Egiptas. Hurgada

Na ką gi, įsitaisykite patogiai, pradedu savo pasakojimą. Kaip jau anksčiau minėjau, vieną dieną supratau, kad nebegaliu daugiau gyventi taip, kaip iki šiol, kad užkniso viskas juodai: šaltis, tamsa, susvetimėjimas ir nuolatinis nesibaigiamtis stresas, įtampa, depresija ir nervai. Su drauge susirašėm, nutarėm, jog reikia traukt į Egiptą – tiesiog pasirelaksuoti. Ji prasitarė keliems savo draugams, kurie entuziastingai priėmė šią idėją, todėl mūsų kompanija padidėjo iki 6 žmonių. Jau kitą dieną rezervavome bilietus vienai savaitei į Hurgadą. Kelionės išvakarėse nutariau per “skype” pakalbinti vieną kitą egiptietį, pasiklausinėti kainų, oro salygų, nuotaikų, saugumo ir visų kitų dalykų. Atsiliepė malonus žmogelis Magdy, kuris netgi pasisiūlė pabūti gidu toje šalyje. Daviau jam telefono numerį, galvodama, kad tai “dėl visa ko”, maža kas, gal pasiklysime mieste ar pan. Ir štai po savaitės – jau mes Afrikos pakrašty.

Antradienis.
Maloniai keista, kad tik po 3.5 val. kelionės iš snieguoto oro patekome į saulėtą, šiltą ir malonų miestą. Maloniai nustebino ir pats viešbutis – tik 2 * , tačiau neradau prie ko prikibti, kambariai šauniai sutvarkyti, vieta fantastiška, apelsinmedžiai kieme, jūra – kitoj gatvės pusėj. Tuoj pat sulaukiau ir Magdy skambučio. Galvoju, o dieve, prisidirbau, dabar neduos jis man ramybės. Pasakiau, jog šiandien ilsėsiuosi su draugais, tačiau jau po pusvalandžio viešbučio foje prie manęs priėjęs vyriškis paklausė – gal esi Vaiva? Jis pasisiūlė pavežioti po miestą. Viena nedrįsau, todėl pasiėmiau į kompaniją ir draugų. Važinėjomės gal apie 3 valandas – miestas yra iš tiesų nuostabus, kaip fantastinėse arabų pasakose. Tačiau jau buvo sutemę, todel foto iš to pasivažinėjimo nelabai ir yra. Vėlaiu pavakarieniavome restorane, ir grįžome į viešbutį.

Treciadienis.
Kitą dieną nusipirkome kelionę į Giftuno salę – panardyti ir pasigrožėti koralais. Beje, kelionė kainavo stipriai mažiau perkant iš vietinio sudaniečio, kuris tuo tikslu vis blaškėsi po viešbutį, negu iš Novaturo. Į laivelį sutilpo maždaug apie 30-40 žmonių, antrame atvirame denyje visi smagiai sėdėjom ir plaukėm gilyn į jūrą. Po valandėlės laivas sustojo, apsiavėm ląstus, po vamzdelį burnon, ir sušokom į vandenį.
Vanduo be proto sūrus, o koralai – be abejo, nuostabūs. Po kiek laiko sustojome kitoje vietoje, vėl paplaukiojome, o paskui išlipome saloje, kur tiesiog mėgavomės saulės voniomis. Kai kas, beje, ir persimėgavo.

Vakare Magdy jau laukė mūsų prie viešbučio, todėl vėl važiavome kartu – mus nuvežė pasigrožėti viena vietove, maždaug už 40 km nuo miesto – ten įrengti golfo laukai ant jūros kranto, iš tiesų labai įspūdinga vieta.

Ketvirtadienis.
Kitą dieną keliavome į safari. Iš pradžių ilgai ilgai važiavome džipu iki beduinu kaimelio. Buvom sustoję vienoje vietoje, kur matosi miražas – ežerėlis tolumoje, kurio iš tiesų nėra.

Beduinų kaimelyje iš pradžių susėdome palapinėje, iš skardinių puodelių atsigėrėme arbatos. Tada senos moterys beduinės atsivedė kupranugarius, sulipom ir šiek tiek „prasijojom“.

Tada sulipom ant kvadraciklų (keturračių vienviečių motociklų), ir vorele nudulkėjom per dykumą. Saulė jau pamažu ėmė leistis į kalnus, todėl sustoję nusifotografavome, pailsėjome, ir sukom atgal. Grįžę dar pasiklausėm įdomaus pasakojimo apie beduinų gyvenimą, tada apsilankėme terariume. Net nepajutau, kaip man uzvyniojo gyvatę ant kaklo. Maniau, kad labai bijosiu, bet visai nebuvo baisu, gal kad profilaktiškai vis siurbčiojom lietuvišką brendžiuką!?

Vėliau susėdome didžiulėje palapinėje ir valgėm vakarienę. Po truputėlį dainavom, linksmėjom, paskui draugai priprašė mane sudainuoti solo – beduinai kaip zuikiai išlindo iš visų kampų ir klausėsi. Gavau jūrą ovacijų, buvo smagu. Ekskursijos vadovas iškart įgrūdo man savo telefono numeriuką, maldaudamas vakare susitikti. Beje, tą telefono numerį aš pamečiau.
Na ką gi, viskas, kad gražu, kažkada baigiasi. Parvažiavome į viešbutį, o kadangi tai buvo Valentino diena, vakarieniauti mane Magdy pakvietė į nuostabų žuvų restoranėlį. Tokių skanybių turbūt nebuvau valgiusi. Juk ir šiaip nuo jūros maisto kreizėju, tai ten net šokinėjau, kaip man skanu buvo.

Vėliau visi kartu nuėjome į naktinį klubą. Na ką, klubas kaip klubas, rusaitės valdo. Visuose kampuose pilna mišrių porų. Magdy papasakojo, kad jos iš tiesų čia atvažiuoja atsipalaiduoti visomis prasmėmis, jo draugas vaistininkas pasakojo, jog jos perkasi prezervatyvus pokais po 100 vnt. Na, jų reikalas. Namo grįžom 4 val ryto.

Penktadienis.
Kadangi penktadienis Egipte - išeiginė, Magdy pasiūlė nuvežti mus rytoj į patį pirmąjį pasaulyje „Saint Anthony“ vienuolyną, esantį už 300 km. Beje, nepaminėjau, jog Magdy yra katalikas, ir labai smarkiai tikintis katalikas.

Apie tą vienuolyną galiu pasakyt - tiesiog nenupasakojama. Jis yra vidury dykumos, prie kalnyno, į kurį nuolat plieskia viską išdeginanti saulė. Todėl ši vieta yra nepaprasta – net ir būdama daug daug auksčiau jūros lygio, sausoje akmenuotoje vietovėje, ji visgi turi šaltinį!!! Kodėl vanduo teka iš negyvo akmens, iš uolos, niekas nežino. Jie tai vadina stebuklu. Išvis, visoje vienuolyno teritorijoje – labai švaru, tvarkinga, o ore tvyroja tikrai kažkoks gerumas, pakylėjimas, šventumas…. Užėjome pavalgyti į nemokamą vienuolių valgyklėlę. Valgėm rudos spalvos pupeles neaiškiame padaže be druskos, padažydami į jas paplotėlį. Įsibėrus druskos tapo netgi visai skanu.

Tada prie mūsų priėjo vienuolis, susipažinome, ir jis pradėjo mus vedžioti po vienuolyną. Parodė “liftą” – tai rankomis sukamas ratas, kuriuo vienuoliai užkeldavo svečius į vienuolyną, saugodamiesi beduinų atakų. Toliau pamatėme kitą mechanizmą – juo vienuoliai tiems patiems beduinams nuleisdavo maisto. Vėliau vaikščiojom po jų šventas vietas, liečiau tokio senumo freskas ir paveikslus, kad net baisu buvo įsivaizduoti. Landžiojom po akmenyse iškaltas celes, ir nuolat mums paslaugusis vienuolis pasakojo vienuolyno istoriją. Beje, visur, kur jie meldžiasi, privalėjome nusiauti batus, o į patį vienuolyną įleidžia tik ilgom kelnėm /sijonais ir drabužiais ilgom rankovėm. Taip pat ten draudžiama apsikabinti ar juo labiau bučiuotis.

Po šio įspūdingo vienuolyno, grįžtant namo, užsukome į dar vieną šventą vietą - “Saint Paulo” vienuolyną. Nesikartosiu – įspūdžiai nerealūs. Beje, vienuolynai priima apsistoti keliauninkus – kiekvienas gauna nemokamą gultą bei valgį, manau tai būtų nereali vieta pamedituoti.

Grįždami užsukome į šalia Hurgados esantį turtingųjų miestelį El Guano. Prabanga iš didžiosios raidės. Prabangūs kanalai, ištaigingi laiveliai, jachtos, gėlynai, o visame mieste – tik turtingųjų vilos, mažiausia vila turbūt kokių 400 kv. metrų.
Pavakarieniavome kavinėje sutūpę ant zemų sofkyčių prie atviro židinio ant upės (kanalo?) kranto. Super.

Šeštadienis.
Vasario 16 d. Reikia kažkaip tai atžymėti…

Dieną prasivarteme paplūdimyje (juk reikia nors kiek kumpiukus paskrudinti). Ta proga besimaudydama į koralą susižeidžiau kojos nykštį.

Vakare Magdy nuvežė mus vėl į centrą, kur trumpai pasivaikščioję, radom štai kavinukę, kurioje yra lietuviams nuolaidos, nes savininko žmona - lietuvė.Tai joje ir nutūpėm – be galo linksmai atšventėm, su šokiais ir dainomis.

Sekmadienis.
Shopingas visą dieną. Trumpiau neišeina, nes visose parduotuvėse reikia išgerti arbatos, paplepėti. Dviese su drauge išėjom, tai patikėkit…. Ir prisipirkom visko, ir dovanų gavom, ir kaljanu vaišino, arbata ir t.t. ir t.t. Na, čia nepasakosiu, nes visoms europietėms taip ten būna, visos gražuolės, ir visas jie myli. Per visą dieną nukeliavom duok dieve 1 kilometrą.

Ką vakare dariau, jau nepamenu, turbūt su “jaunikiu” kažkur vakarieniavau. Beje, viešbutyje nė karto nevakarieniavau, netgi patarnautojai susirūpino mano sveikata, buvo atėję paklausti.

Pirmadienis.
Liūdna, kad teks ryt išvažiuot. Visi vaikštom nukabinę nosis. Magdy sako norintis nupirkti man dovanų, todėl važiuojame į centrą, kur gaunu visokiausių malonių dovanėlių. Vakare visi kartu tariamės, ką veikti, kad būtų smagu. Nutariame sugrįžti atgal į tą lietuvišką kavinukę. Barmenai sutinka mus džiugiais šūksniais ir apsikabinimais. Vėlgi įsitaisome, gaunam kaljanus, vyno, ir linksmai leidžiam laiką. Paslaugus barmenas priėjęs pradeda mokyti visokiausių barmeniškų žongliravimo įmantrybių, linksminamės. Tai va, toks ir vakaras.

Antradienis.
Lagaminai sukrauti, keliaujame visi namo. Penkias valandas trunka skrydis ir štai aš vėl namie.

Booking.coms
storyLazyload();