Paskutinėms savaitėms Peru pasilikome pačius pačiausius šios šalies reginius. Vienas jų – topų topas Machu Picchu, antras – Titikaka ežeras, vedantis tiesiai į Boliviją. Apie Titikaką dažniausiai sužinome per geografijos pamokas, o tie, kas apie gamtos stebuklus domisi plačiau, tikrai prisimins plaukiojančias salas, kurias konstruoja čia gyvenantys žmonės. Tai aukščiausias naviguojamas ežeras pasaulyje, kuris užima nei daugiau, nei mažiau – aštuntadalį Lietuvos ploto.
Apsistojame mieste, iš kurio kiekvienas turistas pradeda ežero pažinimą. Jau įprasta, kad mus pasitinka ir lydi begalė turizmo agentūrų, siūlančių tą patį, o kartais ir tai, kas iš tikrųjų į kainą neįeina. Vis dėl to, važiavimas į salas savarankiškai suteikia daug daugiau laisvės, o ir vietiniai į tokius atvykėlius žiūri geranoriškiau. Esame prisiklausę istorijų, kad turizmo agentūros dažnai susirenka visus pinigus, o vietiniams indėnams – salų gyventojams, lieka tik trupinėliai, nubyrantys tiesiai iš turistiškų rankų. Taigi, tarp vietinių ir turistinių agentūrų – daug trinties. Jau geriau patiems viską apžiūrėti.
Pirmiausia išsiruošiame į plaukiojančias salas Peru pusėje – Islas Flotantes. Nors važiuojame ne su agentūra ir esame vieninteliai gringai (užsieniečiai), o paprastu motoriniu laiveliu, gauname, matyt, net daugiau. Pirmiausiai laivas sustoja mažytėje saloje, kurioje gyvena vos 5 šeimos (apie 15 žmonių). Nepaisant to, sala turi savo prezidentę Mariją, kuri ir paaiškina kaip, kodėl, kokiu būdu salos susiformuoja.
Dar tuomet, kai šalyje šeimininkavo Inkai, nedidelė indėnų bendruomenė neiškentė Inkų žiaurumo ir savo akis atsuko į Titikaka ežerą. Ta žmonių grupė, kaip ir specifinė jų kalba, vadinasi Aymara. Tai pirmieji Titikaka ežero gyventojai, kurie tam, kad pastatytų salas pirmiausia išpjauna 10-12 laaaaabai didelių žemės gabalų, tada naudodami virves juos stipriai ir tvirtai suriša. Tam, kad vienas nuo kito neatsiskirtų ir sala nesugriūtų. Taip gaunamas salos pagrindas. Ant jo vertikaliai ir horizontaliai sluoksniais dedamos pakrantėse skintos specialios nendrės. Daug, daug sluoksnių. Kuo geriau sala surišta ir susluoksniuota, tuo ilgiau ji išsilaiko. Žinoma, lietingu periodu kas dvi savaites, o sausu periodu kas savaitę yra patiesiamas naujas nendrių sluoksnis, nes sala šiek tiek grimzta. Štai kaip atrodo keliolika kartų sumažintas salos maketas:
Titikaka ežeras – gilus. Vandens gylis po sala, ant kurios mes vaikščiojome – 20 metrų! Eglė, atspėjusi vandens gylį net gauna suvenyrą iš prezidentės Martos rankų. Patikėkit, tikrai labai keistas jausmas, kai eini tarsi ant sausos žemės, tačiau kojos gerokai susmenga kas antram žingsnyje. Neveltui salos kartais vadinamos ir Reed Disneyland (liet. nendrinis disneilendas). Tikrai smagu.
Gauname ir dar vieną pramogą – pasiplaukiojimą sena valtimi padaryta iš šiaudų. Kol kiti turistai imituoja plaukiojimą panašiomis šiaudinėmis valtimis (iš tikrųjų link tikslo juos stumia motorinė valtis), mums pasiseka geriau. Dvi salos gyventojos su 4metukų bedante mergaite irkluoja išsijuosusios, kai valtyje 28 peruiečiai ir 2 gringai, arba mes. Čia vėl patiriam nenuginčijamą vyrišką kultūrą. Moterys dirba sunkiausius darbus – kilnoja, nešioja, irkluoja.
Kai kurios salos išskirtinai skirtos gyvūnams – paršiukams, juos ganantiems šuniukams ir vaikiukams. Tuo panaši ir kita mūsų aplankyta sala Bolivijos pusėje – Isla del Sol (saulės sala).
Ne visos salos Titikaka ežere yra plaukiojančios. Tiek Peru, tiek Bolivijos pusėje daug stabilių, seniai susiformavusių ir kalnuotų salų. Juk Titikaka aukštis – 3808 metrų virš jūros lygio! Toliau plaukiame į Isla del Sol. Išlipus iš valties mus pasitinka tik pakrante bėgiojantys paršiukai, murzini vaikiukai ir visas kelio dulkes surinkę asiliukai. Nei vieno žmogaus paklausti į kurią pusę čia mums eiti. Pasirodo, miestelyje šventė. Visi susirinkę į estradą – pučia dūdas, klausosi muzikos, geria alų, kartais kokia avių, kiaulių, asilų ar karvių banda prabėga. Nusipirkę boliviško alaus, prisijungiame ir mes. Laikas atrodo sustoja, o pieš akis vaidelis, primenantis mums labiau Viduržemio jūrą, nei aukščiausio pasaulio ežero gamtovaizdį.
Beje, vaizdelis pro miegamojo (už 2,5 dolerio vienam) langą irgi vertas bent milijono.
Kitą dieną žygiuojame 13 kilometrų iki kito salos galo. Toks tad salos ilgis. Pietinė salos pusė pasirodo žymiai labiau komercializuota. Kas galėjo įsirengė viešbutį, kiti parduotuvėles, kavines, restoranus, o sutikti vaikai prašo juos fotografuoti ir mokėti pinigėlių, arba tiesiog „karamela, senor!”. Tokį įspūdį patvirtina ir laive atgal sutikta čekų pora. Jie, vargšai, vos iš laivo išlipę pietinėje pusėje, turėjo susimokėti gringo mokestį už salų lankymą, o kai ketino eiti tuos pačius 13 kilometrų į kitą salos galas, kelias jiems buvo užtvertas, nes mat gringas turi susimokėti DAR ir už vaikščiojimą saloje… Taigi, ateities keliautojai, gabenkitės tiesiai į Šiaurinę dalį, kur tokių nesamonių nėra.
Grįžę į sausumą pavadinimu Copacabana (toks miestas, Bolivija) pataikome tiesiai į šventės įkarštį. Mat pirmą rugpjūčio savaitę čia suvažiuoja daugybė peruiečių ir boliviečių šventinti savo mašinų, laivų, namų, sielų ir t.t. ir pan. Mūsų akimis tai labai keista tradicija, neleidžianti mums atsistebėti Boliviečių išradingumu.
Taigi, jeigu nusipirkai naują mašiną, namą, laivą ar ką kito vertingo, atvažiuoji į Copacabaną, užlipi į aukštą kalną ir stoji į eilę prie altorėlio. Su savimi turi pamažintą šventinamo daikto maketą. Ir jis būtinai turi būti papuoštas. Altorėlyje jį pašventini, tada uždegi žvakutę, palaistai alumi, ant galvos prisipili blizgančių popieriukų, sukuri laužą arba paleidi kokią petardą. Čia jau nėra taisyklių – darai kaip gaunasi ar kaip nori. Tokį ritualą turi kartoti tris metus iš eilės ir tada jau esi pašventintas kartu su visais daiktais ir daiktų maketais.
Visą savaitę prie altorėlio tęsiasi eilės. O gatvėse pilna „pašventintų“ mašinų. Tai visiškai krikščioniška tradicija. Gal užsieniečiams ir mūsų kryžių kalnas kelia juoką, bet ši tradicija mumyse praplečia plačią šypseną.
Daugiau: greitgrisim.lt
