Filipinai


Atvykę į vietą, gana greit apsistojome tokiuose bangalow namukuose tiesiai puikiame papludimyje – palmės, beveik baltas smėlis, graži lagūna, jokių rifų. Namukai velniškai ekonomiški ir kiauri kaip rėtis, tokie beveik popieriniai, o dušas tai kaip jachtoj, viskas viename - tad pasitarę paėmėm keturiems vieną kambarį.



Greit palikom šmutkes ir sėdom į laivą ir plaukt link požeminės Sabanga upės kalno urvuose.Ten turistų traukos centras, tad tikėjomės šiokios tokios maksimos ir ją radome – piliečių daug, visokių kalbų ir visokių spavų:] Bene valandą laukėm, kol ateis mūsų eilė sėst laivelin. Man ši įdėja visad buvo nerami dušiai, nes tamsos ir mažo tunelio kažkiek bijojau, tačiau nusprendžiau jungtis su visais ir plaukt. Ir tikrai neapsirikau – įspūdis daugiau nei nerealus. Visų pirmą, plauki maža valtele visiškoje naktyje ir priklausai tik nuo senos valties ir seno prožektoriaus. Tokia koncentracija į aplinką, kolegas valtyje ir save. Mintis iškart kyla, kas būtų jei būtų. Plaukėme į kalno gylį pusantro kilometro, nors pati upė siekia iki aštuonių kilometrų ir išlenda kitoje salos pusėje. Mums užteko ir tiek. Įvairių figurų ir formų stalaktitai ir puikiai jiems asociacijas parenkis gidas mums labai patiko. Kai kur tos olos labai aukštos, kai kur upė išplatėja į didžiules atviras vietas – didžiausioje menėje ir erdvėje aukštis siekia iki 65 metrų. Vaizdas ir pojūtis toks, kad net nežinau su kuo palygint – atrodo viskas kaip Marso nuotraukose;] Ir baisu ir įdomu. Nesistebiu, kodėl filipiniečiai daugybę metų nedrįso lįst į šį urvą daugiau nei šimtą metrų ir tik amerikiečiai ėmė ir ištyrė šį unikalų gamtos paminklą. Ir aišku, padarė turistų traukos tašku. Bet filipiniečiai vistiek įdėjo savo – prieš pradėdami plaukioti jie pasikvietė kunigą, kuris visą urvą pašventino ir nupiešė daugybė kryžių viduje esančiose sienose.

Gyvunijos urve daug ir visa kaba prie lubų – ten tūkstančių, o gal ir dešimčių tūkstančių šikšnosparnių namai. Kai kuriose vietose jų taip tiršta, kad visas uolos viršus atrodo nusėtas juodais taškais. Visur girdisi jų cypimas ir matai juos skraidant. Kartais pajunti juos, kai tau kažkas nukrenta ant gelbėjimo liemenės ir tai nėra vandens lašas. Visgi vėliau, kai išplaukėme į šviesą, pagalvijau, kad nors ir labai įdomu, tačiau buvo gana nejauku. Bet kuriuo atveju, įspūdis labai didelis ir vieta, kuri nerealiai patiko. Nuotraukų iš vidaus kaip ir nėra, nes visos foto, darytos viduje urvo, nieko neperteikia – ten aklina tamsa. Jei jūs kada nors čia važiuosite, šią vietą labai rekomenduoju pažiūrėt.

Grįžinėjant namo kilo vėjas. Beveik ant ribos pasidarė, kad būtų galima plaukt. Andrius neišlaikė, mikliai pipūtė kaitą ir šoko vandenin. Puikus smėlio dugnas, lengvos jūros bangelės – salygos nerealios, tik vėjo devynkei ryškiai per mažai. Reiktų žaliojo dyzelio čia, trylikos kvadratų ir durų dydžio lentos. Bet vistiek kažkiek paplaukė, kažkiek mojavo, bet kai trūksta tai trūksta, nieko čia nepadarysi. Bet aš ir ne apie tai. Tai, kas vyko vandenyje, sukvietė bene visą kaimą. Kaip į teatrą ar kino filmą. Žmonės susirinkę būreliais sėdėjo papludimy, po palmėmis, ant bangalų laiptų ir žiūrėjo, ką čia dabar Andrius daro. Ko gero jie ir taip liko nesupratę, ar čia tokia ir pramoga su tuo aitvarų jį skraidint ir bangose pamaudyt, ar čia reik kažką daugiau daryt su juo. Bet paliko įspūdį ir tai, ką matė. Juk tiek daug spalvų, skrenda ir dar kartu žmogų tempia vandeniu. Kosmosas. Kaip kaitiors išlipo lauk ir pradėjome pakuotis, susirinkę vietiniai vaikai čiupinėjo viską – kaitą, stropas, lentą ir visus kitus rakandus, kuries buvo skirti šiai pramogai. Visam Sabangos kaimui tai buvo nerealus pažinimas, pramoga ir nauja patirtis – tai matėsi iš tų iš nuostabos nutysusiais veidais sėdinčių žmoniu, pradedant nuo vaikų, baigiant gerokai pagyvenusiais dieduliais. Tikrai, ko gero nieko panašaus nebuvau matęs, taip buvo nustebinti vietiniai. Gaila, kad nebuvo vėjo – būtume nustebinę dar labiau :]

Vakarienę kirtom visiškame vietiniame kabakėlyje tiesiai papludymyje, ant smėlio ir ant palmių suoliukų. Žmonės gyvena ir tuo pačiu gamina maistą klientams – neturi šaldytuvo, maisto atsargų, tad viskas šviežia, pastoviai perkama ir ką tik sugauta ar įsigyta. Nerealus maistas, taip skaniai pagaminto tuno gal net nesu valgęs. Ir ryžiai, virti su česnakais ir apkepti keptuvėje taip pat buvo kažkas tokio. Super vakarienė. Įdomu tai, kad virtuvė, kur tai gaminta yra tas pats kambarys, kur jie gyvena ir net miega – tad kepa, daro mums ryžius, tuo pačiu kiti sėdėdami ant sofos dėlioja viską po lėkštutes ir dar klauso teliką, o kampe miega vaikas. Keista, bet nuoširdu – žmonės į ta patiekalą įdeda ir savo širdies, ir tai yra svarbiausia. Vėliau bevalgant pastebėjome ir ant tvoros lėtai bevaikštančią makaką.

Mielas padaras, mažas toks ir simpatiškai atrodo. Bezdžionę įsivaizdavau blogiau :]
Gerai užkirtę ėmėme ir vakarinės labai labai senai planuotos procedūros – plaukų skutimo. Tai buvo planuota seniai, tačiau nespėjome su saulėlydžiu, tad teko šlietis prie vietinių, papludimyje kurenančių laužą ir geriančių alų ir plaukų netekti laužo šviesoje. Vietiniai vaikinukai, sužinoję visą istoriją ir matydami mūsų vargą su esamais plaukų kirpimo įrankiais, mums greit sušaudė net Filipinų armijos karius kirpusią seną elektrinę mašinėlę (vienas iš vakarotojų papasakojo, kad buvęs kirpėjęs armijoje ir visą turtą dar turi), tad su ja nuskutome Andrių kur kas greičiau. Ne itin lygiai, bet kaip nors :] Dar pavakaroje su vietiniais, iš kurių, pasirodo vienas beesąs ir šio miestelio meras ar koks ten rimtas deputatas, pripasakoję daugybę dalykų apie Lietuvą, šaltį, sniegą, pūgas, ledą, ir prisiklausę pačių įdomiausių istorijų, apsikeitėm kontaktais ir pajudėjome namo. Laikas miegot, nes ryt vėl šeštą keliamės ir judam tolyn į savo kelionę po šalį. Šį kartą aplankysim El Nido archipelagą.

Tiesa, grįžus po valgio taip lengvai miegot neišėjo – labai jau daug svečių su ilgais ūsais mūsų namuose. Didelių tokių. Namelis kiaurom sienom, tad jiems čia užeik įeik;] Daug nemastęs čiaupau tam atsivežtą tinklą ir apsaugojau savo guolį nuo visų šių ropotojų. Tą patį padarė ir Andrius su Rūta, tad mūsų ekonomis kambarys iškart tapo kur kas žalesnis ir jaukesnis. Pro atvirus langus girdžiu palmės siubavimą, jūros bangų ošimą, kuris vos už keliolikos metrų, mano guolis apsaugotas nuo visų ropotojų dar Lietuvoj pirkta sietka, tad labanakt. Buvo sunki, bet nereali diena.


El Nido

Naktį Sabangoje miegota buvo labai gerai. Dėl atoslūgio visiškai pasikeitęs dugnas įjungė bangų mašiną, tad visą naktį kalė didelės bangos. Jausmas toks, kad lužta jos tiesiai trobelėje, taip gerai girdisi. Miegas buvo labai saldus, o nuo visiško suartėjimo su gamta saugojęs tinklas man leido miegot šiek tiek ramiau. Ryte mus pažadino gaidžių orkestras. Nors vakar nemačiau nė vieno, tačiau širyt vaikinai įjungė trimitą kaip reikiant. Na, keltis tai keltis. Pakuojamės, sėdam į autobusiuką, pradedam judėt El Nido link. Atstumas apie 300 kilometrų, tačiau tai supras tik tas, kam kažkada teko važiuot šais Palawano keliais. Pusę kelio buvo visai ok – asfaltas šioks toks, kai kur ir visai geras. Tačiau kita dalis – prastas lietuviškas vieškelis. Kokius 100 kilometrų tokiu keliu, einančiu per kalnus. Vietomis net lijo, tad kelias tapo netik molingas, bet slidus. Atvažiavus pamatytas vaizdas tikrai atpirko visą vargą – tas kratymasis tikrai nebuvo lengvas, iš viso užtrukome daugiau nei šešias valandas. Ilgoka, kaip tokiam atstumui:]

Atvykę vėl ėjom paplūdimiu ieškodami nakvynės. Ir radom. Vėl analogiškas paprastas ekonominis kambariukas, nuo vakar dienos skiriasi labai nedaug kuo. Bet mums patinka, net gulėdamas lovoj matau jūrą, ji visai šalia, o smėlis tiesiai prie mano durų. Įdomu tai, kad namelis visai kiauras – toletas labiau panašus į persirengimo būdelę, nes net nėra jokių sienų auksčiau ar lango – atvira erdvė, o pro grindis matai smėlį po nameliu, jos su tarpais. Tad nieko nuostabaus, jei namie bėgioja simpatiški driežiukai – trinktelėjus koja, visi neria į grindis. Jų čia apstu, per vakarą mačiau daugybę, tačiau tikrai mieli, nepalyginsi su ūsuotaisiais;]



Pats El Nido yra dažnai turistų lankomas taškas dėl savo salų archipelago – iš vandens išdygę bokštai atrodo nerealiai gražiai ir didingai. Kai kurie net debesis remiančio auksčio, milžiniško dydžio bokštai ir vienas kitas gražus balto smėlio papludimys. Tad bene pagrindinė pramoga čia ir yra vėžinimas turistų tarp tų salų, ka jie vadina „island hoping“. Jų siuloma įvairių ir ivairios trukmės, sėdi į valtį ir plauki per salas, grožiesi gamta, maudaisi, deginiesi. Mums, kaip visad, reik vis ko nors kitaip;]

Šį kart, atvykę į vieną gražiausios šios didžiulės salos vietų, užsimanėm kaituot. Nes vėjas pučia, jo tikrai daug, reik tik vietos ir į trasą. Perkalbėję su puse miestelio valtininkų radom variantą – darysim tokį pat turistinį tripą per salas, tik imsime jas tas ir tuos paplūdimius, kur tinka kaituot. Bene po dešimt ar penkiolikos minučių jau lipom į laivą ir ten sukrovę savo rakandus, mėgavomės saule ir laivo bortus plakančio vandens garsais. Ir aišku, arhipelago vaizdais – nereali gamta, gali grožėtis ir grožėtis. Nuplaukėme į pirmą sala, iškart supratome, kad netinka mums. Paplūdimio vos keli metrai, o gilėja iškart, plius šoninis vėjas. Bet laukinė gamta tai tikrai įspūdinga, iškart pradėjom mąstyt, kad vieną naktį būtų smagu miegot kur nors palatkėse laukiniam paplūdimyje.

Pajudėjom į kitą salą, ten taip pat negerai. Greit plaukiodami supratom, kad nieko nebus – čia kaituot netinkama, tą patį minėjo ir vietiniai vaikinukai, vairavę valtį. Čia salos vulkaninės kilmės, statūs krantai, tad paplūdimių ne per daugiausia. Šios dienos kaitavimo idėją metėm. Mėgavomės saule, apžiūrėjom salas, pasimaudėm bangose, žodžiu paturistavom ir kažką panašaus planavom daryt ryt. Bet įdomus dalykas – eidami namo, sutikome kaituot besimokinantį vietinį vaikinuką. Daug kalbėjom, išmokė kur žiūrėt vietinius vėjus (pasat weather, dar pats netikrinau), papasakojo kur varyt mokintis kaituot. 40 kilometrų nuo čia yra puiki sekli lagūna, tinkama mokintis bei nuostabus papludimys. Ir plius ryt žada vėją. Tad ryt lėksime tikrint šios vietos ir tikimės jau normaliai palakstyt vėjo genami. Nes šiandien salas kaip ir apžiūrėjom, su archipelagu susipažinta, tad ryt jau to paties kartot kaip ir nėra būtina :] Noris plaukt.

Po skanios ir beveik tradiciškai pigios vakarienės vietiniame žuvies kabakėlyje, kur staliukai statomi tiesiai ant paplūdimio smėlio, užsukome pėdų masažo. Kaina beveik juokinga – du su puse dolerio geras pėdų masažas. Niekad nebuvau tokiame buvęs, tačiau patiko labai. Kaip ir kiti kolegos rašė, pradėsim matuot šią kelionę masažų skaičiumi ir šį reikalą kartosim.

Krentu miegot, ryt bandysiu atsikelt ir šiek tiek pabėgioti paplūdimiu prieš važiuojant kaituoti. Ryt dar liksim El Nido.


Ragana beach

Kaip ir planavom, širyt iškart su surf rakandais pajudėjome ieškot transporto į spotą. Atsiradome autobusų terminale, kur pilna pačių įvairiausių kledarų, pradedant džipniais, baigian triračiais. Visi siūlo viską ir itin aktyviai – labai gerai jaučiausi, kad El Nido jau pradėtas joti turistų. Vietiniai nagli, labai ikyriai viską siūlo, bruka, negali ramiai net susitarti. Po ilgo mėtymosi, pradedant mašinos nuoma, baigiant sėdėjimu autobuse laukiant, kol jis važiuos, radome mikroautobusiuką, kuris mus sutiko nuvežti į Ragana Beach‘ą. Kaina buvo tinkama, tad sutikome ir pajudėjome.

Vos trisdešimt kilometrų judėjome tokiais žvyrkeliais ir duobynais, kad užtrukome apie valandą, kol pasiekėme pakrantę. Pirmas įspūdis buvo puikus – prieš mus didžiulė, labai didžiulė lagūną, vien smėlis, kurioje nė vieno kaito. Ir jokių turistų. Nieko. Žvejų kaimas su gražia lagūna. Vietiniai žmogeliai gyvena ramų gyvenimą, džiaugiaisi kiekviena diena, o vaikai klegėdami renkasi visai šalia jūros esančioje mokykloje. Tad mūsų atvykimas nebuvo nepastebėtas – visiems buvo smalsu, kas čia mes tokie ir ko mes norim. Paskui pradėjo rinktis ir buriuotis vietiniai visada besišypsantys vaikai, kuriems ko gero baigėsi pamokos ir dabar jie galėjo skirt savo laiko pasirodžiusiam NSO – mums. Pradėjus pūstis kaitus, kinderių gretos tik didėjo – kai Andrius ir Ruta ruošėsi ir jau plaukiojo, vaikai prie mūsų visai priprato, tad rinkdamas savo kaitą turėjau maždaug dvidešimt itin uolių pasekėjų. Aš tikrinu stropas – jie iš paskos, aš einu kitur – jie kaip žąsiukai seka mane. Paskui, kai uždidėjau lykrą, vaikams sukėliau juoko bangą - žiūrėdami į mane jie kvatojosi, vaidino SpiderMan, nors iš kur tokį matė ir žino, net neįsivaizduoju ;] Bet kuriuo atveju, jausmas nerealus sulaukt tiek vietinių vaikų dėmesio. Juokies kartu su jais, nors nėr iš ko:) Paskui pastėbėjau, kad jau vandenyje plaukiojančius bičiulius susirinko stebėti bene puse kaimo – didžiulis burys žmonių smalsavo, ką mes čia su tais spalvotais parašiutais darom. Tad kai paskutinis pasikeliau savo kaitą, sulaukiau ne tik linksmų šūksnių, bet ir plojimų ;] Negali nesišypsot, viskas primena labai seną gerą filmą „Endless Summer“, kai bangelntininkai keliavo per Afriką ir visur surfino, o vietiniai būriais juos stebėdavo ir bandydavo suprast, ką jie čia daro.

Visgi plaukt nebuvo gerai – vėjas greit pasilpo. Tad paplaukėme, bet ne iting daug. Pati lagūna labai gera, labai didelė, kaitavimo sąlygos puikios, yra keleta vietų su rifais, bet tikrai ne blogiau, negu El Gouna. O pats vaizdas, kai mojuoji kaitu ir matai palmes, yra daugiau nei gali parašyt šiame bloge. Tą reikia pamatyt, pajust ir pabandyt.



Pietus valgėme pas vietinę moteriškę. Ant žarijų kepta žuvis, bliūdas ryžių ir sojų padažas, padarantis šį paprastą patiekalą skaniausiu pasauly. Ypač jei jį valgai po palmėmis, ant seno palmių suoliuko, o ant stalo patiesta sena sudilus klijonkė. Grįžti n metų atgal. Gerąja prasme. Negaliu nepaminėt, kad valgant aplink susirinko kokį penki šunys, krūva katinų ir trys paršeliai, lakstantys visur taip laisvai, kaip Lietuvos kaime vištos ar ciucikai. Viskas čia laisva ir naturalu, kiekvienas juda savo vaga :] Viskas kitaip, visiška laukinė aplinka, kur esi tu, yra tikrai naturali gamta ir tas buvimas yra kažkas nepakartojamo.

Booking.coms
storyLazyload();