Filipinai


Moteriškė parodė ir savo svečių namelį, kuris prabangus, bet nepabaigtas. Prabanga čia suvokiama kitaip, tad namelis ne iš palmių, o iš betono, kas visiškai jį gadina. Stogą kažkaip dar uždėjo, tačiau pabaigt viskam kažko nebeužteko, tad ir liko toks, su lovom be čiužinių, su puse sienų, be langų, be tualeto ar vandens. Bet kuriuo atveju, viskas taip mus sužavėjo šiame kaime, kad nusprendėme, jog atvyksime čia ir ryt naktį praleisime čia, laukinėje gamtoje. Mums ši kaimo aplinka, jos jaukumas, žmonės, šypsenos paliko tokį įspūdį, kad nepabūti čia vienos nakties šioje mūsų kelionėje mes negalime.

Tad kitos dienos ryte, po gero miego vėl judėjome spoto link. Su visais daiktais, rankandais ir pasiruošę miegot. Vėjo buvo kur kas daugiau, tad skubomis įsikūrę betonkėje puolėm pūstis kaitus ir vandenin. Scenarijus ir aplinkinių žmonių reakcija visiškai kartojosi, tad nebesikartosiu. Vėl vaikai, vėl burys žmonių ant kranto ir šypsenos bei nuostaba iš to, ką mes čia darome. Buvo gera diena – atzulinome iki pat vakaro, kol susipakavome ir pasirodė moteriškė, vėl nešina skania kepta žuvimi, didžiuliu aliuminiu puodu ryžiu bei tuo pačiu sojų padažu. Kirtom taip, kad net ausis lankstėsi. Net nepastebėjom, kad juoda kiaulė musų kaitą beveik trypia:]. Nuvijom, užbaigėm pakuotis, pasiruošėm nakčiai ir ėjome kurt paplūdimio laužų. Beje, apie elektrą – Filipinuose: salose elektros yra labai ribotai, dažniausiai ji būna tik vakare, ir tokia silpna, kad lempos šviečia, tačiau pasikraut ką nors tokio, kaip kompas ar telefonas, beveik neįmanoma. Tad būnam be komunikacijos ir pirmu prioritetu kraunam fotikus ir kameras. Atgal prie laužo. Tad iš kokosų kevalų (beje, labai geras kuras) užsikūrėme tokį ugnies kamuolį, kad seniai tokios kurenęs nebuvau. Ant nakties užkilo beveik audra, todėl mūsų laužas, liepsnojantis iš sausų kokosų, palmės kotų ir bambukų buvo vieta, kur leidome laiką – šilta, jauku, gera ir vėjas nebaisus. Elektros, aišku, seniai jau nebuvo, laužas viena šviesa ;] Neskaitant prožektoriaus, kurį pirkome dar seniau, ruošdamiesi šiai nakčiai.



Pasėdėjus varėme ir krabų ieškot - atėjus atoslūgiui, mūsų visa lagūna nubėgo vandenin, tad tapo patogi ne kaitavimui, bet nebent keturačiui. Nors ir daug krabukų, tačiau kažko didelio ar įdomaus neradome, vien smulkmė, bėgiojanti po smėlį. Dar pačilinę ėjom miegot, vakaras buvo daugiau nei neeilinis. Šviečiant mėnesienai, kuriant milžinišką laužą ant smėlio po palmėmis, sėdėt vilkint šortais, basomis kojomis yra tai, apie ką svajoja kiekvienas šiaurietis, ypač žiemą :]

O naktis buvo tikrai įdomi. Kadangi čirškė labai daug cikadų, iškart dėjausi savo tinką nuo visko, uodų, vabalų, etc. Vėjas didžiulis, tad net ir po tinklu miegot nejauku. Viskas šnara, krebžda, juda, vėjas duskina duris, judina pseudo užuolaidas ant langų, aplink ošia palmės. Naktį vėjas dar labiau užkilo ir tapo mini audra. Maniau stogą namui nuplėš. Bildėjo stogas, durys, palmės beveik vaitojo – nebesupratom, ten lija ar tik vėas pučia, ar čia liūtis, ar dar kas čia dedas. Tad taip, su prabudimais numigimais naktį ir praleidom. Miegota buvo mažai. Kėlėmės šeštą, pajudėjome į Puerto Princesą. Jūroje, toli, mus pasitiko raudona kylanti saulė – nors ir naktis buvo ne itin miela, tačiau šis vaizdas buvo toks gražus, kad išvažiuot buvo liūdna. Šauniai mes čia pabuvome.



Puerto Princesa

Vėl atgal į Puerto Princesą, iš ten skrisim toliau į Cebu, o iš ten jau judėsim į džiungles. Iki Puerto vėl atgal septynios valandos tais blogais, labai blogais keliais per kaimus. Sunkiai važiavosi, nuo tų žvyrkelių, duobių, posukių, ilgo sėdėjimo, bandymo miegot, vėl sėdėt beveik susirgau jūrlige – vis maniau, bus blogai ir reiks stot ar ne. Tai tokiu budėjimo režimu beveik porą valandų buvau, nes labai jau prasta savijauta buvo. Ir ne man vienam. Aišku, vakar raganų namelyje praleista naktis irgi savo pridėjau, bet visgi ;] Net sustojus viename miestelyje, kur kolegos valgė gatvės restoranėlyje, man nieko nesinorėjo, buvo negerai. Vis stebina kontrastai – kartais įvažiuoji į normalų miestelį, tvarkingi žmonės, aplinka, kartais važiuoji per visišką skurdą. Mašinos pačios įvairiausios, nuo senų kledarų iki brangių džipų. O vaikai visur vienodi – šypsenų ir laimingų vaikų kraštas, kažkas neįtikėtino. Jie nori fotkintis, jiems viskas įdomu, jie šypsosi, jie juokiasi, domisi, džiaugiasi viskuo, jie gyvi – nerealu. Velniškai skiriasi nuo lietuviškų vaikų..

Puerto Princesoje neturėjome jokios planuotos nakvynės. Mintį turėjome, kur miegosime pagal vieno turisto rekomendaciją, tačiau ten buvo užimta. Tad vėl pasinaudojome Lonely Planet knyga ir radome puikų turistų kampelį. Itin jaukų ir idin įdomaus koncepto. Vieta, skirta turistams, tokiems kaip mes. Visos lovos bendroje patalpoje, bendri dušai, tualetai, bendros poilsio patalpos, yra keli atskiri kambariukai, tačiau šiaip viskas bendra. Ir paremta geranoriškumu. Jei kažką imi iš baro, užrašai i knygą, sumokėsi paskui. Nieks nieko nekontroliuoja, netikrina. Aplinka saviems. Yra ir internetas, todėl viską čia ir rašinėju, sėdėdamas velniškai gražioje ir jaukioje terasoje. Visa pensionas įrengtas senoviškai, vietiniu stiliumi, naudojama daugybė medžio, vietinių drožiniu, groja jamaikietiško stiliaus muzika. Jaukiau nei jauku.

Tingisi jau toliau rašyt, tad darau stop. Ryt turbūt bus pirma naktis, kai miegosim ilgai (lėktuvas tik vienuoliktą ryte).


Cebu

Šiandien kažkaip viskas kitaip nei įprasta, visiškai kitoks rytas. Nėra skubėjimo, lėkimo. Išsimiegojom (pakankamai, nes čia, kaip ir visur šioje šalyje, nuo ankstyvo ryto prasidėjo judesys, už langų sukilo gaidžiai, tad šurmulys nuo aušros, prie to jau pripratom ir skaniai pučiam į akį), ramiai ryte pasėdėjome toje pačioje gražioje terasoje, papusryčiavo ir neskubėdami supakavome bei pajudėjome oro uostan. Skrendam į Cebu, tada keltu į Boholo salą, tada į miestelį, tada imsim laivelį ir keliausim mangrovių upe i džiungles, pas Nuts Huts, pas Boholo kalnus, pas mažiausias pasauly beždžionėles, pas daug ką, visko net neišvardinsiu. Pas Filipinų gamtą, džiungles, gyvūniją.

Iki oro uosto atriedėjome tradiciškai, triračiu motociklu, čia pastoviai jais važinėjam, jie pigi ir patogi susisiekimo priemonė. Tik gal nelabai saugi, ypač sėdint viduj ir matant, kaip žmonės čia vairuoja. Bet nieko, priprantama. Šio važiavimo skirtumas tik toks, kad šį kartą sėdėjau nebe būdelėj, bet už vairuotojo. Progresuoju ;] Už savaitės triciklu važiuosiu jau pats vairuodamas;] Oro uoste vėl be jokių rupesčių prašokom visą čekiną, dėl inventoriaus didžio problemų nekyla. Tad viskas gerai. Iš tikro, nors kelionė gana sunki, labai daug keliaujame, judame, keičiame vietas, salas, transportpo priemones, su savimi tampomes gana daug svorio (apie 18 kg per žmogų), tačiau viskas einasi sklandžiai – iki šiol neturėjome jokios situacijos, kai reikėtų rimtai pamąstyt – o ką dabar, vaikel, daryt ;] Tikiuos, kad taip ir toliau sklandžiai viskas eisis.

Nusileidus ir pajudėjus iš oro uosto, pats Cebu miestas pasirodė dvejopai. Tai anras pagal dydi Filipinų mietas, jei neklystu, gyvena arti milijono piliečių. Iš pirmo įspūdžio miestas labai kitoks, nei viskas prieš tai matyta – modernu, švaru, tvarkinga. Pakankamai europietiškai pasirodė. Net buvau pradėjęs stebėtis važiuodamas, maniau, dar vienas kontrastas šioje šalyje. Deja, neilgai – kai privažiavome prastesnius rajonus, vaizdas vėl pasirodė tai, ką jau matėm. Lūšnos, skurdas, susigrūdę žmones, purvini vaikai, etc. Tradicinė Azija. Jau buvau rašęs, nebesiplėsiu. O štai taksistas, vežęs mus į laivų uostą, pasirodė toks, apie ką ir skaitėme Lonely Planet knygoje – veikėjęs, bandantis išdurti užsienio turistus. Aplamai, šią knygą labai rekomenduoju bet kam, kas kur nors keliaus pats į svečią šalį – pagal ją mes renkamės vietas maistui, nakvynei, kelionės būdus, žinome iškart preliminarias kainas – šimtaprocentinė pagalba.



Grįžtam prie taksisto;] Lengvai padiskutavę dėl kainos, sumokėjome kiek turėjome ir nesidavėm apgaunami. Neveltui vietnamietis, ne kart esu girdėjęs, kad šitie piliečiai suktoki, bet gal tai klaidingos žinios, nebuvau negaliu tvirtinti. Eilinį kart pasikartosiu, kad ten kur turistai atsiranda, viskas yra kitaip, nei laukiniuose Filipinuose, kur draugiški ir šilti žmonės, gyvenantis su šypsena. Šypsenų kraštas :] Turistai žmones įpratina prie lengvų pinigų, prie didesnių kainų, prie visiškai kitokio požiūrio. Turistai patampa šaltiniu, iš kurio gyvename, tad viskas praranda savo tikrą veidą. Stengėmės to vengti, tų vietų, bet visiškai tai apeit neįmanoma, o ypač žinant tai, kad dar mūsų laukia Boracay. Jausmas dvejopas, kai apie jį pagalvojam, bet nuvažiuosim ir pamatysim patys.

Prieš baigiant šį trumpą postą – eilinio Filipinų kontrasto aprašymas.. Šiuo metu mes, keturi Lietuos turistai Azijoje, sėdime sename smirdinčiame ir aptriušusiame kelte, plaukiančiame į Boholo salą, tačiau čia prie sienos pridėtas didžiulės istrižainės televizorius, rodantis amerikietišką kovinį filmą ir puikiai veikia internetas, nors esame giliai jūroje. Įdomu;] Iš čia ir šis postas – tieisiai nuo laivo denio.


Nuts Huts

Šitos stotelės laukiau bene labiausiai per visą mūsų kelionę. Pabuvimo džiunglėse, miegojimo juose, prisilietimą prie laukinės Azijos gamtos. Tad kai mus iš laivų uosto vežęs autobusiukas išlaipino keliuke, kuriame nebebuvo mašinai įmanoma toliau važiuoti, su kiekvienu žingsniu per platų taką žvalgiausi, kas čia kaip ir kas čia aplink. Ir nieko. Ėjom ramiai, priėjom daugybę laiptukų. Pats kurortas įsikūręs slėnyje prie upės, tad nulipimas tais laiptukais žemyn yra visai nelengvas, ypač tada, kai ant tavęs kaba inventorius didelėje kuprinėje. Maloni europietiškos kilmės moteriškė pasitiko mus gyvia šypsena ir pasveikino atvykus į Nuts Huts. Apsisotojome. Pirmas įspūdis labai geras. Mini kurortas džiunglėse, skirtas tokiems keleiviams, kaip mes. Viskas minimalu, ekonomiška, tačiau tuo pačiu tvarkinga ir išbaigta. Priklauso vokiečių porelei, kurie kažkada atvyko, rado pliką mažą trobą ir padarė verslą – įkurė resort'ą backpackeriams (tašiorams, kaip mes pavadintume tai lietuviškai). Nameliai išdėstyti prie upės, juose ir apsistojome. Kambariai su dušais, lovomis, vienas namelio galas beveik įkištas į džiunglės, kito pusėje terasa ir puikus vaizdas į upę. Nameliai paprasti, beveik kiauri, daugybė plyšių sienose, grindų lentos su tarpais – toks perpučiamas ir perlendamas mažesniems gyviams :]

Pradėjome kurtis. Supratęs, kaip čia viskas bus ir pažiūrėjęs į vonioj bėgiojančias mamytes skruzdėles, esamą tinklą nuo lovos nuėmiau ir prisitvirtinau savo – man patikimesnis. Itin kruopsčiai užsikamšiau ir pasiruošiau nakčiai, nes jau vakarėjant džiunglės pradėjo šnekėt ir leist įvairius garsus. Vakare labai smagiai pasėdėjome terasoje, pasikalbėjome su šeimininkais, sužinojome apie vietos subtilybes ir gyvūniją. Pasirodo, yra čia visko, pradedant iguanomis, baigiant gyvatėmis, skorpionais ar daugybe šikšnosparnių. Tuos iškart ir pamatėme – vos praėjo temt, pradėjo skraidyt ir matytis mėnuolio šviesoje jų šešėliai. Atėjus laikui miegot, leidomės žemyn savo namukuosna. Gan ilgai dar prasėdėjom namuko balkone tamsoje – norėjome kažką pamatyt daugiau nei šikšnosparniai ar driežai, kurių čia visur pilna, net ir tualete ant lubų. Tiesa, dar susitarėme, kad ryt ryte vietinis vaikinukas mus praves per džiungles, padarysim tripą ir lįsim į kažkokias šikšnosparnių olas. Ko gero, bus panašu, kaip ir Sabangoje, tik tada plaukėm laivu.

Naktis buvo įdomi, tačiau nepasakyčiau, kad baisi. Taip, judesio buvo, prabudus visada girdėjai, kad aplinkui vyksta gyvenimas. Po nameliu, ant namelio, namelyje. Visur garsai, klyksmai, čiulbėjimai, dar velniai žino kas. Kartais į tą visą orkestrą įsipaišydavo kažkokio itin įkyraus ir garsaus pauksčio gagenimas ar krintančio šikšnosparnių nugraužto kokoso riešuto sukeltas triukšmas. Vienu metu namelyje pasiklydo kažkoks skraidantis padaras, nežinau, gal paukštis, gal didelis drugys. Ilgą laiką per miegus girdejau, kaip jis blaškosi po mūsų kambarį, bandydamas rasti kelią lauk, kartais net atsitrenkdamas į mano miegojimo tinklą. Bet jame aš jaučiausi pakankamai saugiai izoliuotas nuo viso šio vabzdyno. Kažko daugiau lyg ir nebuvo. Andrius su Ruta ryte pasakojo, kad pas juos visą naktį ant stogo kažkas siautė – gal iguanos, gal beždžionės. Triukšmas toks, lyg stogu kažkas vaikčiotų, ir tas butų sveriantis daug. O kelis kartus tie nežinomi padarai ant to stogo užšoko – anot Andriaus, jausmas toks, kad ant stogo nuo kažkur užšoko žmogus. Taip su savais nuotykiais ir girdėjimais kiekvienas sulaukėme ryto. Tiesa, švintant pauksčių orkestras buvo nerealus, masių masė įvairiausių garsų.

Ryte, po įdomios nakties, kilome į žygį per džiungles. Tiesa, prieš tai užkirtome gerą pusrytį, bene pirmą kartą per šią kelionę. Su kava, desertu ir visais kitais malonumais:] Vietinis vaikinukas, užaugęs šiose miškuose, iš pirmo žvilgsnio pasirodė itin patikimas – tarsi vietinis Mauglis, net ir išvaizda panaši. Juodi ilgoki plaukai, skvarbus žvilgsnis į aplinką, ant nugaros kabantis peilis – rodos, jam tik čia ir gyvent ;]

Persikėlėme senu laiveliu per upę ir pradėjome judėt į statų kalną. Takelis platokas, gidas eina priekyje, o mes kaip žąsiukai, sekame iš paskos vorele. Drėgmė, karštis (nors dar tik aštuonios ryto), daugybė žalumos – jausmas įdomus. Aišku, reikia pripažint, kad tai visgi tikrai ne tos laukinės vietos, kur nieko nesutiksi – kartas nuo karto pamatydavome miškuose gyvenančių žmonių trobeles ar praeidavome pro juose žaidžiančius mažus vaikus. Miškas įvairus, kai kur tankus, kartais proskynos, tačiau tikrai ne koks neįžengiamas.



Kaip pradžiai ir pirmam kartui pats tas. Ir gyvunų ne kažka išėjo pamatyt – kirminų, vorų, vabalų, kelis skorpionus, karališką skrusdelę (dydžio kaip lietuviška širšė) tačiau likau nematęs jokių roplių ar reptilijų. Kelis kartus gidas girdėjo (pagal garsus skiria viską) gyvatę, tačiau jos neišėjo pamatyt, kur ji pasislėpus, taip pat vienoje vietoje praėjome tarsyro namus, kurio aišku, irgi nematėme. Jie maskuojasi, o jų apytikslę būvimo vietą vietiniai jaučia pagal kvapą.

Booking.coms
storyLazyload();