„Graikijos sostinė ir didžiausias miestas Atėnai gyvuoja 3500 metų ir yra vienas seniausių Europoje. Pavadinimas kilęs nuo senovės graikų deivės Atėnės vardo. Miestą iš trijų pusių supa kalnai, o iš ketvirtosios – jūra. Didingą jo istoriją liudija antikiniai pastatai, iš kurių žymiausias yra Akropolyje esantis Partenonas, tapęs simboliu. Atėnai laikomi demokratijos bei olimpinių žaidynių gimtine“.
IŠLIKĘS PER AMŽIUS
Mes čia pirmą kartą. Iš apartamentų esančių Ioulianou gatvėje nuėjome iki Larisos metro, sėdome į traukinuką, ir pavažiavę kelias stoteles išlipom. Pažintį su sostine pradėjome šventosios uolos papėdėje. Tęsėme - Plakos gatvėse. Tai seniausias gyvenamasis Atėnų rajonas. Pavadinimas kilęs iš žodžio "pliaka", kuris paprasčiausiai reiškia „senas“. Apstu amatininkų: dažyklų, audyklų, kafeterijų. Tarp į turistų minias besiorientuojančių įstaigų, galima aptikti meno kūriniais prekiaujančių dirbtuvių.
Plaka - senos margos gatvės. Siauros. O kartais tokios „liesos“, kad negali prasilenkti du susitikę žmonės. Plaka - mėgstamas atėniečių kvartalas. Čia sugyvena XIX amžiaus pastatai su neoklasicizmo namais. Ir neoklasicizmas su senosiomis bizantiškosiomis šventovėmis. Gatvėse pilna mažų jaukių kavinių ir tamsių tavernų. Kaip mat pagauna vietos atmosfera, o pasivaikščiojus ilgiau, iš atminties pradeda kilti skaitytų mitų ir nutikimų nuotrupos.
Šiandieną šitos gatvės jau klega kitu gyvenimu, daug besiskiriančiu nuo to, kuris čia šurmuliuodavo prieš šimtus metų. Eidami iš vieno skersgatvio į kitą, prieš akis mes tarsi pasižiūrėjome filmą - MIESTO istoriją. Paįvairintą sulipintais artefaktais ir buities scenelėmis iš išėjusių gyvenimų. Prisiminėme viešpatavusius papročius, tvarką ir teisę, į ką senovės graikai tikėjo, ko vylėsi ir, žinoma, kaip ir kada linksmindavosi. Lyginome jų įpročius su šiandieniniais ir juokėmės iš to, kaip nedaug jie skiriasi nuo dabartinių prisirišimų.
Pirmąją dieną nepuolėme žiūrėti Akropolio, o funikulieriumi pasikėlėme ant aukščiausios miesto kalvos. Panašiai kažkada pažintį pradėjome su Stambulu - pakildami ant aukštumos, kad gerdami kavą, neskubėdami apžvelgtume miestą, kuriame tada buvome vos tris dienas. Prisiminę klaidą, į Atėnus atskridome vienuolikai. Ir ant kalvos pabuvome kur kas ilgiau, nei tada Stambule. Neskubėjom. Nes nėra ko skubėti.
Lykavetus aukštuma iškilusi 277 metrus. Čia yra stačiatikių koplyčia, kelios kavinės, restoranas. Ir 4000 žmonių talpinantis amfiteatras. Jame vyksta koncertai, menų festivaliai, net mitingai. Mūzų kalvoje mūzos gyvena ir šiandien. Neišnyko. Čia taip pat įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Atėnų vaizdas.
Ilgą laiką ši kalva buvo plika, skurdi. XX amžiaus pradžioje apsodinta medžiais. Su mūsų Gedimino kalnu įvyko atvirkštinė metamorfozė.
Iš čia geriausiai matosi Akropolis. Ir jo architektūros šedevrai: lengvutė, tarsi ore sklandanti Atėnės Nikės šventykla – nepaprastasis Erechteonas, nepralenktas savo tobulumu Parfenonas, dailus Irodionas. O dar – ryškus vaizdas į Sarono įlanką. Ir į visą didžiulį miestą taip pat...
Apie Atėnus teko girdėti nemažai prastų nuomonių, atseit gražu tik tai, kas čia sena. Tik architektūros paminklai, tik praeitis. O naujųjų laikų miestas neišvaizdus, neišraiškingas, neįsimintinas, purvinas ir nešvarus.
Gerai, kad pakilome. Kylant ir kopiant aukštyn, už nugaros pasiliko visi mus čia atlydėję stereotipai, nes iš viršaus atsiveria visai kitokio miesto vaizdas - švaraus tarsi pienės pūko, ir visiškai balto, lyg iš pasakų atsibasčiusio: vaiskaus, permatomo, plevenančio, kaip vaikystės prisiminimo. Ir tame švytinčiame baltume - rusvi senovės pastatai ir šventovės.
Gerai pradėti pirmąją pažintį iš aukščiau. Iš ten nesimato to, kas smulku, niekinga ir neverta tavo dėmesio. Nesimato tų nelemtų kvartalų, kuriuose knibžda nešvarūs žmonės, „perrūšiuojamas“ konteinerių „turtas“, mėtosi šiukšlės. Ir kur vakarais žilos moterys sėdi ant kanalizacijos šulinių dangčių ir mėgina tramdyti alkoholio ir narkotikų padauginusį jaunimą.
AKROPOLIS - PARTENONAS
Akropolį aplankėm po dviejų dienų. To delsimo priežastys buvo labai paprastos – blausiai šviečianti saulė (be jos negalima tikėtis gerų nuotraukų) ir vėlyvi atsibudimai. Bet ir tą dieną iš lovų išlipome vėlai, o prie Akropolio kalvos atsidūrėme nerekomenduotinu laiku – apie dvyliktą.
Tačiau jokių spūsčių neaptikome. Tikriausiai spalio mėnuo nėra turistų mėgstamiausias, arba mums tąkart, paprasčiausiai, pasisekė. Apie kopimą į kalvą buvau prisiskaitęs gąsdinančių straipsnių; kad sunku, kad prakaitas žliaugia, kad kojos neneša...Nieko panašaus nepatyriau...Užsikabarojau lengvai, tarsi trisdešimtmetis...
Atėnų Akropolis – visas architektūrinis ansamblis.
Tai aukštutinė miesto dalis, įsikūrusi 156 m aukštyje. Jau Mikėnų civilizacijos laikais šita vieta buvo gerai įtvirtinta, ją supo gynybinė siena. Apie Akropolį ir jo pastatus visi esame prisiklausę, prisižiūrėję, prisisapnavę. Kažkada pirmą kartą atsidūręs Maskvos Raudonojoje aikštėje labai nusivyliau, nes išvydau ją būtent tokią, kokią mačiau šimtuose fotografijų, litografijų ir kino filmų. Negaliu pasakyti, kad ji man tada nepatiko. Tačiau nenustebino... Prireikė daugybės metų, kad į gerai žinomą vietą galėčiau pažvelgti naujai ir atrasti tai, ko nepamačiau žvelgdamas pirmąjį kartą.
To paties pasikartojimo bijojau ir šįsyk. Nes viskas matyta daugybėje meno albumų, parodų ir turistinėse medžiagose. Vilniuje, paskui Peterburge ir Maskvoje, turėjau fantastiškus meno istorijos dėstytojus. Ačiū jiems, su šitais pastatais jie mus studentus kažkada supažindino taip smulkiai, taip fantastiškai apie juos šnekėjo, jog kartais atrodydavo, kad aš savo vaikystę praleidau būtent tenai... Taigi logiška, jog bijojau nusivilti.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. Tikriausiai šitam susitikimui jau buvau pasiruošęs. Vaizdas manęs nešokiravo ir nepribloškė. Nes anksčiau patirtos klaidos privertė kur kas ramiau, tačiau giliau pažiūrėti į tai, ką jau regis daugybę kartų regėjau.
Partenonas. Dėstytojai mums jį aprodė visą, nuo pamatų iki stogo, realų ir „rekonstruotą“, išdemonstravo kiekvieną koloną, kiekvieną tos kolonos defektą, įskilimus, nuobrėžas, supažindino su ankstyvomis ir paskutinėmis restauracijomis. Ir vis tiek ši galybė pribloškia. Ne veltui (pastatytas V amžiuje prieš mūsų erą, graikų meno amžiuje), iki šiol yra labiausiai vertinamas ir dažniausiai kopijuojamas pasaulyje.
Partenonas beveik neturi tiesių linijų, o jo marmuriniai luitai sujungti pamišėlišku tikslumu. Šiandien žinoma, kad visos to meto matematinės žinios buvo panaudotos sąmoningai apskaičiuojant teisingus išlinkius ir nuokrypius, siekiant optinėmis apgaulėmis sukurti tobulybę.
„Harmoningas pastato dalių – kolonų ir perdengimų – santykis, buvo atrastas VII amžiuje prieš mūsų erą. Kad pasiektų idealias proporcijas graikai rėmėsi ne tik matematika, bet ir tuo, ką jie itin aukštino – vyro - atleto kūną. Filosofas Vitruvijus rašė, jog proporcijų matu šventyklų kolonoms graikai rinkosi žmogaus pėdos ir jo ūgio santykį. Partenono kolonų skersmuo sudaro beveik šeštąją dalį jų aukščio. Harmoningų formų paslaptį mokslininkai įminė rasdami įvairiose pastato dalyse atsikartojantį vienodą (4:9) aukščio ir pločio, pločio ir ilgio susikirtimą.
