Filipinai

Septyyyyynios dienos

Būtent tiek liko. Lygiai septyyyynios! Tai likusios dienos iki to, kai kelsiu sparnus į velniškai tolimą šalį - Filipinus savo atostogoms. Apie tai jau buvau minėjęs šiek tiek savo bloge, tad šiuo postu galiu pasidalint kiek detaliau. Visų pirma grubiu kelionės žemėlapiu, ir nors jame atrodo, kad viskas šalia, iš tiesų viską skiria daug skaičiukų kilometraže. Didelė šalis, dideli atstumai, tad keliausim viešu transportu, skrisim vietiniais lėktuvais, plauksim keltais ir važiuosim tuktukais. Bus visko. Ši kelionė kiek skiriasi nuo kitų, anksčiau mano turėtų kelionių, nes važiuodavome buriuoti (ar kaituoti) ir kažkiek keliauti. Šį kartą važiuojam daug keliaut ir šiek tiek pakaituot. Aišku, žiūrėdamas į nuotraukas ir matydamas visur tas gražias lagūnas, tikiuos, kad kaitą, kuris taip pat keliaus su manim, galėsiu išsitraukt dažnai, bet matysim kaip ten bus. Kelionė bus tikrai intensyvi ir įdomi.



Keliausim džiunglėse, miegosim tokiuose geruliuose džiunglių namukuose, aplankysim vieną iš pasaulio stebuklų - šokoladines kalvas Boholo saloje. Netgi bandysim pamatyt pačią mažiausią pasaulio beždžionėlę - Tarsyr'ą. Bus visko - tam ruošiamės, domimės, perkam tinklus nuo vabalų ir kruopsčiai planuojam svorį savo bagaže. Visi daiktai, kurie nėra su itin aukšto svarbumo žyme, metami iš sąrašo lauk:) Bagažas išlengvintas kaip pas alpinistus, tik dar prisideda lenta ir kaitas:) Daug keliausim, tad reikia neapsikraut. Gyvačių ir šikšnosparnių nevalgysim, kaip suomiai, tačiau Palawano saloje keliausim ir pamatysim daug. Vėliau, prasimalę po šitas vietoves ir džiungles, skrisim į Boracay, vieną iš gražiausių pasaulio papludymių, kur būsim keletą dienų, daug kaituosim, ilsėsimės, mėgausimės saule ir vėju. Pailsėję, ratą suksim toliau, aplankysim mangų sostinę Guimaras, Negros, Iloilo, Bacaloid salas, žiūrėsim gaidžių peštynes. Iš tikro, labai sudėtinga čia viską išvardint, nes daug daug visko, daug dedamųjų, maršrutas planuotas atidžiai ir ilgai, atsirenkant pačias pačias įdomiausas Filipinų vietas, kurias reikia pamatyt:) Ir kitas dalykas - gal net nėra įdomumo vardint viską - lai lieka tai siurprizu ir paskatimu skaityti šį blogą. Rūta nerealiai padirbėjo šiame kelionės planavime, tad turime puikų maršrutą, detalų planą ir šauniai sustyguotą tripą - super.


Kelionė pirmyn

Labai greit pralėkė paskutinės dienos iki kelionės.. Sakyčiau akimirksniu. Daug padariau, daug nuveikiau, velniškai skubėjau, kažką spėjau, kažką nepilnai, kai kas paliko – nebesvarbu. Visa tai po atostogų ;] Nes dabar mintys jau kitiur – esu toli nuo Lietuvos, ten kvapai, drėgna, ten kur visiškai kitoks pasaulis. Azija ir tuo daug kas pasakyta.

Kelionė iš principo ėjosi tikrai sklandžiai, nors paskutinis rytas buvo tikrai neramus. Net nežinau kodėl, tačiau neslėpsiu, prieš kelionę jaudinausi ir lengvai panikavau. Gal dėl to, kad tiek laiko skrisiu vienas, gal dėl to, kad visiškai nauja žemė, gal... Kažkas viduj kirbėjo;] Visą savo mantą susikroviau į du nešulius – rankinį bagažą, kur tilpo kompas pakrovėjai, telefonas, ir kiti reikalingi menkniekiai bei į gitaristo tašę (Unta, dar kart dėkoju). Gitaristo pasijautčiau todėl, kad kaito tašė – kuprinė, tad kai užsimeti ją ant nugaros, pasidarai panašus į tuos muzikantus, kur oro uostuose su savo instrumentais keliauja. Nors ir kaip lengvinau ir mečiau viską, ko nereik, gitara netapo lengva tiek kiek norėjau (liko apie 18 kilogramų), tad turiu nuojautą, kad turėsiu vargo tampydamasis, kaip kažkada Rhode buvo.

Priduodant bagažą visiškai jokių problemų ar klausimų nekilo – nors ir tašė ilga, nors ir pasakiau atvirai, kad sportinis inventorius, mergaitė laisvai ėmė ir priregistravo. Planą B buvau pasiruošęs, kad papildomai mokėt nereiktų, bet ir taip gavosi viskas ok. Nuskridus į Franfurtą, bene šešias valandas laukiau savo sekančio skrydžio. Daug klaidžiojau, skaičiau, vaiksčiojau po parduotuves, stumiau laiką tol, kol prasidėjo sodinimas. Pirmą kartą teko skrist su arabiškomis avialinijomis ir tai tikrai paliko labai didelį įspūdį. Sakyčiau, net neturiu su kuo palyginti iš anksčiau skristų kompanijų. Nauji lėktuvai, gražus šviesus salonai, puikus aptarnavimas, nerealus paslaugumas, maisto pasirinkimas, žodžiu servisas super. Net peiliai, šakutės, šaukštai duodami metaliniai, lėkštės irgi labai gera stiklo imitacija. Aukštai jie ten ima su kokybe...

Iškskridom iš Franfurto vėlai vakare, ir man šiame skrydyje pasisekė gavau vietą prie avarinio išėjmo (sėdėjau atsipūtęs). Visą skrydį negalėjau užmigt, tad į pabaigą jau pradėjau būt kaip išvirtas.

Labai nustebino vaizdai, kai skridome per Kuveitą – gerai žinomą naftos šalį. Visų pirma, niekur nebuvau naktį taip stipriai šviečiant miestui. Jų laiku buvo penkios ryto, bet atrodė, kad pats gyvenimo įkarštis ten dabar. Ir labai keista struktūra ir formos – toks įspūdis, kad visuose mažuosiuose miestukuose ilgas apšviestas kelias, daug kart ilgesnis už miestą, ir kažkurioj vietoj prilipdytas miestelis. Kažkokia nesamonė;] O nuo didžiųjų miestų apšviestos magistralės eina tiek, kad iš lėktuvo apšviesto kelio galo nesimato. Dar įdomiau, kai pradėjome artėt prie arabų jūros – pasirodė naftos platformos. Iš pradžių nesupratau, kas ten tie milžiniški šviesos šaltiniai, nerelia daug šviesos ir tų šviesulių. Paskui įsižiūrėjęs geriau supratau, kad tai plevenančios ugnys iš naftos platformų. Kai į tai pažiūri naktį ir matai visą vaizda, tai supranti, kokie nerealus ten gavybos mąstai. Tad ir energijos taupyt nereik. Tikrai, niekur nesu matęs tokio kiekio šviesų. Vilniaus gatvės iš arti atrodo daug prasčiau, nei šios šviesos iš 11Km auksčio :] Vėliau, kai užskridome ant arabų jūros, tik pagal lėktuvo žemelapį supratau, kad virš vandens skrendam – šviesų apačioj buvo ne ką mažiau – nafta kasama visur. Na, turi šalis energijos, tikrai turi. Besidžiaugiant vaizdais ir prašvito, pradėjo matytis pirmieji saulės spinduliai, lėktuvas pasiruošė leistis pas arabus.



Pats Abu Dabis įspūdžio kažkokio specialaus nepaliko. Leidžiantis lėktuvu, vaizdai labai priminė Egiptą, tiek jūra, dykumos, palmės. Aišku, yra fone labai prašmatnus galingi pastatai, tolumoje dungso dangoraižiai, daugybė jachtų, tačiau tik tiek. Nors esu tikras, kad pavaiksčiojęs pasakyčiau visai kitokia nuomonę. Oro uoste irgi labai daug kontrastų, nors matosi, kad žmonės turtingi. Ir kainos savo sako, viskas brangiau, nei oro uoste Miunchene. Publika įvairi, pradedant nuo šeichų su baltais paltais iki skurdžių azijiečių, net nustebau, nes galiu teigt, kad oro uoste daugiau visokių azijiečių nei pačių arabų. Panašu, kad Abu Dabis tikrai gerai padirbėjo, kad taptų rimtu tranzito miestu Artimuosiose Rytuose. Ten pravaikščiojau dar keturias valandas ir sėdau į sekantį devynių valandų skrydį į Manilą. Iki to laiko taip ir nemiegojau, neskaitant kelių snustelėjimų aname skrydyje. Lektuve į Manilą, kuris dar didesnis nei dabar skridau, viskas taip pat, ta pati aviakompanija, tas pats puikus servisas. Etihadai - Labai rekomenduojamos avialinijos. Tad kol pasiekiau Manilą, perskaičiau tiek, kad daugiau nebesinorėjo, kalbejau su žmonėmis, kurie nors kiek norėjo kalbėtis su manim – stumiau laiką kaip tik galėdamas :]

Leidžiantis į Manillą, jau supratau iš lėktuvo, koks čia didelis metropolitas – milžiniškas miestas, šviesų jūra kiek matai. Tad labai apsidžiaugiau, kai nusileidęs iškart gavau žinutę, kad chebra pakeliui pasitikt mane. Tad nereiks klaidžiot. Iš to džiaugsmo net knygą lėktuve palikau – eilinis ačiū Etihadams, bet jų stiuardesas mane susirado bagažo laukimo skyriuje ir gražino daiktą. Pagarba, nieko daugiau nepasakysi, tikri šaunuoliai. Išėjęs lauk iškart papuoliau į karsčio, drėgmės, kvapų ir visur bėgančių žmonių miksą. Keistas pojūtis.

Šiltai susitikę su Andrium ir Rūta, pajudėjom proletarinio dviejų žvaigždučių viešbučio link, o vėliau išėjome pirmam pasivaiksčiojimui po Manillą. Pirmas man, jie jau čia buvo šiek tiek pirmą atvykimo dieną. Įspūdis.., Nežinau, net kaip čia išsireiškus teisingiau. Sakyčiau baisus – gatvėje vyksta žutbūtinė kova už gyvenimą. Visur viską parduodantis žmonės, ikyriai siūlantys pirkti kažką, naglai prašinėjantys išmaldos ir kišenęs „apžiūrinėjantys“ vaikai, masė šiukšlių ir betvarkės. Toks totalus chaosas. Vyksta viskas ir visur. Labai daug visokių abejotinos kilmės klubų, aplink pusnuogių strikinėjančių, ko gero, dar nepilnamečių mergaičių, šviečia įvairaus lygio ir pokraipio pasilinksminimo vietos, visur skamba muzika, šūksniai, beprotinis ir jokiom vairuotojų taisyklėm nepasiduodantis eismas. Raudona, ne raudona, tilpsi netilpsi, visi važiuoja, svarbu gerai pypinti. Kas labiausiai pribloškė – daugybė gatvėse gyvenančių žmonių. Ne vienas, ne du, bet masė. Miega visur, ant betono, ant maišų, šaligatviuose, skveruose, parkuose. Baisus vaizdas ir keliantis sunkias emocijas. Tai yra tikras skurdas. Dar sunkiau žiūrėt, kai matai mamas, miegančias gatvėje su savo vaikais, kartais net kūdikiais, vos į mažą rubelį susuktais ir paguldytais ant betono. Filmuot ar fotkint tikrai nekyla ranka. Jiems ir taip sunku. Arba atskirai kokie trijų metų vaikučiai pakritę kur nors nakčiai miega, ryškiai net nežinatis, kas ir kur jo tėvai. Kažką panašaus maniau kada nors išvysti Indijoje, kai ten keliausiu ir būsiu tam morališkai pasiruošęs, bet panašu, kad čia beveik tas pats. Tad iš arti tas Manilos metropolitas, kurį mačiau iš lėktuvo, atrodo kur kas baisiau. Jei atvirai, nieko panašaus nesitikėjau išvyst, buvo lengvas šokas. Tikėjausi skurdo, bet tik ne tokio.



Tai tokie tie pirmi įspūdžiai. Ryt kelsim anksti (man liko miego tik 4 valandos, nes labai norėjau įspūdžius užrašyt) ir skrisim i Palawan salą. Ten graži gamta, paplūdimiai, keliausim ir gan net kažkiek kaituosim.


Sabanga

Ryte kilome anksti – šeštą jau mus paėmė taksistas, vežęs į oro uostą. Po vakar dienos įspūdžių Maniloje ir labai trumpo miego labai jau ekonomiškome viešbutuke su gelsva patalyne ir praeito dešimtmečio įsigijomo ranksluosčiais, jautėsi lengvas nuovargis – visgi jau trečią parą miegu vos kelias valandas. Atsikelti nebuvo sunku, nes žadino ne tik žadintuvas, bet iš kažkur didelio miesto centre pragydę gaidžiai. Beveik snausdami atriedėję taksu į lokalų oro uostą net nesuabejojome, nes čia tas pats, į kurį atskridome. Po ilgos diskusijos mus itikino, kad tarptautinis ir lokalus oro uostas tai vienas ir tas pats (nors pavadinimai ir adresai visiškai kitokie), tik terminalai skiriasi. Ir tai tikra teisa, kad ir kaip klaidinančiai skambėtų. Dar įdomiau, kad tie terminalai randasi vienas nuo kito apie 20 minučių kelio:) Labai šauniai praslinkome įsičekindami, savo sportini bagažą susukę diržais į vieną paką – priėmė kaip vieną komplektą, tad papildomai mokėt neteko. Kilogramų buvo kiek per daug, bet išėmus iš tašės ranksluostį ir maikę bei šiek tiek pakartotinio svėrimo metu prilaikius su koja, bagažas sumašėjo net aštuoniais kylais. Sakė, jog ok, matyt mergaitė pamąstė, kad labai sunkią maikę ir ranksluosti turiu :] Oro uoste sutikome ir kitus lietuvius kaitiorus, jie skrido tiesiai į Boracay, ten su jais ir susitiksim, kai šiam maršruto taškui ateis eilė, jei gerai pamenu, bus sausio 31 ar kažkas tai tokio.

Skrydis į Puerto Princesą praėjo labai greit, miegot neišejo, nors ir kaip bandėm. Ir skrydis pats trumpas, netruko nė valandos.

Nusileidus prasidėjo mūsų šios dienos nuotykiai. Ėmėm po triciklą (motocikliukai su kabinomis) ir nuvažiavome iki stoties ieškot transporto kelionei. Kadagi šiuoje kelionėje nuo pat pradžių sakėme, kad sunkumų tikrai nevengsime, tad iškart rinkomės džipnį. Tai tam tikras vietinis autobusas, kuriame nėra langų, durų, smulkiai prikišta daug sėdynių ir viršuje ant stogo didelė bagažinė, laisvai talpinantį pusę vieno žmogaus viso gyvenimo turto. Kadangi viduje vietos kaip ir nebebuvo, plius nelabai į ta pirtį ir veržėmės, tad pasirinkome tuos šimtą kilometrų judėti sėdėdami ant stogo. Kartu su šimtu tašių, vandens bačkomis, naujomis durimis, fanieros lapais, dviem amerikiečiais, ryžių maišais, dežėmis siuntoms, prancuzu, metaliniais šveleriais, tuščios kolos buteliais bei kruvą vietinių vaikų,dirbančių krovikais ir to bagažo raišiotojais. Neslėpsiu, pradejus važiuot ramu nebuvo – visgi supranti, kad jei kažkas atsitiktų, važiuojant tokiu serpantiniu keliu, butų liūdnoka. Bet nieko, susigyvenome. Posūkiai nebuvo malonūs, tačiau persirišome virvę, kad pasilaikyt, tad po kurio laiko pripratome ir jaučiaus ne ką blogiau, nei tada, kai studijuodamas važiuodavau autobusu pas mamą. Kelias vingiuotas, kalnai pakalnės, džipnis perkrautas, tad riedėjom tikrai ilgai – atvykome vos po trijų valandų, sėdėjimo ant stogo. Ne tik greičiai, bet ir dar daug kas tą įtakoja – dažnas keleivių noras sisiot, vairuotojo seni pažįstami pasitaikę kelyje, siuntu išdalijimas, keleivių išleidimas ir paėmimas. Taip ir važiavom – kalnas pakalnė, stop, važiuojam, pakalnė gazas, kalnas lėtai, tada vėl eilinis stop ir taip pasaka be galo. Bet sėkmingai atvažiavome ir turėjome didelį fun. Su mumis ant stogo keliavo ir du labai netipiški amerikiečiai iš Kalifornijos – dieduliai metuose, tačiau eksplorina pasaulį pilnu pajėgumu. Daug kalbėjomės, diskutavom, juokėmis – nerealiai smagu bendraut su tokiais žmonėmis. Tad kartu su jais ir visą ta kelionę prasikratėme, o kitos dienos ryte, jau važiuodami iš Sabangos lauk, pamatėme juos miegančius pleže. Sakė, kad nameli išsinuomavo tik daiktams susidėti.

Keliaujant vietiniai vaizdai tikrai įspūdingi – nereali gamta, augmenijos galybė, viskas žalia ir vešlu. Visur garsai, visas čirškia, ūžia, čeža. Bus įdomu, kai judėsim į džiungles. Judėdami džipniu vis kirsdavome kaimus – matosi, kad vietiniai žmonės tikrai labai sunkiai gyvena – mažos lušnelės, kiauros sienos, sunkus darbas ir nepakeliamas karštis. Nestebina matyt po purvą bėgiojančius nuogus praaugusius vaikus, drumzliname upelyje rūbus ar indus plaunančią moterį. Yra visko ir visaip. Dauguma žmonių augina kaimuose ryžius, juos prižiūri, nes panašu, kad tai vienas iš pagrindinių jų pragyvenimo šaltiniu. Tad jie kaimuose, ant kelio užima vieną eilę ir ten džiovinasi nukultus ryžius, juos kruosčiai prižiūri ir varto – niekas iš mašinų tuo nesipiktina, tai naturalu, tad tiesiog aplenkia tą užimtą eilę kaip kokią kliūtį. Gyvūnijos komplektas prie namų toks beveik standartinis, pas visus komplektas vienodas, klausimas tik kiek dedamųjų – ganosi koks vienas buivolias, dar kur purve ar dumble vartosi kiaulė, begioja po kelią krūva vištų ir daugybė šunų. Dar kartais karvė, nieko kito kaip ir nepamatysi. Buivolai aplamai čia pagrindinė jėga – jais tempiama, traukiama, ariama, važiuojama. Bet kuriuo atveju, skurdas tikrai matomas ir žmonės gyvena sunkiai. Iš kitos pusės, drąsiai galiu teigt, kad ši šalis – kontrastų šalis. Prie mažų lūšnų kartais stovi dideli apynaujai džipai, senas nutriušęs kelias prie šonų turi gražiai betonuotas ir dažytas lietaus nuvedimo sistemas.. Tad vertint gana sunku, kaip čia taip, bet tų stebinančių dalykų tikrai daug.

Booking.coms
storyLazyload();