greitgrisim.lt/ Merida. Kalnai ir pilnos gyvūnų lygumos.

Paliekam Kolumbiją ir grįžtame į Venesuelą. Kelionė trunka 24 valandas autobusuose – visą dieną viename ir visą naktį kitame. Ankstų rytą atvykstame į Meridą. Tai miestas kalnuose, kuriame įsikūrę net keli universitetai, gyvena apie 200 tūkst žmonių ir jis yra pakankamai aukštai (1 600 m.), kad žiemą jame iškristų sniegas.

Pačiame mieste nėra daug ko žiūrėti. Anksčiau čia buvo ilgiausias/aukščiausias pasaulyje kalnų keltuvas, kuris pakeldavo turistus į ~4700m aukštį. Deja, jis uždarytas bent dviems metams, nes yra remontuojamas. Kita turistų traukos vieta yra į Gineso rekordų knygą įrašyta ledainė. Knygoje ji atsidūrė dėl to, kad gamina per 900 skirtingų skonių ledų. Aišku, neturi visų iškarto, tačiau jas nuolat keičia. Eglė valgė sūrio ir mėtų čipsų ledus, o Andrius tik paragavo ryžių ir „power ranger“ skonių. Pasirinkime iš įdomesnių dar buvo mėsos („carne“), tuno („atun“) ir kumpio-sūrio („queso y jamon“) ledai. Vien pavadinimai leidžia suprasti, kad tai daugiau pinigų išmetimas nei pramoga. Valgant ledus gali ilgai skaityti, kokių skonių ši ledainė kadanors pagamino – nuo vodka iki viagra ir nuo Guinness iki Reuters. Tikrai linksmai praleidžiame valandą.



Po trijų dienų Meridoje pajudam toliau. Guamanchi expeditions mus veža į lygumas “los llanos”, kur mūsų laukė puikios trys dienos. Los Llanos – tai vieta Venesueloje, kur aptinkama daugiausiai gyvūnų rūšių. Mums lietuviams, kurie be naminių gyvūnų per metus pamato daugiausiai vieną lapę ar kiškį, čia akys raibo. Taigi apie visus to kaltininkus iš eilės:

Krokodilas. Jų čia vienu metu apsidairęs pro džipo langus gali pamatyti tiek, kiek Vilniuje matai balandžių, o gal net daugiau. Visi išsirikiavę aplink upę arba mažus vandens telkinius, kur išsižioję šildosi saulėje.



Anakonda. Jos ieško vandenyje su pagaliu ir vėliau ištraukia parodyti ir pasifotografuoti. Mums pavyko rasti vidutinio dydžio – 4,5m ilgio. Tikrai šlykštus padaras, o prisilietus jaučiasi, kaip ji visomis jėgomis bando ištrūkti.



Skruzdėda. Didžiausias mūsų šypsenas sukėlęs gyvūnas. Jis dydžio kaip šerniukas, visiškai taikus ir valgo tik skruzdėles. Be to šis gyvūnas turi patį ilgiausią liežuvį. Vėliau ilgai ginčyjomės, kuri jo dalis juokingesnė – nosis ar uodega. Ir svarstėme, kiek skruzdėlių jis per dieną suvalgo.



Kapibara. Tai didžiausias graužikas pasaulyje – mega-žiurkėnas. Visur netoli vandens būriuojasi po keletą ar kelioliką, o labai įdienojus įlenda į vandenį iki pusės ir sėdž. Atrodo lengvas grobis plėšriems gyvūnams, kaip pumos ir jaguarai, tačiau Kapibaros puikiai plaukioja ir po vandeniu gali išbūti iki 5 min. Visada jas pamatę nusišypsodavom.



Upių vėžlys. Didelis, smirdantis, tačiau gerai įsižiūrėjus – visada šypsosi. Tai viena iš seniausių išlikusių vėžlių rūšių.



Paukščiai. Jų čia daugybė. Plaukiant upe kur bepasisukę matome flamingus, vanagus, erelius ir dar daugybę kitų paukščių kurių rūšių nežinome. Abu upės krantai atrodo gyvi.



Gaidžių peštynės. Programoje to nebuvo, bet sužinoję, kad tokios vyksta gidai mus užvežė. Vyrai gerokai išgėrę stato pinigus už vieną ar kitą vištiną, vėliau aistringais šūksniais palaiko savo favoritą. Tuo tarpu specialiai paruošti gaidžiai talžo vienas kitą snapais ir kojomis. Vyrai šaukia, jų vaikai ima pavyzdį, o turistai sėdi amo netekę. Kova baigiasi po 15 min ir pasirodo nei vienas nelaimėjo. Vyrai eina dar alaus ir stato už kitus gaidžius. Mes visi judame toliau, ir sutariame, kad tai didžiausia nesamonė, kurią matėme Venesueloje.



Šalia puikių safarių džipais ir upe išbandome save naujuose dalykuose – jodinėjome žirgais, žvejojome piranijas. Eglei labiau patiko pirmasis, o Andriui antrasis užsiėmimas. Per šitas dienas nekartą pagalvojome, kad tai greičiausiai yra kolkas geriausios mūsų kelionės dienos. Pasibaigus turui sėdme į autobusą ir judame link krioklių.

Daugiau: greitgrisim.lt
Įdomybės:
Skaityti komentarus