Šita kelionė, galima taip sakyti, gimė pernykštės kelionės po Kroatiją metu. Gal tiksliau ne pati kelionė, jos maršrutas, bet keliavimo būdas. Kaip keliauja žmonės po kempingus? Didžioji dalis su kemperiais, kiti, kaip ir mes, su palapinėm. Bet yra dar viena kategorija keliautojų, va jie ir patraukė mūsų dėmesį, pačių pasigaminti vaniukai. Tai paprastas krovininis autobusiukas, perdarytas į mini kemperį. Matau klausimą jūsų akyse: „Kam išradinėti dviratį, kai jau jis senai išrastas?“ Pati pirmoji priežastis - kaina. Pabandykit nusipirkti apynaujį kemperį. Aha, ir aš taip sakau. Kitas privalumas – greitis. Vėl pastebiu suktas jūsų šypsenas. Sutinku, naujas, pabrėžiu, naujas kemperis, laksto smagiai, o pasidomėkit, kaip važiuoja apynaujis. Va jums ir skirtumas. Galėčiau ir daugiau privalumų rasti, bet tai jau detalės. Jei nusipirksi, na kokių 7-4 metų senumo automobilį ir pats jį perdarysi į kemperį, tikrai kosmoso tai nekainuos. Dabar laikas patikslinti: toks teorinis variantas buvo kelionės po Kroatiją metu. Grįžus namo, viskas pasimiršo, beje, kaip visada. Tačiau, kai pandemija rudeniop vėl įgavo pagreitį, prisiminėm apie savo kemperiuko pasvaičiojimus. Kai pradėjau domėtis rimčiau - pasirodo yra ten reikalų. Fazės, šaldytuvai, akumuliatoriai, transformatoriai, karbiuratoriai ir svarbiausia – kategorijos keitimas. Po visų svarstymų nutarėm: galvą turiu, reikia pripažinti dauguma mano sutiktų žmonių galvas turi. Rankos... Na, nepasakyčiau, kad mano abi rankos kairios, bet, kaip čia švelniau išsireikšti... Nutarėm – darom. Na, bet ne apie tai šis pasakojimas, kam įdomu, klauskite, mielai pasidalinsiu patirtimi.
Ir štai, liepos 31 dieną, pajudėjom. Tai vis dar buvo krovininis automobilis, bet jame jau galima komfortiškai gyventi. Pirmas sustojimas, žinoma, Lenkijos pasienyje, valiutos klausimai. Neužilgo buvom ir priverstinai sustabdyti. Susidomėjo mumis straz granicy. Jei prieš metus važiuojant, pamiršom namie automobilio techninį pasą, vieno vairuotojo pažymėjimas buvo pasibaigęs, tai dabar visi dokumentai su savimi ir tvarkingi. Gal ir gerai, kad taip anksti mus patikrino, jei kas būtų buvę negerai, netoli grįžti. Skiepų pasus (europinius) turėjom abu. Šuniukas taip pat. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad niekur skiepų pasų neprašė. Pirmas sustojimas Varšuvoje. Kažkokiam Varšuvos užkampyje, alia kempingas.
Tiksliau vieta pernakvoti ir viskas. Kai pasirinkom šią vietą, manėm, kad daug nekainuos. Kur gi ne. 100 Lenkijos pinigų, kaip neblogam kempinge. Kitas sustojimas dar Lenkijoje, bet prie pat Čekijos pasienio, netoli miestelio Chalupki (čia l ta kur perbraukta). Labai gražus miestelis Čekijos pusėje Bohumin.
Įdomu tai, kad Čekijos pusėje parduotuvėse gali atsiskaityti ne tik kronomis, bet ir zlotais. Eurais – ne. Nakvojom kempinge Lenkijos pusėje Europa.
Šeimininkui gimė anūkas, tai vaišino visus. Kiek ten tų visų, keli vietiniai ir mes. Iš ryto vėl į kelią. Kitas kempingas Austrijoje. Beje, neturėjom konkretaus plano, tiesiog, važiuojant nuspręsdavom kur kita nakvynė. Šį kempingą pasirinkom dėl intriguojančio pavadinimo – Masai Mara.
Toks kičinis kempingutis, nakčiai super. Ir nebrangus. Apie kurą. Norėčiau padaryti apklausą, kaip manote, kur kuras pigesnis Čekijoje ar Austrijoje? Nedarau todėl, kad esate nesąžiningi ir jau naršote internete. Na, atrodo, žinoma Čekijoje turėtų būti pigesnis. Taip ir mes pagalvojom (esame sąžiningi ir internete nenaršom). Prisipylėm pilną baką. Kur ten. Čekijoje mokėjom 1,35 Eur., Austrijoje 1,17 Eur. Kitos dienos kelionės tikslas – kempingas Slovėnijoje Zlatorog. Pernai, važiuodami iš Austrijos į Slovėniją, daug skaitėm apie pasienio perėjimo punktą Karawankentunnel. Buvo rašoma, kad reikia čia atvykti anksti ryte, ar vėlai vakare, nes kitaip neišvengsite eilių. Mes pernai kirtome sieną visai kitoje vietoje, bet juokais kiekvieną tunelį vadindavom Karawankentunnel. Maždaug taip: tai štai koks tu, Karawankentunnel. Tai tokia istorija. Dabar gi, važiuojam, sau ramiai, visai nesidomėjom, kur kirsime sieną ir štai tau: KARAWANKENTUNNEL. Abu tik susižvalgėm ir pradėjom juoktis, prisijuokavom pernai. Tunelio ilgis 7,864 km, leistinas greitis 40km/h, taip ir rieda dvi kolonos, viena į Slovėniją, kita į Austriją. Bet, kadangi nežinojome, kad per šį tunelį važiuosime, tai ir eilių jokių nebuvo. Kempingą Zlatorog numatėm dar namuose. Nuo čia oficialiai prasidės atostogos. Kai liko iki kempingo apie 20 km man tokia negera nuojauta, nebus vietų. Važiavom tuos 20 km, o aš vis bambėjau ir bambėjau, kad bus viskas užimta. Ir ką jūs sau manote? Prisibambėjau. Registratūroje įbruko į rankas sąrašą aplinkinių kempingų su telefonais, skambinkitės. Prisiminėm, kad pravažiavom pro vieną kempingą. Pasiskambinom į jį. Turim laisvų vietų, sako, atvažiuokit. Taip taip, tai ne pernai, kai visi kempingai tušti buvo. Šiame kempinge, jo pavadinimas Danica, apsistojome ilgam, net dviem dienom. Vakarop šalia mūsų atvažiavo vokiečių pora. Tas jų kemperis, ne tai, kad kaip namas, kaip visas miestas. O už jo dar priekaba, ant kurios triratis motociklas atitinkamo dydžio. Vis laukiau, kada jis tą savo motociklą nukels nuo priekabos. Norėjau paprašyti: dėde, leisk nusipaveiksluoti prie šito monstro. Bet, matyt, čia tik tarpinė stotelė jiems buvo, motociklas liko ant priekabos. Šalia kempingo miestelis nedidelis, kava jame labai skani. Pėsčiųjų takas iki Bohinjsko ežero.
Kitą dieną tuo taku ir patraukėme iki ežero.
Kelias netrumpas, apie 9 kilometrus.
Oras pasitaikė geras, nekaršta, ir lietaus truputį gavom.
Atgal pėdinti tiek pat kilometrų nelabai, nelabai. Laimė, netoli važiuoja autobusai į mūsų miestelį. Įlipam į autobusą, o mokėti nereikia. Pasirodo, sumoki į abu galus atvažiuodamas prie ežero, grįžti kaip ir už dyką. Slovėnijoje dar turėjom suplanavę kelis sustojimus, pakeliui į Italiją, bet lietus pakoregavo planus, patraukėm tiesiu taikymu į vieną iš didžiausių pasaulyje požemių – Postojna jama.
Vien su traukinuku iki apžiūros vietos požemiu važiavome apie 20 minučių. Na, sakėm sau, daugiau jokiuose požemiuose galim nesilankyti, vargu ar bus kur dar gražiau.
Toliau maršrutas veda į Italiją, prie jūros. Vėl gi, jokio išankstinio plano, važiuojant susirandame kempingą prie jūros. Išvažiuojant iš Slovėnijos, atsisveikinimui sustabdo Slovėnijos pasienio tarnybos pareigūnai, dokumentų patikrinimas. Viskas tvarkoje ir mes jau Italijoje. Kempingas Punta Spin. Su vietom problemų nėra, netgi galima rinktis, ar viena vieta, ar šalia esanti kita.
Žodžiu, dvi laisvos vietos, mums pasisekė. Kempingas labai geras, labai daug užsiėmimų vaikams, kiekvieną vakarą diskoteka vaikams, viduje parduotuvė, jūra čia pat.
Beveik nuo pat kranto į jūrą veda tiltas, jo ilgis apie 600 metrų. Prie kranto nelabai pasimaudysi, visų pirma, labai seklu, o kitas dalykas, labai daug auga jūros žolių.
Nuėjus tiltu tuos pusę kilometro, gylis ne ką didesnis, bet augmenijos gerokai mažiau. Kad būtų giliau, dar tiek pat turi gilyn bristi. Bet užtai vanduo labai šiltas. Užėjome į kempingo parduotuvę apsipirkti, na kaip gi neparagauti vietinio vyno. Prie to automato, ar kaip jį pavadinti, padėti plastikiniai buteliai, pats prisipili kokio nori vyno.
