Προσοχή Παρακαλώ arba septynios pažintys su Graikija.

Pirmą kartą šiuos žodžius išgirdau plaukiant keltu iš Atėnų uosto į Santorinio salą. Nežinau kodėl, bet ši frazė ilgam įstrigo į atmintį. Lietuviškai tai skambėtų taip : „prosohi parakalo“. Keistas žodžių junginys reiškiantis „prašau dėmesio“. Pirmus kartus jokio dėmesio niekam aš neskyriau, sėdėjau pavargęs ir mąsčiau, koks velnias man liepė trenktis į dievų žemę Eladą... 2003 m. Rugpjūčio 30d. 3 val. Nakties. Vilnius. Mintys apie būsimą kelionę ir nuotykius virsta smagiais šiurpuliukais ir bėgioja po visą kūną nugalėdamos viltį nors trumpam užmigti. Dar porą valandų ir kertam Lietuvos Lenkijos sieną palikdami tėviškę ir visas jos rūpintojelių statulėles. Maždaug po 12 valandų nustojam plūsti Lietuvos kaimynų iš vakarų kelius ir pasiekam Čekiją. Kvailos mintys apie vis dar nepasiektą tikslą ragina judėti toliau, neleisdamos užsukti į pakelės smūklę ir iki sąmonės netekimo mėgautis vietiniu aliumi. Riedam tolyn. Po truputi tiesus kelias pradeda vingiuoti eglėmis apaugusiomis Austrijos Alpėmis. Toliau mažoji Slovėnija, savo pajūriu nuostabi Kroatija, Juodkalnija ir bėdų nualinta Albanija. Pažintis su Graikija nr. 1. Aš niekur neskubu. Priartėjame prie pasienio ruožo. Gan ramu. Tik prie pasų kontrolės punkto klega eilute išsirikiavusi vaikų futbolo komanda. Dokumentų patikrinimas vyskta gan lėtai, tad gretimai stovintys ir iš nuobodulio žiovaujantys muitinės darbuotuojai nutaria pasėdėti ant mūsų automobilio bagažinės. Po kelių minučių vienas iš jų mosteli man ranka ir pirštu parodo, kad judėtumėme posto link. Stiklinėje būdelėje sėdi atsilošęs vyriškis ir rūko. Paduodu per langelį jam dokumentus, o jis nekreipia dėmesio ir rūko toliau. Tik po kelių į orą paleistų dūmų kamuolių pasienio darbuotuojas kėdute su ratukais privažiuoja arčiau, užsikelia koją ant kojos, išpučia dar porą dūmų ir ima tikrinti pasus. Kažką tyliai sau po nosim bambėdamas šių laikų Heraklis štampuoja pasus, meta juos ant stalo, vienu kojos pasispyrimu su visa kėde grįžta į pavėsį ir pabaigia rukyti . Pažintis su Graikija nr. 2. Bare tik vaikinai. Dar prieš pradėdami kelionę gerai išstudijavome Graikijos žemėlapį, kelių žymėjimus, pasižymėjome lankytinas vietas, bet tik įvažiavus į šalį ilgą laiką žemėlapį laikome ant kelių. Pagrindinė priežastis ta, kad dauguma nuoruodų užrašytos graikų abėcėlės raidėmis. Na jei miestelio pavadinimas žemėlapyje užrašytas didžiosiomis raidėmis, o ant kelio ženklo mažosiomis – tenka sustoti šalikelėje ir ir patikrinti ar tikrai ten turime pasukti. Pagrindiniuose keliuose, jungiančiuose didžiuosius miestus, yra užrašai ir lotyniškomis raidėmis, bet išsukus iš jų tenka dažnai paprakaituoti. Po trejeto dienų vis tik įvaldau alfą, betą ir gamą, kelių nuoruodos jau nebebaisios. Pirmasis miestelis, kuriame žadame apsistoti nakvynei, žemėlapyje pažymėtas Kastorijos vardu. Tiesa pakeliui iki jo tenka sutikti piemenis jojančius ant asilų. Nežinau, kodėl, bet jie sėdi ne apsižergę kiekvienas savo gyvūlį, o šonu. Griebiu fotoaparatą ir už kelių sekundžių blyktės šviesa apšviečia vakaro prieblandoje beišnykstančius piemenis. Išgirstame džiaugsmingą „Ooooo“. „Linksmi, laimingi žmonės“, - pagalvojame mes ir po kelių minučių įvažiuojame į Kastoriją. Šalia miestelio tyviliuoja ežeras, tiesa vaikščiodami krantine pastebime daug nudvėsusių žuvų, o nemalonus kvapas veja mus lauk nuo vandens į pirmą pasitaikiusią taverną. Ši kažkuo panaši į lietuvišką barą: sienos raudonų plytų, mediniai stalai, suolai, visi žiūri sporto varžybas, tiesa ne futbolo, ne krepšinio. Moterų nėra, išskyrus vieną, ji barmenė, šalia sėdi jos vyras ir glosto ašarom apsipylusį vaiką. Graikijoje vaikų auklėjimas ne vien moterų pareiga, tačiau vakarinis pasidėdėjimas vyrui – šventas reikalas. Visi linksmi, bet nė vieno girto (aišku būna visko). Vieni šnekučiuojasi, kiti žaidžia domino ar kauliukais. Dauguma guršnoja alų, vyną, kai kurie mineralinį, ką mūsuose tikrai retai pamatysi. Dar kiti smaginasi anyžine degtine, skiesdami ją perpus su su vandeniu. Laikrodis rodo vienuolika valandų vakaro, ore tvyro 27 laipsniai šilumos. Apsimetame, kad visai nekaršta, nes saulė jau seniai nusileido, gaivinamės porą bokalų šalto alaus. Pažintis su Graikija nr. 3. Motorolerių rojus Iš Kasandros pajudame link Salonikų. Pusiaukelėje sustojame ir pirmo pasitaikiusio žmogaus pasiteiraujame teisingo kelio. „Ja nipanimaju“, ištaria išsigandęs žmogėnas. Rusų kalbos mokėjimas greitai išsprendžia visas problemas ir mes artėjame prie vieno iš didžiausių Graikijos uostamiesčių. Salonikai gyvi naktį ir dieną. Pusė žmonių – miesto gyventojai, kita pusė – turistai. Žmonių tiek daug, kad miesto įžymybių lankymas sekina ir darosi nepakeliamas. Galerijaus rūmai, Romėnų turgus ir teatras, Rotonda ir daugelis kitų statinių, kuriuos verta aplankyti tikram antikos architektūros mėgėjui. Eismas mieste gan tragiškas, dieną – pastovus kamštis. Jei neturi dviratės transporto priemonės (motociklai, moteroleriai, mopedai, dviračiai, jų čia apstu) gali būti įkalintas automobilyje porą ir daugiau valandų. Apžiūrėję įžymybes nutariame aplankyti Kasandros iškyšulį, garsų savo vienas šalia kito išsidėsčiusiais paplūdymiais, mažais miesteliais ir didžiąją dalį vietovės besidriekiančiais pušynais. Pažintis su Graikija nr. 4. Himeros kambarys ir anyžinė. Priartėję ir pie iškyšulio ir imame ieškoti, kur apsistosime, norint sutaupyti dešimtį ir daugiau eurų galima nakvynės ieškoti pas privačius žmones. Tai padaryti nėra sudėtinga, ant namų sienų ar gatvėse apstu nuoruodų anglų, vokiečių, italų kalbomis apie nuomuojamus kambarius. Užsukame ir mes į vieną “vilą” pavadinimu “Flamingo”. Ant mažos kalvelės pušų paunksmėje stovi porą mažų namukų apaugusių vijokliais. Pro medžius matyti mėlyna jūra. Ieškome šeimininkų, bet deja nesėkmingai. Netoliese sutinkame tuose pačiuose apartamentuose apsistojusius turistus. Šie perspėja , kad į namo duris neskambintume, nes šeimininkas miega. Dirsteliu į laikrodį – 4 val. dienos. Tada sužinome, kad geriausia būtų ieškoti šeimininko žmonos, kuri dirba gretimo miestelio restorane. Numojame ranka ir važiuojame toliau. Ant kito namo tvoros išvystame užrašą : “Netrukdyti iki 17 val. siesta”, tad likusį laiką nusprendžiame praleisti vaikščiodami po paplūdymį. Grįžę atgal randame apie 60 metų moteriškę, juodais šiek tiek pražilusiais plaukais ir saulės bei vėjo nugairinta juoda oda. Veidas išvagotas raukšlių, o šypseną puošia sugedę geltoni dantys. Tikriausiai taip Himerą (senovės graikų pabaisą) įsivaizdavo Homeras.užverda derybos dėl nakvynės. Mūsų vos neištinka juoko priepuolis, kai ji porą kartų eina tartis su vyru dėl kainos. Užeina už namo kampo ir rėkauja pati su savimi, kol vyras saldžiai miega. Antrą kartą grįžta su kambario raktais ir porina, kad mum labai pasisekė. Taip taip, kurgi ne. Išsikrauname daiktus ir skuodžiame prie jūros, kol visai dar nesutemo. Penkias minutes ieškau, kur pasidėti rankšluostį, nes visas paplūdymys nusėtas nuorūkomis. Tenka liautis ieškojus švarios vietelės. Pasidedame bet kur daiktus ir puolame į jūrą. Vakarui nusiperkame anyžinės. Linksminamės lauko terasoje pasišviesdami kambario lempa pro atviras duris, nes laike šviesos nėra. Naktį linksminame uodus įskridusius vidun. Ryte kambario siena panaši į mažą kruviną mūšio lauką. Pažintis su Graikija nr. 5. Asilų reketas. Priartėjame prie Olimpo kalno. Gretimame miestelyje apsirūpiname mineraliniu vandeniu bei maistu. Kalno papėdės aikštelėje pastatome automobilį ir ruošiamės rytdienos kopimui. Netoliese vaikštinėja niekieno neprižiūrimi asilai ir skambina po kaklais pririštais varpeliais. Priartėja prie mūsų ir užuodę šviežio batono kvapą, sklindantį iš praviros bagažinės, nori nugvelbti maistą su visu maišeliu. Ilgai mosikuoju rankomis bandydamas nuvyti gyvulius. Galų gale bagažinė uždaryta, asilai sotūs, kuprinės paruoštos. “Patogiai” įsitaisome automobilyje ir laukiame ryto… Kelionė parsideda 8 val. Siauru vingiuotu keliuku po truputi kylame auštyn, apačioje palikdami kalnų upeliukus, pušų giraitėmis apaugusius kalnus. Pasiekiame pirmąją stovyklavietę. Nutariame šiek tiek atsipūsti, mėgaujamės kava. Poilsio aištelė atvira kiekvienam, tačiau norėdamas valgyti savo maistą turėsite susimokėti. Kai kurie turistai tai išgirdę pasipiktina ir pietų isitaiso ant gretimų uolų. Stovyklavietėje galima už tam tikrą mokestį praleisti naktį ir ryte tęsti kelionę. Tai daro visi normalūs žmonės, išskyrus mus ir sportininkus. Tad toliau kylame aukštyn. Pakeliui sutinkame besileidžiantį pagyvenusį rumuną, kuris visais galimais būdais bando atkalbėti tęsti kopimą, neva mums pritrūks laiko ir pasiklysime tamsoje. Jokių dvejonių – tik į viršų. Galų gale pasiekiame vieną iš viršūnių (visuomet galvojaum kad Olipmo kalnas turi tik vieną viršunę). Pergalės šūksniai, poilsio valndėlė besižvalgant po Dzeuso valdas ir sekinantis lipimas žemyn. Kojos linksta, norisi išmesti kuprinę. Pradeda pildytis rumuno burtininko kerai – sutemsta. Pradedame dvejoti dėl kelio. Pasišviesdami prožektoriumi leidžiamės toliau. Tolumoje išgirstame varpelius. Mano gerieji asiliukai, kaip aš jūsų pasiilgau. 14 val. pasivaikščiojimas po kalnus baigėsi. Įsitaisome atomobilyje ir iškart užmiegame. Pažintis su Graikija nr. 6. Graikiški griuvėsiai. Po kopinėjimo po kalnus kelias dienas ilsimės Platamono miestelyje. Mažas, nedidelės geležinkelio linijos padalintas pusiau, kurortinis miestelis pritraukia gan daug turistų. Dieną visi taškosi jūroje, vakare šturmuoja kavines. Išbandome ir mes nacionalinę virtuvę. Užkandžiaujame dolmadakija – maži „lietuviški“ balandėliai su vynuogių lapais, ragaujame keptus kalmarus, mousaka – panaši į italiskus lakštinius. Alkį paprasta numalšinti valgant gyros – mėsainio ir kebabo mišinys. Visi geria šaltą kavą kitaip dar vadinamą Frape, vakare linksminasi prie Ouzo (anyžinė degtinė) stikliuko ar asočio jauno vyno (Retsina). Pasisotinę graikišku maistu ir atgavę jėgas aplankome Platomono pilį. Pirmoji pažintis su vietine architektūra. Tenka šiek tiek nusivilti, nes pilyje randame tik akmenų krūvas ir kelis alyvmedžius. Paliekame miestelį ir judame link garsiųjų Meteoros vienuolynų įsitaisiusių ant uolų viršūnių. Į vienuolynus mūvėdamas šortus nebūsite įliestas, teks mautis plačias kelnes čia pat prie įėjimo. Apžiūrime graikų ortodoksų kambarius, vidaus kiemelį pilną margaspalvių gėlių. Dėmesį traukia granatmedžiai su prisirpusiais vaisiais. Nuo uolos matyti gretimas raudonų stogų miestelis... Netrukus mes ir vėl kelyje. Traukiame į Delfio šventyklą.Graikai šią vietą vadina visaip: Delfi, Delfus, Delfai. Ir daug kitų versijų išgirdome klausinėdami kelio. Į šventyklą nusprendžiame nueiti anksti ryte, kad nebūtų kitų turistų ir kad galėtumėm netrukdomi nufotografuoti tris likusias kolonas. Teisą pasakius, tik kolonas ir išvystame. Iš žemės šiek tiek išlindę kyšo antikinių pastatų griuvėsiai su informacinėmis lentutėmis : čia buvo licėjus, čia – mini amfiteatras, čia – tas, čia anas. Nesu ypatingas antikinės architektūros gerbėjas... Išlikusios kolonos aišku gražios, bet labai nusibosta, kai lankytinose vietose pamatai vis tą patį vaizdelį: trys ar keturios kolonos ir akmenų krūva. Taip kalbėjo ir vienas rūsų turistas, kai susimokėjęs už bilietus išvydo keturias Sunijaus miestelio kolonas. Tikrai vertas dėmesio Atėnų Akropolis ( tik gaila, kad iš restauruojamų kolonų kyšo armatūra), senoji Agora ir netoli esantis antikos muziejus. Dauguma lankytinų vietų Graikijoje yra mokomos, tad labai nustembame, kai Spartoje randame niekieno neprižiūrimas sugriuvusias kolonas ir tokius pačius griuvėsius kaip ir visur. Jokių bilietų ir jokių perspėjimų, kur negalima lipti ar ko negalima liesti. Pažintis su Graikija nr. 7. Cukriniai nameliai ir sieros garai. Iš atėnų uosto keliamės į Santorinio salą. Pakeliui keltas sustoja keliose salose ir mes stebime vaizdą kaip „niekur neskubantys“ graikai skuodžia užsiimti geresnių vietų. Prie staliuko prisėda vidutinio amžiaus moteris su vyru. Pastarasis vos neužgriūva ant mūsų iš smalsumo bandydamas kartu su mumis fotoaparato lcd ekrane peržiūrėti nuotraukas. Palikę kuprines šalią kėdžių einame apsižvalgyti po denį. Gryžę randame užimtas vietas. Graikų šeimynėlė šauniai okupavo visą stalą. Ant vienos mūsų kėdės sumesti drabužiai, ant kitos – kojas ištiesęs laikraštį skaito vyriškis, šiukšlės buvusios vienoje stalo pusėje pasklidusios abiejose pusėse. „Okupantų“ veiduose veiduose regiu nuostabą ir skaitau mintis: „Negi jūs sugryžote?“. Dauguma pagyvenusių vyriškių žaidžia tautiniu žaisliuku Kambaloi (ant virvelės suverti rutuliukai), vaikai šlamščia greitą maistą, kažkas netoliese tiesiai ant stalo gliaudo saulėgražas. Į santorinį keltas atplaukia 3val. nakties. Išsilaipinę regime įspūdingą vaizdelį: už metalinės tvoros, kad nesutryptų turistų, vietiniai kambarių nuomuotuojai rėkia mosuodami reklaminėmis lentelėmis, bandydami prisivilioti poilsiautojus. Susitariame su vienu rėksniu dėl kainos, sumetame kuprines į autobusiuką ir riedame į „pažadėtą rojų“. Vienas mažas kambariukas, vienas mažas langas, vienas mažas šaldytuvas, viena sena maža rūbų spinta, viena maža lova, vienas didelis ventiliatorius... Ryte žingsniuojame link jūros. Iki jos mus skiria 5 min. kelio. Vietoj gelsvo smėlio išvystame juodos smulkintos skaldos paplūdimį. Juodasis „smėlis“ degina padus, tad neišvengiamai tenka sumokėti už gultus ir pavėsinę. Po dienos aptinkame raudoną, bei baltą paplūdimį iš vietos smulkintų uolų. Norėdami apsidairyti po salą išsinuomuojame automobilį ir keliaujame po vietos miestelius. Tarsi iš pasakos išnyra balti cukriniai vienas už kitą gražesni namukai mėlynai dažytomis langinėmis ir tvoromis. Visur zuja begalės turistų, vietiniai siūlo turus laivu iki vis dar rusenančio ugnikalnio. Susigundome ir mes. Kelis šimtus metrų virš jūros lygio iškilęs ugnikalnis kartas nuo karto išsiverženčiais sieros garais primena apie tai, kad jau kartą buvo pelenuose palaidojęs Santorinio YA miestelį. Dėl ugnikalnio veiklos vienoje iš įlankų vanduo maišosi su šiltais sieros garais, todėl čia jūros temperatūra net 40 laipsnių. Paplūdymio čia nėra, tad norėdami išsimaudyti „verdančiame“ vandenyje turite šokti iš laivo ir apie šimtą metrų plaukti iki šiltūjų srovių. Kūnas pasidengia ir „pasikvepina“ siera. Po kelių dienų gryžtame į žemyną ir pasukame link namų.

Booking.coms
storyLazyload();