Filipinai




Bacoloid

Į Negros salą, Bacoloid miestą atplaukėme jau pavakariop. Grįžimas iš Guimaras, atsisveikinimo pietus su Juno, plaukimas keltu – šiek tiek užtrukome, todėl jau buvo ir antra dienos pusė. Nieko daug nenuveiksi, bet nieko daug ir neplanavom. Bacaloid miestelyje apsistojom pas jau seniai mūsų laukusiu vieno iš Dainiaus draugų (ir tuo pačiu Roberto) – pusiau filipinietiškos, pusiau amerikietiškos kilmės ir išvaizdos vaikinuką Tony. Linksmai nusiteikęs, tiesiai iš egzo žmogelis atrūko mūsų pasitikt tieisiai į laivų portą, tad susikrovę šmutukes jo amerikietiškame pikape, pajudėjom pas jį į namus. Tony yra, ko gero, pats jauniausias amerikos pensininkas. Čia rimtai. Jam šiuo metu vos dvidešimt šeši. Vaikinas kareivis ir tarnavęs rimtose misijose, Afganistane, Pakistane, Irane, atstovaudamas Amerikos armiją. Per vieną nelaimingą atsitikimą, jis gavo rimtą nugaros traumą, ko pasekoje jis nebegali turėt jokio fizinio krūvio. Tai šiuo metu jis gauna socialines išmokas, studijuoja ir gyvena savo malonumui. Net ir savo sodininkystės biznį pradeda, nori augint įvairius vaisius bei daržoves. Gyvena Filipinuose, nors yra amerikos pilietis. Anot jo, nėra pasaulį gražesnės vietos gyvenimui nei Negros sala :] Ir aišku, daug keliauja po visur. Aplankęs daugybę šalių, įskaitant ir mūsų pabaltijį, Lietuvą, apie mūsų šalį turi šiltus prisiminimus, ypač apie moteris :]

Nemažai pasaulio, kaip pats pasakojo, pamatė tada, kai dirbo Busho asmens sargybinių – šį faktą patvirtina ir kambarį įrėminta asmeninė Amerikos padėka Tony‘ui. Nors ir nenustebome, tačiau labai smagu, kai įėję į jo namus, viename kambaryje pamatėme kabančias dvi didžiules vėliavas – Amerikos ir Lietuvos :] Mūsų buvo laukta :] Kaip supratome, aplamai pas jį užsuka daug keleivių ir keliajančių draugų – viena siena skirta visiems palinkėjimams, užrašams, mintims. Palikom ir savo šedevrą, Andrius pabuvo dailininku ir numaišė penkis itin gražius veidelius, kad mūsų užsukimas taip pat turėtų ženklą toje sienoje.

Tad tiek apie Bocoloidą ir mūsų padėtį, ryt pajudėsim per Negros salą į San Carlos. Pats Bocoloidas man pasirodė kaip visiškai tradicinis Filipinų didmiestis, purvinas, apleistas, chaotiškas, skurdas ir turtas šalia, kaip ir visur, nieko kažko jame ypatingo nepastebėjau, tad ir nelabai ką turiu papasakot apie jį. Daug įdomiau tai, kas mus sutiko, kur mes apsitojome ir su kokiu žmogumi susipažinome. Kai Tony vėl atvyks į Lietuvą (sakė, tikrai tai bus, tik neaišku kada), tada jau mes kabinsim štatų vėliava ;]


Negros sala

Apie Negros salą, dar prieš išvažiuodamas buvau skaitęs daug teigiamų atsiliepimų iš kitų, ten buvusių turistų ir keliautojų. Apie gamtą, paplūdimius, kalnus, gamtą. Tad kai atvykome į Bacaloid, laukiau, kada gi pajudėsime kelionei per šią salą – noris viską išvyst savo akimis. Dar pirma vakarą Tony mus nuvežė prie vienos iš įdomių Negros salos vietų – 34 kilometro kelyje tarp Bacoloid ir San Carlos. Ši vieta įdomi tuo, kad čia neveikia fizikos dėsniai. Arba veikia, tik kažkokie kitokie nei tie, kuriuos mes įpratę matyt ir žinot:] Įdomumas tame, kad atvažiavus į pakalnę ir įjungus laisvą pavarą, mašina pradeda riedėt į kalną. Taip taip – į kalną, kad ir kaip tai juokingai skambėtų. Važiuoji į pakalnę nuo kalno, sustoji, įsijungi laisvą pavarą arba visai išjungoi variklį ir tada.. automobilis pradeda riedėt aiukštyn į kalną. Apie tą vietą buvau grdėjęs, maniau, kad tai optinė apgaulė, tačiau šiuo metu jau nežinau. Kelias tikrai eina į kalną ir mašina rieda į jį – bandėm kokius šešis kart. Tada ir butelį kaip gulsčiuką naudojom kelio lygumui matuot, ir atsiklaupę žiūrėjom – velnias žino kaip ten yra. Tiesa, bandžiau ir savo kojom ir eisena tikrint – vienu metu lyg ir pasirodė, jog kai apsisuki ir pradedi eit į kalną, eit daros lengviau ‚] Mistika. Visgi esu linkęs manyt, kad čia kažkokia optinė apgaulė, gi sunku patikėt tuo, kas prieštarauja šimtą kart patikrintiem dalykam :] Esu girdėjęs, kad analogiška vieta dar pasaulyje yra Argentinoje.

Buvome aplankyti ir Hot Springs šaltinių. Taip pat laukinė vieta, beveik džiunglėse, kur trykšta iš žemės karšti požeminiai vandenys. Vieta įdomi, nes įkurta beveik džiunglėse, visur tvyro sieros kvapas, gniaužiantis nosį tol, kol pripranti, o aplink laukinė tyla. Viršuje, tiesiai virs baseino cypia ir skraido nerealus kiekis šikšnosparnių – ko gero, baseino šviesos privilioja vabalus ir visokius kitokius mini skraiduolius, tai skraidančios pelės jais ir maitinasi. Sėdi baseine, o virš tavęs palmėse vyksta visas mitybos procesas :] Viskas viršuj cypia, krykštauja, juda. Įdomus jausmas. Pats baseinas karštas taip, kai gerai įšalęs kaitini kojas – įlyst reikia atsargiai ir palengva. Ir būt neilgai – ne daugiau dvidešimt minučių, kūno rakandandus ilgai mirkyt ugnikalnių vandeny nesveika :] Tad po šių sieros vonių, gero valandos masažo ir skanios vakarienės, miegojome Tony namuose geriau nei bet kur kitur prieš tai.



Kitą dieną (savaitės ar mėnesio dienų supratimą esu seniai praradęs) pajudėjome San Carlos link. Vietiniu atobusu, pilnu taburečių ekstra sėdėjimui, daug besikeičiančių vietinių žmonių bei prižiūrimo pikto konduktoriaus. Šis jaunuolis vos iš ketvirto karto man atmetė gražą – ryškiai norėjo likučius pasiimt sau. O tie likučiai nemaži – 800 pesų, nes bilietas tik 200. Bet po kažkelinto priminimo, piktai gražino, daug nesileisdamas į kalbas. Šiaip tokių žmonių nėra daug šioje šalyje, dauguma sąžiningi ir draugiški, tačiau, kaip pamatėm, vienas kitas pasitaiko :] Jausmas įdomus, kai sėdėdamas senam supuvusiam Ikaruse važiuoji per serpantinus, kai kelias vingiuoja aukštyn žemyn, kalnas, pakalnė, skardžiai, lygumos kalnų viršukalnėse, vėl skardžiai ir taip visą kelią. Ir vairuotojas ne iš lėtųjų – tad naturaliai smegenyse kažkas vis pradeda galvot, kas jei stabdžių šlangutė nutrūkts, kas jei į posūkį neįsirašysim, kas jei.. Reik vyt tokias mintis, tada iškart sėdėt ramiau. Tad ėmiau fotiką, atsistojau tarpdury ir fotkinau pro šalį bėgančius vaizdus. Besikratančiam autobuse, vingiujančiam kas dešimt metrų palei skardžius tai daryt įdomu ;] Viena ranka laikais, kad neišskristum pro niekad neužsidarančias duris, kita ranka bandau fotiko mygtuką spaudyt ;] Kaip paparacis tikras. Vienu metu į autiką padavė gaidžių – jie, labai gražiai supakuoti, keliavo į Sant Carlos. Gaidžiai įdėti į bambukų pintines taip, kad vos kyšo uodega, pintinės suspaustos ir užverštos taip, kad nepajudėsi – bene penkiolika tokių paketų buvo suguldyta po sėdynėmis ir porą valandų keliavo. Kai sustodavome paimti ar išleisti keleivius, tada iš po sėdynių visur pasigirsdavo bandančių (ko gero, snapai papančioti irgi) giedot pauksčių garsas, toks spiegiantis juokingas kakariekuuuu :] O jei rimtai, stresas jiem turėjo būn nežmoniškas, tačiau čia Azija ir gyvūnais nėra labai rūpinamasi. Mačiau ant džipnio stogo grotų gulinčius ir keliaujančius paršus, pintinėse supakuotus gyvus gaidžius, uždarytus mažuose narvuose pauksčius ar pririštas beždžionėles. Lietuviški gyvūnų apsaugos žmogėnai čia rastų kur pasireikšt:]

Pati Netgos sala tikrai velniškai graži. Ko gero, gražiausias gamtovaizdis, ką matėme per visą kelionę. Na, aišku, buvo labai gražus ir Palawan‘as, tačiau ten nebuvo tokių didelių kalnų, daugiau lygumos ir džiunglės. Negros sala garsėja visoje Azijoje savo cukrašvendrėmis – pagrindinis salos verslas yra cukraus gavyba, tad bene visa sala dirba šiai šakai. Daugybė cukrašvendrių plantacijų, sunkvežimių ir mašinų, vežančių jų kotus perdirbimui, visi keliai nubarstyti iškritusiais cukrašvendrių pagaliais, visur pakelėse aikštelėse vyksta krovos darbai, žmonės einantis ir važiuojantus dirbti į tas plantacijas – iškart matosi, kad čia tai bene pagrindis salos variklis.

Analogiškai kaip Guimaras, kur viskas sukasi apie Mangus. Judėdami senu Ikarusu, pasiekėme ir kalnų zoną. Labai gražu ir net kažkiek primena Austriją, jei pamiršim ten esančias skambančias karves - kalnai, žalumos, akmenuoti upeliai, visur besišypsantys linksmi žmonęs. Nors imk, išlipk ir džiaukis vėsiu oru, kuris kalnuose jau ne toks karštas kaip miestuose ir salos apačioje. Daugybė žalumos ir ryžių plantacijų, terasų, padarytų ant kalnų skardžių – viskas kaip iš atviruko. Gaila, kad visus tuos grožius matėm tik pro atviras autiko duris – būtų smagu ten sustoti ir pasigrožėt. Bet kuriuo atveju, šio kelių valandų tripo skersai Negros užteko, kad suprastume, jog ši sala tikrai verta dėmesio. Nematėme jos baltų paplūdimių, didžiulių krioklių, tačiau užteko ir kalnų, žalių lygumų, ryžių terasų, kad suprastum, jog čia tikrai verta pabūt ilgiau, apkeliau, pasikrožėt. Galbūt kitą kart , nes nežinau jau ir pats, ar mano moto, kad gyvenimas per trumpas važiuot du kartus ten pat, galioja Filipinams ;]


Sant Carlos


Apie Sant Carlos daug rašyt nėra ką. Visiškai vietinis mietelis. Tai jau mokame atskirt, kur keliaja turistai ir kur tu esi tikra retenybė, pasirodęs baltaodis. Kai eini per miestelį ir matai, kad už tavo nugaros susirinko trisdešimt vaikų, spiegančių iš džiaugsmo ir norinčių sumušt su tavimi rankomis, paliest tave – supranti, kad čia tokių kaip mes nedaug :]

Daug vaikčiojome po šį miestuką, buvome turguje, vietinėse parduotuvėlėse. Kai eini per miestely ir apsižvalgęs pamatai, kad apsoliučiai visi žiūri į tave, jausmas labai įdomus. Jauties keistai ir ant padidinamo stiklo. Aišku, žmonės be galo draugiški ir visada šypsosi, tad tas žiūrėjimas tai naturalus jų smalsumas ir tiek. Sunkiai radom ir ką užkast – yra kepyklų su labai neskaniom bandelėm, yra greito maisto, bet nieko normalaus – tad kelionės pabaigai pavalgėm vištienos, keptos beveik gatvėj, kartu su kitais vietiniais žmonėmis. Ir nieko, nė kiek neblogiau ir su varikliais niekam problemų nebuvo. Maistas čia geras visur.

Deja, bet mūsų kelionė šypsenų šalyje eina pabaigon. Visa, kas gera turi pradžią ir turi pabaigą. Mes jau prie pastarosios :] Ryt judame ryte keltu į Cebu miestą, tada skrisime į Manilą, iš ten jau namų link.


Link Lietuvos

Ką čia ir beparašysi, iš pavadinimo viskas aišku. Baigiam savo ekspediciją ir judam jau link namų. Biški liūdna, bet kažkiek jau ir norisi. Įspūdžių ilgam, net receptoriai kažkiek atbukę nuo to, kiek visko pamatėme :] Reikia mini pertraukos, kad vėl pradėtų stebint tai, ką matai. Nes kitaip žmogus pasidarai labai nejautrus net ir tiem dalykams, kurie prieš tris savaitęs būtų tave privertę aikčioti iš džiaugsmo ir nustebimo.
Kelionė namo irgi bus ilgoka ir nelengva - daug keisim transportų :) . Šiandien, tai yra penktadienis, anksti ryte iš Sant Carlos keltu pajudam į Cebu salą, tada autiku kažkiek valandų riedėsim i Cebu miestą, iš kur skrisim į Manilą. Šešių valandų laukimas ten, tada skrydis į Abu Dabi, tada vėl šešių valandų laukimas, vėl skrydis, taip šeštadienio vėlų vakarą atsidursim Frankfurte. Nakvynė, gal net vokiško alaus bokalas ir sekmadienį vakarop jau busim Vilniuje :]

Įspūdžių daug. Be galo daug. Minčių, įdėjų, planų, pamąstymų. Ir aišku, nerealiai užaštrėjęs noras keliaut, keliaut, keliaut. Pasaulis gražus, skirtingas ir įdomus. Kaip močiutė sakydavo - margas kaip genys ;] Tad nenuostabu, kad jau dabar su manimi važiuoja nauja ką tik įsigyta Lonely Planet knyga - kitai šaliai ir kitai kelionei. Jei išeis - šiais metais. Kur? Ten kur senai svajoju nuvažiuot, nuo vaikystės dar. Kaip pradėsim ją klibint - parašysiu.


Šaltinis: 101svajone.blogspot.com

Booking.coms
storyLazyload();