Geriausi įspūdžiai saulėtajame Maroke


Išsimiegoję patraukėm ieškoti garsiųjų gamtos sukurtų arkų. Paėję paplūdimiu gavom nemenką dozę adrenalino: teko laipioti uolomis, kai apačioj bangos daužosi kaip pašėlusios ir kartais tenka nulipt žemyn kol banga neatėjo, kad būtų galima peršokt ant kitos uolos. Patyrėme nemažai menkų kūno sužeidimų, bet tuometiniai įspūdžiai buvo to verti. Akys net nežinojo kur žiūrėt, į uolas, į šėlstantį vandenyną, į žemę, pilną kriauklių, ar į dangų?. Tik, deja, tų arkų taip ir nepamatėme, nes mus atbaidė iš kokių 20 metrų aukščio krentantys akmenys ( ne akmenukai, o rimti akmenys, kurio smūgis būtų pirmas ir paskutinis), tad toliau eiti pabūgom ir kaip galėdami greičiau lėkėm atgal, nes nepamirštamų vaizdų prisirijom pakankamai daug. Ačiū Dievui, likom gyvi, po tokios iškylos(beje, tos arkos yra pusiaukelėj tarp Midleft ir Sidi Ifni, o apie Midleft girdėjom labai daug gerų atsiliepimų). Susikrovę daiktus patraukėme link Grand taxi ir išvažiavom į trasą link Essaouira (Agadire, kaip buvo planuota, neapsistojom porai naktų, nes gavom atsiliepimų iš vietinių, kad nėra ko ten žiūrėti. Beje, savaitė prieš mums atvykstant, būtent ten buvo nežmoniška kaitra, per kurią mirė labai daug pagyvenusių ir ligotų žmonių).

Susitranzavom net netranzavę du berberus, važiuojančius į Agadir‘ą. Ir vėl buvom pavaišinti arbata, po kurios bandėm tranzuoti į Essaouirą, ir vėl sustabdėm netranzavę ;) tačiau tas vyras paaiškino, kad mes dar neesam Agadire ir pavežė mus link kelio į Essaouirą. Tai buvo pirmasis nedidelis nesusipratimas. Iš ten mus nuvežė į kaimelį už 30 km „Maroc Telecom“ atstovas ir jo pusbrolis (taip, pusbrolių ir brolių ten labai daug). Paragavę keistų bananų, augančių tik viename regione, stabdėm toliau.. tačiau jau buvo apie 20:00, o likę dar 180km.. o tada prasidėjo.. iki šiol manėm, kad sutikom daug keistų ir pašėlusių žmonių, taip pat manėm, kad su Grand taxi kalnų keliais važiuot baisiausia.. bet šis prancūzas aplenkė visus ;) Alginai jis atrodė savo elgesiu kaip personažas iš „Keistuoliu teatro“ spektaklio „Karalius Elnias“ Džoraldino :) važiuoti teko naktį, kalnų keliukais, kai furos ir mašinos važiuoja per kelio vidurį ir pereina į savo juostą, kai kely pamato kliūtį… Bet ir pats Ibrahimas viską dar labiau kraupino, prieš kiekvieną posūkį, paleisdamas vairą ir daužydamas jį pagal niekan nežinomą ritmą ir įsivaizduodamas, kad tai yra būgnas. Lėkdami ant 120km/h vos nepartrenkėm žmogus, jei nebūtų Rokas pradėjęs kaip pašėlęs rėkt „STOP“, būtų viskas baigęsi liūdnai, nes per savo akinių storį jis tikrai būtų jo nepamatęs. Bet užtat gavom pakvietimą pavieėtt Paryžiuje pas Ibrahim‘ą :)

12 nakties atvykę į Essaouirą greit susiradom nakvynę ir kadangi buvom išsekę nuo kelionės , ėjome miegot bei atpalaiduot nervus nuo visų išgyventų baimių.

Įpusėjusią kelionę vainikavom nuostabiu poilsiu vėjų mieste, Essaouira. Seniau tai buvo hipių sostinė. Šio miesto senamiestis taipogi įtrauktas į UNESCO paveldą.
Išties nieko ypatingo ten nenuveikėm, tiesiog daug laiko praleidom chillindami, tai geriausias būdas pailsėti po vargingos kelionės autostopu, nes keliavom išties netrumpai: 300km per 10 valandų.. tai užtruko taip ilgai dėl to, kad keliavom per kalnus ne autostradiniu keliu(tad dar viena pamoka, rinkdamiesi autostopą, patikrinkite koks tai kelias, pagrindinė autostrada ar ne). Vandenynas ten išties užburiantis, o Essaouira dar vadinama vėjų miestu, kitaip sakant ten yra burlentininkų ir kaitistų rojus, nes kas gali būti geriau už įlanka su štorminiu vėju. Tačiau keista tai, kad nors vėjas beprotiškas, bangų praktiškai nėra. Susidūrėm su dar vienu nematytu dalyku, vandenynas per pora valandų nusėsta apie 50 metrų į tolį nuo kranto, buvusio prieš pora valandų, taigi vakare mažas paplūdimys virsta milžinišku paplūdimiu :) tačiau diena taip pat nesuprantamai vandenynas gali užlieti visą paplūdimį ir tai kartais įvyksta akimirksniu ir nemažai paplūdimio miegalių atsiduria vandeny ;)
Gyvenom vidury medinos, viešbutyje „Agadir“. Labai jaukaus berberiško stiliaus kambaryje, gyvenom ant stogo, tad turėjom ir savo terasą su vaizdu i mediną. Tad pusryčiaudavome būtent ant atviro stogo, o rytais kalbėdavome su žuvėdrom, jos atskrisdavo kiekvieną rytą. Taip pat turėjom šaunius kaimynus iš Maljorkos. Galim dar paerzint, kad vaisiai ten labai pigūs, už 7 Lt nusipirkom: 2 melionus, kilogramą bananų ir didelę kekę vynuogių.
Aišku laiką leisdavom ne vien bimbinėdami paplūdimy, aplankėme Essaouiros uostą su daugybe vienodų mėlynų žvejų valtelių, ir daugybe žuvėdrų. Taip pat buvom prie gynybinių sienų, kur pristatyta patrankų nukreiptų į vandenyną, senovėj buvo labai lengva stebėti artėjančius priešus ir iškart imtis priemonių. Buvom kooperatyvinėse dirbtuvėse, kuriose audžia, gamina medžio dirbinius, baldus (baldų kainos tikrai juokingos, turint omeny, kad tai rankų darbas… Kiekvienas ornamentas yra išpjaustynėjamas, į kurį vėliau klijuoja šieno gabalėlius). Kas dar dėl rankų darbo, Algina užsisakė berberiško stiliaus kelnes, su visais matavimais, medžiagom, siuvimais, tai atsiėjo 150Dh, būtent tokią kainą norėjom siūlyti, bet buvo gėda sakyt tiek mažai, tai paklausėm patys kiek kainuos, tiek ir pasakė, o derėtis net liežuvis nekilo, neveltui, pasiuvo be jokių brokų, per vieną dieną.
Deja nelabai sekėsi mums su maistu.. Tai apgaudavo, tai maisto kaip pelėm.. tai dar kas nors.. ragavom jūrų gerybes, už tai, kad ginčijomės dėl kainos ir pasiekėm savo, gavom labai negražiai paruoštą maistą (viskas suversta i vieną krūvą, neiškepę ir viskas anglyse..) tik paskutinę dieną radom vietą kur pagamina pagal užsakymą, atnešus savus produktus, tai ir pasimėgavom nuostabiu Tajinu. Labai apsimoka, vien dėl to, kad tu prisiperki tiek kiek nori, gaunasi kokiais 10-20Dh pigiau, bet ir porcijos trigubai didesnės.

Kai iškeliavom į El Jadid‘ą, manėm, kad visa kelionė užtruks kur kas ilgiau, bet susistabdėm du vyrukus, kurie pavežė iki miestelio link El Jadidos ir tuo pačiu gavom nemokamą ekskursiją su individualiu gidu po kooperatyvines dirbtuves, kuriose gaminami įvarūs produktai (muilai, aliejus, medus, kosmetika, kvepalai ir t.t.) iš Argan medžio.

Šis portugalų sukurtas miestas, visas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Taip pat tai yra Maroko jūrų uostas.
Kai tik atlėkėm, susiskambinom su Rachid ir susitarėm susitikti mažam paplūdimy prie porto. Eidami manėm, kad paplūdimys tikrai mažas kol nepamatėm… pasirodo portas buvo ne portas o parkas, tad nuėjom į visiškai priešingą pusę, kažkur 20min, bet poto paskambinom vėl ir susitarėm tikslią vietą. Susiradom viešbutį, patį pigiausią El Jadidoj‘e, bet iš tiesų jis buvo pats prašmatniausias kokiam teko gyvent Maroke, turėjom dvi dideles lovas ir vaizdą į vandenyną, netgi rozetę! Ir visas malonumas atsiėjo 120 Dh.
Rugpjūčio 21 dieną prasidėjo Ramadanas. Tai yra ”šventė” kai negali valgyti, gerti, bučiuotis ir pan., nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio. Ir ši šventė trunka 3 savaites, gerai, kad mes patekom i pradžią.. Aišku būtume džiaugęsi, jei tektų gyventi šeimoje, nes tai būtų tobulas būdas pamatyti viską iš šalies ir įsilieti į jų gyvenimą. Galvojom, kad būnant vieniem, mūsų tai nepalies, ir į Rashido žodžius, užsipirkit maisto rytui, praleidom pro ausis, negalvojom, kad nebus kur valgyt.. arba nusipirkt pavalgyt … o prekybos centras yra beveik už miesto ribų.. RAMADANAS GERAI! (sparnuota Alginos frazė žiaumojant prekybos centro batoną su tepamu sūreliu „Kiri“). O tai vaišės buvo.. Saulei nusileidus nuėjom ieškot normalaus maisto, tokio kaip pasta, couscous, tajin, bet visur turėjo tik pusrytinį meniu (batoną su „Kiri“, pupų sriubą Harira ir dar daugiau batonų su visokiais bulvių įdarais). Pusryčiai prasidėjo 19:30.. štai kokia šventė ;)Kuo labiau artėjo pusryčiai, tuo labiau visi veidai piktėjo, o pavalgius visi tampa hyperaktyviais pamišėliais. Miestas švenčia iki vakarienės, maždaug 3-4 ryto. Būtent šiame mieste supratom, kad kaip Lietuva- krepšinio šalis, Marokas- futbolo. Kai tik vandenyne lieka mažai žmonių, visas jaunimas sueina žaisto futbolo išilgai palei visą krantinę, susidaro turbūt kokių 15 futbolo aikščių.

Rachidas nusivedė į Shisha house, ten mes pažinome plaštakių juodąją rinką ir jų išvaizdos ypatumus ir elgesį.. Buvo ką pažiūrėt, lyg nemokamas cirkas, kur gali rast dramblių, egzotiškų roplių, krokodilų ar net ryklių.

Tarp kitko, Maroke įstatymas draudžia viešai rodytis marokiečiu porelėm, juos net gaudo policija. Jei tokią porą pagauna, skambina merginos tėvam, ir jos šeima patiria didelę gėdą, kas ateityje jai gali sutrugdyti susirasti vyrą. Taip pat, yra toks įstatymas, draudžiantis vietiniam vaikščioti su turistai, neturint jokios tapatybės kortelės, paso, vairuotojo pažymėjimo ir pan. Už tai, gali išvešti ir į areštinę, o jei tuos turistus kažkas apvogsm pirmasis įtariamasis bus būtent tas vietinis. Tad Rachid’as labai persigando, kai mus tris sustabdė policija, jis net apsimetė, kad yra ne su mumis, išsigandome ir mes, nes pagalvojom, kad ponao policininkai pamanė, kad esam markiečiai, o pasirodo jie ieškojo italų, mat rado pamestus pasus.

Buvom nuėję į uostą, ten laipiojom medinos gynybinėm sienom. Užlipus į viršų, atsiveria puikūs vaizdai, nes miestas tarsi ant delno nupieštas. Nuėję pas žvejus, pamatėm daug visokiausių žuvų, tarp jų ir ryklių, ir kardžuvių galvų besimetančių ant kranto… Poto Algina bijojo plaukioti vandenyne, nors rykliai gaudomi maždaug už 15-20 km nuo kranto..

Tą pačią dieną aplankėm buvusią portugalų vandens saugyklą. Vaizdas neapsakomas, bet nuotraukose tai įamžint pasistengėm.
Vakare su traukiniu (sumokėjom po 120Dh, bet buvo verta, nes atstumas nemažas, tad sutaupėm labai daug laiko) atvykome į Meknes, imperatoriškąjį Maroko miestą, buvusią sostinę, susiradom viešbutį ir vėl pavadinimu „Agadir“. Na kaip čia apibūdinus tą viešbutį.. Skylė be šviesos ir su langu į kitą kambarį, bet buvom pernelyg pavargę ir išalkę ieškotis kito varianto, nes nuo ankstyvo ryto nieko neradom pavalgyt. Nuėjom pavalgyt vištienos, lemtingos vištienos.. Vakare Algina manė esanti peršalus.. Išsimiegoję susipakavom daiktus ir nulėkėm į Volubilis (Nuo Meknes iki Moulay Idris, ir nuo ten iki Volubilio, su visais Grand taxi mokesčiais ir bilietais už įėjimą į Volubilis, sumokėjom ar tai 100, ar tai 120Dh dviese). Volubilis- tai Romų imperijos miestas, įtrauktas į UNESCO paveldą. Daugybė apgriuvusių pastatų, su daugybe korintinių, dorėninių, jonėninių kolonų, Bazilika, Kapitolijum, triumfo arka, forumu, taip pat nustebom išvydę puikiai išsilaikiusias mozaikas ant grindų, kurios suteikė nemirštančio miesto įvaizdį. Tai miestas kurio kiekvienas pastatas turi savo legendą. Tad jų prisiskaitėm daugybę. Bet kažkodėl įsiminė labiausiai įsiminė apie vyra, slėpusi auksinį žiedą savo namuose. Volubilyje praleidom pora valandų, gal būtumėm iškentę ir daugiau, tačiau nebuvo kur slėptis nuo saulės. Grįžę į Meknes, nuėjom pavalgyt i McDonald’s, beje ten ir pusryčiavom, nes tai buvo vienintelė veikianti maitinimo įstaiga mieste… ypač graudu buvo žiūrėt į tėvus, kurie buvo atsivedę savo vaikus pavalgydint, liūdna, kad mažylius taip maitina, kai kuriuos net per prievartą, kai gali paruošt maistą namie. Pavalgę apžiūrėjom mediną ir nusprendėm, kad ji gražesnė būna be žmonių, nes savo prekėm (originaliais Mike, Adibas ir šiaip tradiciniais aukso sidabro spalvos žėrinčiais dželabais) jie užgožia visą medinos grožį.

Kitą diebą apsisprendėm lėkti į neplanuotą miestą mūsų maršrute, Chefchaouen.

Pakliuvom į žavų miestelį kalnuose. Vaizdai užgožė kvapą. Visas miestas yra baltai žydras nuo senų senovės, tokiu būdu jie apsisaugo nuo arčiau negu kituose miestuose, esančios saulės. Tai net ir nauji pastatai yra nudažomi šiomis spalvomis. Na, o tada atsiliepė lemtingoji vištiena… Algina susirgo nežinia kuo.. o brolyti.. tai nekokia gyvenimiška patirtis. Algina net buvo apsiverkusi ir kartojo ”mirsiu nafik” (ir žinot viskas dėl ko? dėl Ramadano, nes Ramadans juk labai gerai!).Ir kai kiekvieną kartą Algina išgirdus žodį nafik pradeda verkt, o Rokas juoktis. Algina sedėjo ant dietos, ryžių ir vandens, bandė paįvairinti meniu, tad ėmė gerti ryžių nuovirą, bet poto apsistojo tiesiog prie ryžių… dar išbandė ir marokietišką liaudies mediciną, kuria pasirūpino senas marokietis hipis, kuris buvo apsistojęs tame pačiame viešbutyje(hipis irgi buvo keistas. Taip pat susipažinom ir pora, keliaujančia aplink pasaulį, jau 9 mėnesius, dar 3 likę). Teko gerti įvairius prieskonius su vandeniu. Galiu patikinti, neveikia. Tame mieste beveik nieko nenuveikėm, nes Algina pavargdavo užlipt iki antro aukšto.. Tik nepagalvokit kad taip nieko ir nedarėm, aplankėm kiek galėjom ir visai nemažai miesto pamatėm. Atskirų objektų, kuriuos pamatyti vertėtų nėra, užburia tiesiog pačios gatvelės, kuriose vakare pasijauti lyg šiltoj apsnigtoj žiemoj.

Alginai didžiausia baimė buvo, kai reikėjo 4 valandas autobusu važiuot į Fes per kalnus, o autobuse nėra nei tualeto, nei sustojimu, bet Algina stipri, ji sugebėjo. Jums įdomu kas tai buvo? Neaišku iki šiol, nors nuo užsikrėtimo praėjo trys savaitės, ji iki šiol laksto po daktarus, darosi tyrimus ir sėdi ant virto maisto dietos, nes kitaip patiria nežmoniškus pilvo skausmus, kurie priverčia raitytis.

Po trijų naktų apsistojimo, teko grįžt į Fes, iš kur turėjo išskristi mūsų lėktuvas.

Daiktai

Didelės ir patogios kuprinės prireiks kiekvienam, nes kitaip ir nugaros, ir galvos skausmai garantuoti, o kam to noris kelionėj? Į šiltuosius kraštus keliaudami, su rūbais nepersistenkit, jei rūpinatės grožiu, nebijokit, jiems egzotika vien tai, kad mūsų balta oda, nesvarbu, kad purvina, prakaituota, kreivu įdegiu ir apsilupusi. Pagrinde reikia imtis daugiau apatinių drabužių, pora šortų ir maikutes, kurias galima nešiot pakaitom ( kartais, kai kita tiesiog išsivėdins ;). Rūbai geriausia lengvai krentantys, nevaržantys, nes labai nemalonus jausmas, kai maikė prilimpa prie kūno taip, kad reikia draugo pagalbos ją atplėšiant. Jokiu džinsų, kojinių, striukių, megztinių, nebent keliautumėte i dykumą ar į kalnus (miestai kalnuose nesiskaito), nes ten būna pakankamai vėsu naktį ir vėlai vakare, čia aišku, kalbame apie vasaros metą, nes būtent tuomet ir keliavome. Na o miestuose, temperatūra net vakare pasiekia 30 laipsnių. Taip pat pasirūpinkite patogia avalyne, geriausia kelioninėm basutėm, nes jos tinka visur.

Booking.coms
storyLazyload();