Ne, nepulkite ieškoti popieriaus ir pieštukų formulei spręsti. Ne apie matematiką čia. Na gerai, su matematika gal ir prasilenksim, mat formulė pavadinime kažką juk reiškia, jei jau nuo jos pradedu.
Taip, jei įdėmiais kaitote, jau atspėjote, kad (a2+b2=c2)2 bus, turbūt, kvadratu apie a2+b2=c2. Jie vistik praleidote, lengvai rasite „sprendimą“ čia, bloge.
Aha, važiuojam į Samos. Vėl. Nors Pasaulis po pandemijos niekada nebus toks, koks buvo iki jos. Galima ilgai pilstyti iš tuščio į kiaurą apie viruso kilmę, vakcinų blogį, prievartinį skiepijimą ir panašiai, bet niekur tokios diskusijos neveda. Visi esame sistemos dalis, norime ar nenorime. Žinoma, galima visiškai atsiriboti nuo sistemos, išvažiuoti į negyvenamą salą, nusipirkti dvi ožkas ir bananų palmę, atsijungti nuo visų tinklų ir dėti skersą, bet tada – pats sau direktorius ir pats atsakai už savo veiksmus. O kol esi sistemos dalis, o broli, neturėk kvailų minčių, kad tu turi kažkokią teisę ar galimybe nebūti jos dalimi. Sistema visur. Niekam nesvarbu, kad tu neturi Facebook‘o, kuris tave seka. Sekti tave paprasčiau, negu kada nors. Susimokėjai kortele parduotuvėje ar internete ir parduotuvė žino (o gal ir kažkas už parduotuvės ribų), ką tu valgai ir kada. Įsijungei spotify ir visi, kam reikia, žino, kokia muzika tau patinka. Pažiūrėjai youtube ir aišku, kas tau šiuo metu aktualu. Informaciją mes sunešame patys ir ta informacija apie mus taip pat sistemos dalis. Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Esu apie rašęs. Norėčiau, kad sistema man primintų, jog pieną aš pirkau užvakar ir, turbūt, laikas nusipirkti šviežio. Norėčiau, kad sistema pasiūlytų man gėrimus pagal mano skonį, kuris persidengia su kitų vartotojų skoniu, bet jie dar pirko tą ir aną gėrimą. Gal ir tu pabandyk. Norėčiau, kad AI, įvertinęs mano simptomus, pasiūlytų gydytojui galimus ligos variantus pagal kitų pacientų ligos istorijas. Mes, žmonės, sunešame informaciją, o tai reiškia pelną korporacijoms, patys. „Jei kažkas kažkur yra nemokama, reiškia prekė esi tu“. Take it or leave it. Klausimas ne kaip priešintis sistemai, o kaip sistemoje gyventi. Prieš 100 ar 1000 metų buvo tas pats. Visi buvome sistemos dalis. Gimei vergovėje – esi sistemos dalis. Darai, kas tau pasakyta. Gimei karališkoje šeimoje – esi sistemos dalis. Tik karališkos. Dabar mes turime daugiau laisvių, negu bet kada. Ne, gal iš vergo į karalius ir nedaugelis peršoka; paliekam genijus su unicorn start-upais nuošaly; bet galimybė pasirinkti laiptelį ant kopėčių tarp vergo ir karaliaus tikrai didesnė, negu buvo. Negu kada nors buvo. Aš renkuosi aukštesnį laiptelį, kai galiu, jums leidus. Nuversti kopėčias būtų labai kvaila, kai pats ant jų, aukščiau ar žemiau, stovi. Ir pykti, kad stovi žemiau, nėra jokios prasmės. Kopėčios, t.y. veikia, kol jos, kopėčios (sistema) egzistuoja.
Bet ne apie tai čia. Čia bus, kaip sakiau, apie kelionę į Samos. Skiepus turime, galima bandyti išvažiuoti. Rizikuojant, bet pasverta.
Kodėl tokiu keistu metų laiku? Todėl, kad vaikams mokykloje pora laisvų dienų. Žiūrėjom į trobeles prie ežero – brangu. Į kokią Lenkiją. Dar brangiau, o ir kelionės po Rytų Europą manęs nežavi visai. Norisi pailsėti, o ne fokusus kasdien išgyventi. Pridėjus dar keletą laisvų vaikams ir pasiėmus lasivą savaitę man, praplėtėm paieškų geografiją. Vila su baseinu (ta pati vila arba kažkur visai šalia iš a2+b2=c2) kainuoja dabar du ar tris kartus pigiau, negu prieš pandemiją. Jei būtumę pasirinkę kažką paprasčiau, kelionė savaitei būtų kainavusi, kaip dvi naktys prie ežero. No brainer.
Užbėgsiu už akių – ne, pilnas lėktuvas neteršia aplinkos daugiau, negu automobilis, skaičiuojant CO2 emisijas keleiviui / km. Ypač koks nors Volkswagen Passat ar Audi Būlka.
Lėktuvas 5.55 ryte, taigi keltis reikia labai anksti. Garantuotai bus eilė, o dar ir važiuot pusantros valandos. Suplanavom keltis pusę dviejų. Užmigti anksčiau nepavyko, o ir po tokio ilgo laiko kelionė kelia kažkiek nerimo. Prabudinėjau reguliariai. Ieva, girdžiu, taip pat. Išlipo ji iš lovos pirmą, tuoj iš paskos ir aš. Jei nesimiega, tai nėra ko voliotis maišu, reik lipt ir virt cepelinus. Apie cepelinus aš čia šiaip sau. Niekas jų, žinoma, nesiruošia nei virt, nei juolab valgyt. Kava, lagaminai, pasų ir visų dokumentų, covid pasų, kelionės formuliarų begaliniai patikrinimai. Laikai atėjo. New normal, tskant. Kažkada pagrindiniai dalykai, kurių nebuvo galima pamiršt, buvo pasas ir kreditinė kortelė. Visa kita galima vietoj nusipirkt. Šiais laikais svarbiausia – covid pasas. Bet jei tai reiškia, kad keliauti galima, nors ir tris galiu turėt. Ir dar keturias kelionės, keleivių ir panašias formas galiu užpildyt. Žinoma, paso ir kortelės, jokiu būdu negalima pamiršt. Šventa nūdienos trejybė.
Su švedais beveik niekada jokių fokusų nebūna. Oro uoste prašoma dėvėti kaukes, bet dėvi kokie 3%. Mes nedėvim, nors kaukes turim. Visi sveiki. Tomui jau dvylika, graikai reikalauja testo. Iš vakaro pratestavom ir testas, kaip suprantat, neigiamas. Su teigiamu testu dar miegotume savo lovytėse ir eitume džiaugtis pliusaštuoniais ir lietumi lauke. Nors gal dar negirsiu dienos be vakaro.
– Reikia kelionę etapais padalint, tada lengviau. Pirmas – nuvažiuot į oro uostą. Antras – užsiregistruoti. Trečias – įlipti į lėktuvą. Ir taip toliau, – sako Ieva.
Trys pirmi punktai Ievos checkliste – check. Lieka turbūt pats svarbiausias – kontrolė vietoje. Nors jei čia praėjom, ten turėtume irgi praeiti. Bus matyt.
– Savo atsinešto alkoholio gerti negalima, – sako palydovai.
Ne, ne man sako. Sako visiems. O aš tyliai galvoju, negi atsiranda, kas šeštą iš ryto vartoja savo atsineštas vaišes. Matyt atsiranda, jei perspėja negert. O gal šiaip SAS rutina.
Aha, kelionė pirkta pas Apollo, bet skrendam su SAS. Apollo savo lėktuvų neturi. Nors SAS – dar geriau.
Nors dar tik septynios iš ryto, o valgyti kažkodėl norisi. Paprastai praleidžiu pusryčius ir pirmas dienos meal‘as būna pietūs. Dažnai ir paskutinis. Ir taip, pusryčiai nėra svarbiausias dienos meal‘as. Nors mus ir mokė atvirkščiai. Pagalvokit logiškai. Žmogus evoliucionavo 10000 kartų (ne kArtų, o kartŲ). Šiuolaikinė visuomenė, su 24 valandas prieinamu maistu, bananais ir braškėm vasario mėnesį, egzistuoja tegu jau 2 kartas. Ir čia aš pritempiu už ausų. Prieš šimtą metų jo, reikėjo pusryčių, kad cukranendrių plantacijoj ar prie anglies vagono vakaro sulaukt. Dabar, kada sėdim darbe ant sėdimųjų, pusryčiai nėra svarbiausias dienos maistas. Ir iš viso mes valgom per daug. Gal kokį vakarą išsiplėsiu. Dabar tingiu ir labai laukiu užsakyto maisto lėktuve.
– Tu alkoholio imsi, – klausia žmona.
– Ne, o tu?
– Aš irgi ne.
Visai norėčiau, bet jei rytas iki septynių prasidės alumi, tai koks laukia vakaras? Turbūt joks. Šeimos galva nulūš prie baseino per piet. Geriau pasitaupysiu.
Pasitaupiau. Retsinai. Esu rašęs. Man – puikus atsigėrimas karštą vasaros dieną, trenkiantis sakais. Taip, čia dar vasara. Auto, išnuomoto per kelionių organizatorių ir su primokėtu pilnu draudimu, termometras rodo 27, o kalnuose net 31. Nusileidus prie jūros – 25, bet patikėkite, tie 25 su drėgme priverčia prakaituoti. Mes jau atpratom nuo saulės ir karščio, o čia dar vis sezonas. Net ir graikams sezonas. Auto kainavo nedaug. Gal kokie 160 eurų savaitei. Tingiu žiūrėt, o tiksliai nepamenu. Pilnas draudimas – dar 84. Piguva, lyginant, kad ir su Lietuva, kur už keturias dienas suplojom vos ne dvigubai. Ir ne, pas kokį nors ten Kęstą ar Bronių tikrai nesinuomosiu, kad sutaupyt skatikų, bet paskui pusę metų prabudinėt naktim belaukiant papildomų išlaidų už „subraižytą šoną“ ar „nudrožtą rankinį stabdį“. Geriau iš rimtesnės kompanijos su pilnu draudimu. Niekada nebūna jokių klausimų. Uždarai viešbučio duris, numeti raktą ir viso geriausio. Iki naujų kartų.
