalykų, štai ko mes vykstame į jau seniai pažįstamas, ir netgi į dar nė karto neaplankytas vietas.


LĖKTUVE


Vieni po pasaulį važinėja motoroleriais, motociklais , dviračiais, lietuvaitis Robertas Komža jį tyrinėja iš baliono pintinės, o aš tinginys štai sėdžiu lėktuvo salone ir skrendu gurkšnodamas koka kolą. Koka kolos negeriu niekur ir niekada, išskyrus vienintelę vietą - lėktuvą. Šitą gėrimą laikau nuodu, tačiau lėktuve bet kokį kitą gėrimą aš išgeriu labai greitai, tuo tarpu šitą, dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių, aš gurkšnoju ilgiausiai, tokiu būdu tarsi trumpindamas skrydžio laiką.

Koka kolą man pardavė broileris, tai yra, vyriškis naudojantis papildus raumenims auginti. Vadinu juos broileriais todėl, kad ir vieni ir kiti yra šeriami panašiais pašarais.

Likus savaitei iki skrydžio, iš mus globosiančių tbilisiečių gavome laišką ir eilę visokios turistui naudingos medžiagos bei nuorodų. Pirmą kartą susiruošus į Gruziją, tose skrajutėse ir nuorodose, buvo galima nemažai sužinoti apie šalį, kurios teritorijoje žmonės gyvena nuo paleolito laikų, kad Gruzijos valstybė Kolchidė susikūrė šeštame amžiuje prieš mūsų erą. Vėliau šalį užkariavo asirai, dešimtojo amžiaus pradžioje Gruzija buvo suvienyta. Ilgą laiką priklausė Bizantijai, po Bizantijos žlugimo Gruzija tapo Osmanų imperijos dalimi, o 1921 metais raudonoji armija ją prijungė prie Tarybų sąjungos. 1991 metais Gruzija vėl pasiskelbė nepriklausoma.

Kad šiandien Tbilisyje gyvena daugiau nė milijonas žmonių, kad miestas pastatytas ant Kuros upės krantų, sostinėje reziduoja Gruzijos parlamentas, Gruzijos Mokslų Akademija, Tbilisio valstybinis , medicinos, Gruzijos žemės ūkio ir technikos, pedagoginis, Tbilisio kalbų ir kultūros universitetai, Tbilisio valstybinis operos teatras, konservatorija, Šotos Rustavelio valstybinis akademinis teatras, Mardžanišvilio akademinis teatras, daug valstybės išlaikomų muziejų, Nacionalinė Gruzijos parlamento biblioteka, šalies nacionalinis bankas ir taip toliau, ir panašiai.


Trumpame laiškelyje buvo paminėta, kad mūsų jau laukiama, parašyta kokiame viešbutyje gyvensim, už kiek valgysime pietus, kokiose krautuvės ir restoranuose mes gausime dvidešimties procentų nuolaidą, už kiek eurų ar dolerių galėsime įsigyti Gruzijos larį, kad repetuosime iškart vos atvykę, kitos dienos popietę turėsime dar vieną repeticiją su anglų ir gruzinų kalbomis paruoštais subtitrais, kad rugsėjo dvidešimt aštuntoji jų festivalyje yra Lietuvos diena, o tos dienos programoje Pilies ir Oskaro Koršunovo teatrų spektakliai, kad mūsų laukia keturi vadovai ( du festivalio, du – laisvalaikio) bei įtaigi ekskursijų programa, ir, kad šiuo metu Tbilisyje 25 laipsniai šilumos.

Nustebome, kam mums reikia tiek daug vadovų?

Tarybiniais laikais Gruzijoje lankiausi ne vieną sykį, į nepriklausomą Gruziją koją įkelsiu pirmąkart. Gruzijoje teko pabuvoti daugelyje vietų, šį kartą vykome tiktai į Tbilisį, tačiau organizatoriai žadėjo parodyti ir šį bei tą įdomaus sostinės apylinkėse.

SOSTINĖ

Gruzinai mus pasitiko per oro uosto garsiakalbius sklindančiais skelbimais, kuriuose buvo pranešama, kad tokių ir anokių ponų, atvykusių iš Lietuvos, yra laukiama prie oro uosto informacijos centro. Šiek tiek ilgiau, nei įprastai, palaukėme bagažo. Nors mūsų iš tiesų jau laukė dvi simpatiškos merginos, autobuso nebuvo. Mergaitės vis kažkur skambino ir kankinių veidais žiūrėjo į kelią, kuriame po dvidešimties minučių pasirodė balta transporto priemonė. Susikrovėm savo lagaminus ir pajudėjom miesto link.

Atvykome septyni. Penkiems ši kelionė buvo pirmoji pažintis su Gruzija. Iš pradžių jokių didesnių pasikeitimų kelyje nepastebėjau. Artėjant prie centro, į akis vis dažniau krisdavo visiškai naujų spalvingų gyvenamųjų namų blokai. Kadangi vairuotojo paklausėme, kurioje vietoje yra teatras, kuriame mums teks vaidinti jau rytojaus dieną, jis pakeitė įprastinį į miesto centrą vedantį maršrutą, ir mes pasukome naujomis, nė karto man neregėtomis gatvėmis. Tbilisio vizitinės kortelės – ant skardžio stovinčio vienuolyno ir raitelio skulptūros šį kart neišvydau. Sustojome prie tarnybinio Nadaro Dumbadzės vardo vaikų ir jaunimo teatro durų. Mus lydinti mergaitės paprašė leidimo , kad galėtume apžiūrėti salę ir sceną, ir nors tuo metu mus dominusioje patalpoje vyko repeticija, mus įleido į vidų. Stengėmės ilgai neužsibūti, juolab, kad ir scena ir pati salė atrodė būtent taip, kaip internetu mums atsiųstose skaidrėse ir planuose. Viešbutis buvo gatvėje, kylančioje televizijos bokšto link. Centras. Visiškai šalia Nacionalinis operos ir baleto teatras, Rustavelio prospektas. Labai patiko, kad viešbutis yra įsikūręs sename įdomaus planavimo pastate. Trečiojo aukšto foje buvo gana nemaža, visiems prieinama biblioteka. Kambariai erdvūs, langai dideli, balta siuvinėta patalynė, kruopščiai ir skoningai dekoruotos langų užuolaidos.

Negalėjo patikti tai, jog kiekvieną kartą eidamas namo turėdavau įveikti gana stipriai į kalną kylančią gatvę, o įėjęs į viešbutį kiekvieną sykį dar privalėjau pakilti į penktąjį mūsų viešbučio aukštą. Bet čia jau nieko žmogus pakeist negali, tad kasdien per prievartą mankštinausi. Užtat čia buvo dar vienas labai patikęs dalykas. Ogi mūsų gatvėje knibždėjo nedidelių krautuvėlių, kuriose be jokio vargo mes galėjome nusipirkti visko, ko tiktai geisdavo mūsų nedidelės egzotikos pasiilgusios širdys, pradedant pagrindiniais gruzinų patiekalais iš miltų, ir baigiant dar tarybiniais laikais pamėgtais šios šalies limonadais: „tarchunu“ ir „kriauše“.

Nors po premjeros, kelionės ir bemiegės nakties buvome pavargę, vis tik vakarieniauti nusprendėme Rustavelio prospekte. Girdėjau, kad per karą su rusais Tbilisyje buvo iškirsta daug medžių, tačiau Rustavelio platanai šios liūdnos lemties nesulaukė, ir nūnai galingai į dangų kelia savo šimtmečius. Labai gražu. Gruzinų pasididžiavimas „Iverijos“ viešbutis šiandien vadinasi „Radison“ - bjauri pasaulio globalizacijos pasekmė. Šalia dabartinio „Radison“, vyriausybės rūmų ir kažkur visai šalia Kuros upės kranto, kyla nauji išraiškingi dangoraižiai. Senąją Tbilisio miesto dvasią pajutau jau važiuodamas autobusu. Tai vienur , tai kitur, į akis krenta visiškai nauji pastatai, tačiau dėl jų miestas tikrai nėra praradęs kažkada dar tarybiniais laikais pamilto jo veido. Tikrai nepraradęs.

Vakarieniavome netoli „Iverijos“, kažkur visiškai čia pat buvo garsioji daržovių krautuvė, kurios lango stiklais, tiesiai ant vaisių ir žalumynų tekantis vanduo, įkvėpė Eimuntą Nekrošių ir Adomą Jacovskį sukurti garsiojo spektaklio „Pirosmani, Pirosmani“ scenografiją. Maisto buvo daug. Jis buvo sotus, tačiau truputį per riebus. Nebrangu. Rustavelio prospektas suprašmatnėjęs, tačiau man toks prašmatnumas ne prie širdies. Anksčiau čia būdavo aibė egzotiškų valgyklėlių, daug gruziniško sidabro parduotuvių, amatininkų krautuvių, vietinių vaisių, daržovių, vynų prikrautų vitrinų. Šiandien tą įvairovę pakeitė veidrodžiais dekoruotos brendinės skudurų parduotuvės.

Eidamas į viešbutį Rustavelio prospektu stebėjau vaikštinėjančias poreles, apžiūrinėjau naujas Tbilisio mados tendencijas - sunkius pusčiabačius ant liaunų gruzinaičių kojų, visai nekukliai šalia savo merginų išsidrėbusius jaunuosius gruzinus, o kylant į kalną be paliovos burbėjau, kokia neteisybė yra šiame pasaulyje, kad sulaukus brandžių metų ir taip pavargus, dar kaip kokiam kalnų ožiui tenka karstytis svetimomis, labiau į kalnus panašiomis gatvėmis. Vytas man patarė geriau patylėt, atsieit, burbėdamas aš tik dar labiau apsisunkinu savo ėjimą. Burbėjau ir lipdamas į penktąjį aukštą. Juk kartais labai malonu paburbėt, šiaip sau, be jokios didesnės priežasties.

Prieš užmiegant pakilome į terasą ant viešbučio stogo. Prieš akis atsivėrė gana nemažas plotas miesto, jūra žiburių, visai netoli ant kalno stovintis ir labai ryškiai iliuminuotas televizijos bokštas, ir kažkur toli, irgi ant kalno, šviečianti milžiniška, kaip vėliau sužinojome, tik prieš aštuonerius metus pastatyta ir dar neįrengta bažnyčia. Gražu. Maudžiančiomis nuo nuovargio kojomis nusileidau į kambarį. Ilgai neužmigau. Naktį dažnai nubusdavau ir išgėriau dvilitrį butelį „tarchuno“ vandens. Po tiek pat išgėriau ir kitomis dienomis, tiksliau, vakarais ir naktimis.


TBILISIO TARPTAUTINIS TEATRŲ FESTIVALIS


Tbilisio tarptautinis teatrų festivalis susideda iš kelių dalių, pagrindinių tarptautinių programų, ir Gruzijos teatrų spektaklių. Šis festivalis, savo miesto gyventojams ir atvykėliams pristato pačios aukščiausios prabos aktorių darbus iš viso pasaulio. Būti šitame festivalyje yra ne tik garbė, bet ir proga pamatyti kitų menininkų vaidinimus, galimybė sudalyvauti spektaklių aptarimuose, pasimokyti jauniesiems teatralams skirtose meistriškumo pamokose.

Į šių metų tarptautinį Tbilisio teatrų festivalį buvo suvežti spektakliai iš Vokietijos, Rusijos, Suomijos, Jungtinės karalystės, Lenkijos, Taivanio, Ukrainos, Maroko ir Lietuvos. Garsiausi pastatymai – Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijos“, Rusijos ir Jungtinės karalystės „Sniego šou“, Taivanio „Klajūnų dainos“, Maroko „Būgnai“.

Į teatrą atėjome vienuoliktą valandą ryto. Mūsų jau laukė. Festivalio vadovė pasakė:

- Jūs mums esate labai svarbūs, ir mes stengsimės įgyvendinti visus jūsų prašymus.

Kadangi salę ir sceną apžiūrėjome iš vakaro, nieko nelaukdami pradėjome ruoštis. Labiausiai mums rūpėjo pamatyti Dumbadzės teatro cechuose mums pagamintą dekoraciją. Apžiūrėjom, pakilojom, paprašėme padaryti šiokius tokius pataisymus, ir pradėjome darbą. Dekoracijų montažas iš mūsų atėmė ne taip jau daug laiko, kadangi visi teatro darbininkai tikrai labai stengėsi. Per didžiąją mums skirto laiko dalį turėjome galimybę neskubėdami paruošti spektaklio šviesą ir parepetuoti su vertimu.

storyLazyload();