Filipinai




Daugybė foto Boracay atvaizduoja kaip salą su nuostabiu saulėlydžiu. Ir tas tiesa – Baltajame papludymyje (kuris ne daugiau baltas nei kiti paplūdimiai ir ne šviesesnis, nei pavyzdžiui smėlis SAL saloj pas Cabo Verde) saulė nusileido daugiau nei gražiai, padengdama viską fantastišku raudonumu. Saulėlydis man įstrigo, reikės rytoj paskirti jam laiko ir daugiau pafotkinti. Mėgaudamiesi šiuo raudonu vaizdu ramiai ėjome ieškoti vakarienės. Ji buvo netradicinė ir kitokia. Įdomumas tame, kad čia yra didelis žuvies ir jūros gėrybių turgus, kur gali nusipirkt ką tik nori. Žuvys, krabai, lobsteriai, aštunkojai, kalmarai, tunai, merlinai ir taip toliau. Išsirenki ką nori, kiek nori, nusiperki. Tada eini į daržoves, vėl darai tą patį. Tada su tais maišeliais eini į šalia turgaus esantį kabakėlį, išsirenki, kaip nori, kad tau pagamintų tavo atsineštą maistą ir mėgaujasi pačiomis skaniausiomis jūros gėrybėmis. Nes gamina velniškai skania, plius maistas yra šviežias, ką tik pagautas, tad toks negali būt neskanus. Mūsų buvo didenis būrys (čia yra ir daugiau kaituojančių lietuvių), tad pirkome daug skirtingų maistų ir paskui viską ragavome bendrai. Buvo labai šauni vakarienė. Ir labai pigi. O po jos ir po tokios dienos, norisi tik miego. Jau dabar jaučiu skaudant visus raumenis, ryt, ko gero, šiek tiek būsiu sumedėjęs ;] Labanakt.


Mūsų dienos Boracay saloj

Būnam toliau. Negalim skustis:) Šilta, vaikštom su šortais, veidai nusvilę, saulė šviečia. Viskas teka viena vaga, tačiau ta vaga smagi, nors ir kažkiek rutininė. Neber bėgimo ir kuprinės nešiojimo kelias valandas per dieną:) Po tų bastymųsi mums šio poilsio irgi reikėjo – vienodai visi nusprendėme, kad šiuo metu mes esame antrame atostogų etape, jei ana dalis ir ateinanti yra pažintinės, tai ši yra poilsinė, nors nuo kaitavimo ir skauda visus raumenus, bet vistiek poilsis ir viskas labai gerai. Rytais keliamės vis dar anksti, nes Boracay spotas pasižymi rytiniu vėju – jis traukia naktį, paryčiais, ryte, o apie pietus dingsta. Turim taikytis prie jo, nes jis prie mūsų nesitaiko nei per kur. Net ryt esam suplanavę dar įdomesnį renginį – varyt kaituot saulei tekant, nes norime padaryti šiokią tokią fotosesiją. Kaip per filmus beveik:) Kaituosim raudonos tekančios saulės fone. Šiaip su vėju mums čia nėra gerai, bet kasdien kažkiek pasimakaluojadami plaukiam – kartais užpučia daugiau, kartais mažiau. Kolegos lietuviai juokiasi, kad šios dienos blogiausios per visą jų būvimo laiką. Taip mums ir reik, nesisekė El Gounoj, nesisek ir čia.



Bet mums vistiek gerai, manjana iš didžiosios raidės. Pusryčiaujam vis ten pat, anglų kepyklėlėj, dieną laiką leidžiam kaitsurfing'o spote, plaukiam, čilinam, smagiai leidžiam laiką, vakare alkūnių masažas (už 18 litų išminko taip, kad supranti, jog masažas yra tikrai skausminga procedura, bet labai gerai raumenams), o skani vakarienė vis tame pačiame žuvies turguje. Perkam vis skirtingas jūros gėrybes, gaminamės įvairiais būdais, ragaujam degustuojam, skanu. Su virškinimu pakolkas niekam jokių problemų nebuvo, maistas čia labai geras ir labai skanus. Moka filipiniečiai gamint, nors buvau prieš tai skaitęs ir kitokių atsiliepimų. Tai netiesa, čia labai skanu ir švaru. Galima valgyt viską ir visur, valgėm ir gatvėse ir nieko. Ko gero tiek šiam kartui, kai gyvenimas teka viena vaga, mintys nusistovi, įspūdžiai išsenka, apsineša kasdienybės dulkėmis.


Ir aš turiu ežį

Turiu ;] Ir kojoj ir ruroj:] Bet apie viską iš eilės. Kaip ir buvau rašęs, vakar dieną kilome su saule, bet ryškiai prašovėm – gamta mūsų norų nepaisė. Abiejų punktų, dėl kurios kėliaus anksčiau, nei įprastai keliuosi į darbą ir einu dušan, nebuvo. Vėjas nepūtė, o saulė pakilo pasislėpusi už debesų. Ką čia slėpt, biški pikta;] Nors negali sakyt – rytinis vaizdas, kai bunda viskas, yra labai gražu. Miegot norisi visiems, tad pasitrynę iki aštuonių spote, prismigom vėl, kas namuose, kas tiesiai ant bambukų spot‘o terasoje. Šilta čia:] Vėliau diena buvo bene tokia, kaip ir visos šios mūsų būvimo dienos – beveik vėjinga. Pūtė neperdaugiausia, bet pakankamai, tad smagiai laksčiau su dvyliktuku, kartais trumpam pasilpdavo, kartais vėl sustiprėdavo. Pulsuodavo, bet vidurkis koks apie šešis septynis metrus. Šiaip norisi to vėjo, daug, pastovaus, tačiau tikrai negalima skūstis – jo yra užtenkamai, kad galėtum ramiai atsiplaukti ir būt išsikrovęs. Kaip taisyklė, apie pietus jis rimsta, o vakarop vėl užpučia, tačiau tada lagūna būna jau beveik apytuštė – tų išsaugojusių jėgas antram užėjimui beveik nelieka, nebent lengvasvoriai vietiniai juodukai, dirbantys spotuose išeina plaukti, nes jei nėra kaitiorų, nėra jiems ir darbo – gali pramogaut sau ramiai. Čia matyt kažkokie termikai sugroja, kad per pačius karsčius jo nelieka, o kitu metu jis vėl traukia.

Nors vakar ir nepasisekė ir su kėlimusi nepataikėm, šiandie tą patį kartojom vėl. Vos pabudęs nuo žadintuvo, iškart išgirdau į langus barškenantį vėją, tad vos po šešių buvau spote. Pasirodo, visa lietuviška draugija jau ten ir beveik susirinkusi rakandus plaukimui:] Ankstyvi vaikinai:] Šokom greit plaukt, nes vanduo jau pradėjo mažėt – apie dešimtą ryto yra pats mažiausias vandens lygis, o vėliau vanduo vėl pradeda grįžinėt į lagūną. Ir pats skirtumas gana didelis, kilnojasi daugiau nei metras vandenėlis. Jausmas tikrai nerealus, kai su kiekvienu plaukimu tu vis matai daugiau ir daugiau kylančią saulę. Čia šalia pusiaujas, tad saulė kyla labai greitai, taip pat staigiai vakare ir leidžiasi. Tad širyt, plaukdami visiškai tuščioje lagūnoje, be šimto kaito, visiškame lygiame vandenyje ir vis skaičiuodami, kiek pakilo saulė, tikrai mėgavomės akimirka. Įlipus vandenin, pirmas jausmas kad šalta ir vėsu, paskui pamatai kylančią saulę, dar vėliau jos pirmi spinduliai pradeda šildyt, dar valandėlė ir turi šokt lauk teptis kremu nuo saulės, čia ji stipri. Vaikšom su nusvilusiais veidais, ausimis, pečiais, kojomis, lūpos pas visus nusilupusios, o sūrus vandenėlis įkritus vis apie tas vietas primena. Ir dar visi nešiojamės bent po vieną ežio spygliuką :] Pats spotas yra iš tikro gana vienas didelis rifas, kai kur gana gyvas, kai kur ne, kai kur yra smėlėtų plotelių, tačiau smėlio dugnu nė už ką nepavadinčiau viso šio spoto. Bet kuriuo atveju, koralų ir ežių čia pilna, be batukų stotis ant dugno negalima jokiu būdu. Tad šiandie ryte, plaukdami fantastiško sauletekio fone ir vėliau glostomi pradedančios kaitint saulutės net nepajutome, kai vandens pasidarė visai mažai. Jis permatomas, skaidrus, tad apgaulingas. Išėjo greit atgal į jūra visa lagūna ;]

Po vieno varliašuolio, kai nusileidau blogai ir supratau, kad gylis vos iki kelių – buvo per vėlu – keldamas kaita ir sėsdamasis į vandenį (saugau basas kojas nuo ežių), labai greit gavau porą spyglių į šikną. Juokinga, bet fakts ;] Tad vėliau, vis toliau plaukdamas, buvau labai atsargus – ramiai plaukiojau, be šuoliukų ar išsikalinėjimų, o stiprus ir patikimas vėjas leido jaustis sąlyginai saugiai. Ir spygliai minkštojoj savo vis primindavo. Visgi jausmas, kai plauki virš gyvo rifo, o gylis vos keliasdešimt centimetrų ir dar netyčia pamatai pravingiuojančią mureną, yra labai įdomus - viską darai taip, kad nedribtum, o posukio metu ir ruros vandeny nesušlapintum. Tris kart pamatuoji, tada kerpi.



Vėliau, kai vanduo pradėjo grįžinėt, lipau vandenin trumpai kolegų fotosesijai – speciailiai tam reikalui užsimauti kroksai nepadėjo – kiaurai per juos gavau dar porą strėlių į padą, teko imt pincetą, bandyt traukyt, o spyglius lydit actu. Medicininė procedūra, dažnai naudojama šiame spote :]

Šiaip, bendrai paėmus, jau jaučiuosi šiek tiek atsikaitavęs. Buvo labai gera diena, pūtė tiek, kad su devynke variau visą laik ant ribos – buvo beveik per daug. Jau jaučiasi, kad gerai išsiplaukėme, o toks vėjas kaip šiandien uždėjo daug taškų visam kaitavimui Filipinuose. Įdienojus pūtė apie dvidešimt mazgų, tad plaukėm kiek buvo jėgų ir noro. Visi patobulėjom ženkliai – plaukime, stovėsenose, šuoliukuose, pamestos lentos gaudyme vengiant statyt kojas ant dugno, viskas į priekį. Ryt taip pat nusimato daug ciongo, dar daugiau nei šiandie, tad įtariu, kad būsim pilnai uždėję tašką savo atostogų antram etapui, nes daugiau plaukt jau, ko gero, ir nesinorės, visi raumenai taip pat prašo pertraukos.

Ją ir darysim, judėdami į trečią etapą – vėl leisimės į keliones per įvarias Filipinų salas. Bet apie tai vėliau, nes dar liko beveik dvi dienos Boracay saloj, iš kurių vieną planuojame puikiai pakaituot.


Viso Gero, Boracay

Viskas. Antram etapui dedame tašką. Nors visos kelionės po Filipinus kažkokiomis dalimis neskirstėm, jos gavosi savaime. Tik dabar, pabuvę ir jau palikdami Boracay, tai supratome. Pirmoji tripo dalis buvo labai intensyvi – kelionės kasdien, vis keičiant būvimo vietas, keliaujant visur ir visaip, miegant kaip papuola, dažniausiai su fantastišku vaizdu į jūra, su savimi tampant beveik dvidešimt kilogramų ant nugaros ir nežinant, kas bus rytoj. Toks pažinimo džiaugsmas ir naujų atradimų skonis:] Antroji buvo visiškai kitokia – kasdieninis kaitavimas turistų apkrautoje Burocay saloje, rutininės dienos, kai ryte buna pusryčiai pas English Bakery, dieną leidi Ocean Respublic spote, kartais išgeri tropinių vaisių kokteilį, kai nupo sūraus vandens išdžiūna burna, o vakare eini į miestą, dažniausiai į žuvies turgų, gerai užkandi pietus ir vakarienę viename didžiuliame patiekale, ir šiek tiek pabuvęs eini miegot baltoje patalynėje. Viskas aišku, paprasta, nieko galvot nereik.

Nors ir buvau skeptikas dėl to būvimo Boracay, tačiau tikrai galiu pasakyt, kad patiko. Gerai pakaitavome, pailsėjome, nieko neveikėme. Buvo visiškas kontrastas tam, ką darėme pirmoje dalyje. Bėgome, bėgome, o čia tarsi sustingome – viskas ramiai, suplanuota, aišku, niekur nereikia judėt, dienos slenka spote ir saulėje, mojuojant aitvaru ir džiaugiantis šiltu vėju;] Poilsis. Ir to mums, tiek prasibasčius, tikrai reikėjo, nes toks intensyvus keliavimas vargina, tad labai gerai, kai mes užtrukome čia Boracay ir dienas leidome plaukdami – pasikrovėme vėl jėgų.

Kelios mintys apie kaitavimą: pats kaitavimo spotas Bulabong lagūnoje palyginus prastas, nes nepatiko dėl daugybės čainykų, nusagsčiųsių visą krantą žvakėmis, per kurias neįmanoma išplaukti, nepatiko dėl gyvo rifo, po kurį plaukiojome, nepatiko dėl ežių, kurių bent po spyglį vežiojamės su savim ir dabar. Plius dar reikia ištaikyt vėją ir kad būtų vandens, nes potvyniai ir atoslūgiai labai ženklūs, vanduo beveik išeina iš lagūnos atoslūgio metu. Netgi palyginus ir prisiminus tą laukinį paplūdimį, kuriame plaukėme būdami Palawan saloje, galiu pasakyt drąsiai, kad ten buvo daug geriau nei čia, Boracay. Tad mano vertinimas Boracay spotui gana prastas, dėl pačio spoto tikrai antrą kart nevažiuočiau, bet aišku, tai tik mano nuomonė. Filipinai nereali šalis, keliaut ir keliaut, bet kaip kaitavimui spotas Boracay, na nėr gerai. Esu tikrai įsitikinęs, kad atidžiai paieškojus po Filipinus, būtų galima surasti daugybę lagūnų, skirtų kaitavimui ir geresnių nei Boracay, bet aišku, jų reik ieškot ir reik žinot, kur ieškot. Bet mes kaip ir šiek tiek jau žinom ;]

Ryt ryte pabundam ir pajudam trečiam kelionės etapui – etapui, apie kurį žinau mažiausia ir mažiausiai turiu informacijos, nesidomėjau. Aišku tai, kad sutiksim vietinius žmones, su jais šiek tiek leisim laiką, keliausim dar per kelias salas, bandysim aplankyt gaidžių peštynes. Ryt ryte pajudam, iš pradžių laivu iki Caticlan, tada šešias valandas iki Iloilo miesto (Ilo Ilo kaip jie sako), kur mūsų lauks vietiniai žmonės.


Iloilo

Kaip jau vakar ir buvau rašęs, širyt kilome kelionei. Tuk tuk‘as, tada laivelis į Caticlan‘ą, po to kelionė autobusu. Širyt nepusryčiavau, todėl autobusu kelionė tikrai buvo neišlengvųjų – bene po pirmo kilometro pasidarė negera ir pradėjo pykint. Nieko nuostabaus, nes važiuojant senu trantu, kuris linguoja kaip vežimas ir prastais kelias, tu sėdi autobuse tarsi laive, kuris pastoviai supasi kaip koks burlaivis :] Nemažai čia ir aš pats kaltas – maniau sukombinuosiu – atsisėdau į galą tikėdamasis, kad bus laisvas ir galėsiu pamiegot per visas sėdynes. O apie tai, kad tos taburetės, suguldytos ant praėjimo, irgi kažką reiškia, net nepagalvojau:] Tad per kelioliką minučių prilipo tiek žmonių, kad susėdo net ir praėjime ant mini kėdučių, o aš buvau nukomandiruotas į kraštinę galinės eilės sėdynę, ten kur kojos beveik netelpa ir galva lubas siekiu, tad sėdėjau pasilenkęs, o dar vėliau gavau ir vieną savo tašę ant kelių pasidėt. O gale lingavimas itin puikus, neskaitant seno variklio garso, per kurį vos susikalbėt gali. Taip kompaktiškai ir važiavau, vis laukdamas, kaip čia kelionės galo sulaukt ir kada aš ką nors į burną įsimesiu ir šis durnas pykinimo jausmas dings:]

Vaizdai pro langą visą kelią buvo analogiški tiems, ką esu jau seniau aprašinėjęs – tradicinės ryžių terasos, žemdirbystė, gana skurdžiai gyvenantys kaimo žmonės. Pradedu susidaryti maždaug tipišką Filipinų provincijos įvaizdį ir paveikslėlį, kaip atrodo viskas, gamta, nameliai, visur gana panašu. Kadangi buvo sekmadienis, viename miestelyje pravažiavome vykusią įdomią šventę – daugybė ceremonijų, tautiniai rūbai, čiabuvių papročiai, būgnai, muzika, būtų nerealiai įdomu pažiūrėt visą tai iš arčiau. Kas ten vyko, nespėjome suprast. Bet nieko nepadarysi – pamatėme vos kelias minutes per autobuso langą.. Kažkiek miegojom, vėl žiūrėjom į bėgančią aplink žalią gamtą, vėl miegojom, taip ir atvykome į IloIlo, kelionėje užtrukę bene šešias valandas. Prailgo ta kelionė :]

Susiskambinus atvyko mus pasitikti vietiniai žmonės, su kuriais jau prieš kelionę palaikėme ryšį ir planavome susitikti, kaip busime Iloilo. Didžiuliu nauju juodu džipu atvykęs Juno bei jo apsauginis Robert iškart mums paliko labai didelį įspūdį. Faini, labai nuoširdus žmonės, kuriems sutikti mus, europiečius ir leisti laiką su mumis tokia pat pramoga, kaip ir mums būti su jais. Kai pamatė mūsų mantos kiekį, teko prabangų džipą keist į pikapą;] Nors ir žinojome, kad Juno yra pakankamai turtingas žmogus, tačiau sutikę ir kalbėdami supratome, kad tai iš tikro didelis žmogus šiame mieste (Iloilo trečias pagal dydį Filipinių miestas). Filipinietis verčiasi įvairiais verslais, pradedant nuo nekilnojomo turto baigiant žuvies auginimo tvenkiniais, į kuriuos vyksime rytoj. Po to, kai važinėjome mieste, kartu valgėmė, vaiksčiojome po miestą, Juno visur sutikdavo pažįstamus, su jais sveikindavosi, šypsodavosi – toks įspūdis, kad šis didelis miestas tarsi mažas kaimelis, kur visi vienas kitą žino. Tačiau, panašu, kad jį žmonės žino dėl jo padėties ir jis su visais draugiškas. Robert yra Juno apsauginis, lydintis jį visur. Savas bičas, linksmas, su juo irgi labai greit radome bendrą kalbą. Robert‘as yra ilgametis filipinų armijos karys, ten dirbantis iki šiol ir šiuo metu vedantis mokymus kariams (tai dažniausiai būna amerikiečių kariai, atvykę į Filipinus praktikai) apie karą džiunglėse, kovos taktikas su, kaip jis sako, „šešėliniu priešu kažkur už medžio“, apie išgyvenimą laukinėmis sąlygomis, maisto radimą, maskavimasi, atakas, šikšnosparnių susimedžiojimą ir taip toliau. Rimtas vyrukas, pasakojo daugybę savo istorijų, kaip kariavo, gyveno džiunglėse, atlikinėjo misijas, buvo tikrai įdomu paklausyt. Neveltus visus Filipinus beveik atmintinai žino – sakė, su armija pabuvo beveik visose salose per savo karjerą. Gal nuskambės juokingai, tačiau kai Andrius pasakojo, kad nacionaliniame parke matė pitoną, Robert‘o pirma reakcija ir sakinys, ką jis išklausęs pasakė – valgomas :]

Booking.coms
storyLazyload();