Dzeuso ir Afroditės salų skonis. III dalis Kipras

Kaip ir šiemet aplankyta Norvegija, Kipras taip pat nebuvo svajonių šalis - man ji asocijavosi su rusų atostogų rojumi, o ne paslaptis, kad būtent šių triukšmingų piliečių draugijos, atostogaujant, visi ir vengia. Tačiau, jei jau reikėjo grįžtant iš Kretos kažkur persėdant nakvoti, tai jau geriau tai padaryti ten, kur šilta ir kur dar nebuvai, negu kokiam Briusely ar Frankfurte.
Kadangi Kipru niekada nesidomėjau, tai net nežinojau, jog eismas ten vyksta kaire kelio puse. O kai ir bilietai buvo nupirkti ir mašinos išnuomotos, benaršydama ką ten gražaus galima pamatyti, aptikau šitą naujieną ir ,,nudžiuginau" vairuotojus. Vyras vis dar tikėjosi, kad gal ši informacija klaidinga ir jam pavyks to kažkaip išvengti, bet leidžiantis lėktuvui Pafoso oro uoste, pažiūrėjęs pro langelį tyliai sumurmėjo: ,, taaaip, važiuoja prieš eismą..."

Vienintelis dalykas, dėl ko kelionėje niekada negali būti ramus, tai automobilio nuoma. Jau tiek visokių nesąmonių, užslėptų sąlygų jie prisigalvoja, kad net bjauru. Šį kartą, pasirodo, neįskaičiuotas 20 eurų oro uosto mokestis. Dar taip nebuvo, juk jei imi mašiną oro uoste, tai juk ir reiškia, kad kaina su tuo mokesčiu. Dar liepia susimokėti už pilną baką kuro, gražinti reikės su tuščiu. Kaina nemaža, todėl paklausiam kokios talpos bakas, sako - 60 l., kaip vėliau paaiškės, tai buvo netiesa. Prašo vairuotojo kreditinės ir aš ramiu veidu paduodu savo kortelę - jei pastebės, kad ne vyro pavardė, tada mokėsim už papildomą vairuotoją. Nepastebi - taip jiems ir reikia sukčiams. Nors tai buvo pati pigiausia mūsų kada nors mokėta kaina - tik 10 eurų dienai už automobilį, tai net su tuo, ką jiems pavyko dar papildomai iš mūsų išpešti, vistiek labai pigu.
Darbuotojas palydi visus iki mašinų ir mes, aišku, iš karto atsisėdame ne į tą pusę. Jis nori įsitikinti, kad mums pavyks išvažiuoti, o mes nejudam iš vietos, nes dar ne tik, kad nežinome kaip važiuoti, bet net ir kur važiuoti, nes neveikia nė viena navigacija. Gal dėl to, kad eismas kita puse, bet instaliuotoje Europos kortelėje, Kipro nėra.
Nuomojamų mašinų numeriai ryškiai raudoni, kad visi gatvėse suprastų kas ten sėdi už vairo :) Traukiam vilos šeimininkų mums atsiųstą kelio aprašymą ir šiaip taip pajudam. Nors į reikiamą kelią pataikom tik iš trečio karto, bet pamažu apsiprantame ir už geros valandos mes jau savo naujų namų kieme, stresą malšiname šiltutėliame baseine.



Kadangi ir kėlėmės anksti ir dienos pradžia buvo sunki, tai šiandien nieko neplanuojam. Nuvažiuojam į arčiausiai esantį pajūrio miestelį Lakki, kai kas išsimaudo jūroje, palydime saulę, stebimės dryžuotais paplūdimio akmenėliais ir einame valgyti.

Užsisakome taip visų išgirto žuvies meze. Tai yra labai skanus dalykas - jį sudaro daugybė visokių užtepėlių, užkandėlių, alyvuogių, bulvyčių ir kelių rūšių žuvų bei jūros gėrybių, todėl suvalgyti vienam visko neįmanoma, o pasidalinti dviem kartais neišeina, nes ne viskas ten dalinasi - gali būti viena didelė midija ar krevetė. Patiekalas kainuoja 16 -18 eurų, be to užsakyti šį patiekalą galima tik tada, jei užsakomos bent 2 porcijos. Kadangi mes aštuoniese, imam 4 meze ir dar porą žuvų, jei bus mažai. Mažai nebuvo, labai patiko.

Kadangi pažinčiai su Kipru turėjome tik 3 dienas, tai nutarėme nesiblaškyti ir apžiūrėti kas arčiausiai mūsų namų. Be to, po viso Kretoje matyto grožio, norėjosi kažko kitokio, gal egzotiškesnio - ir tai buvo turkiškosios Kipro dalies aplankymas.
Nesigilinsiu į istorinius niuansus, kiekviena pusė turi savo tiesą, turkai ten gyveno jau prieš tūkstančius metų, bet oficialiai tai yra 1974 m. turkų okupuota Kipro dalis. Turistai ten mielai laukiami, tik pasienyje turi gauti vizą ir sumokėti papildomai 20 eurų už automobilį, nes jokie kiti ten negalioja. Yra keli pasienio punktai, kur galima tai padaryti. Neklausėme autonuomos darbuotojo ar galima mums su jų mašina važiuoti į turkišką dalį, nors beveik neabejoju, kad būtų sugalvoję begalę draudimų. Bet tai čia jų tarpusavio santykių problema, o mes, tiesiog turistai. Tačiau daugybė karinių postų, kareivinių su pulkais besitreniruojančių kareivių, spygliuota tvora sostinėje, su ant jos kabančiais ginkluotų karių plakatais, nuteikia kažkaip nemaloniai, nors ir stengėmės į tai nesigilinti.
Kadangi gyvename šiaurrytinėje salos dalyje, tai važiuojame į šiaurę ir vingiuojame gražiu kalnų keliu.
Kirtus sieną, pasitinka pirmieji minaretai ir turkiški užrašai.
Artėjant prie Kerynejos, kuri turi turkišką pavadinimą - Girne, sutinkame vis daugiau turistų raudonais mašinų numeriais, todėl nebesijaučiame tokie vieniši ir vietinių stebimi. O pamatę gražuolę uosto krantinę, atsipalaiduojame ir prisėdame kavos.

Ir kaip neatsipalaiduosi, kai visi, net katinai ir šunys čia tokie :)

Vietiniai labai malonūs, neįkyrūs, labai europietiški - moterys normaliai apsirengusios, o su skarom apsimuturiavusių, tai daugiau Prancūzijoj ar Vokietijoj sutiksi, negu čia. Ledų pardavėjas smagius triukus rodo. Linksma, gražu, skanu, labai patiko.

Toliau važiuojame į Hilarion pilį, bet į vidų eiti neturime laiko, todėl tik trumpai pasigrožime griuvėsiais iš tolo.
Beje, skaitėme istoriją apie ją, kad pilies statybas prižiūrėjo pati kilminga šeimininkė, kuri, pasibaigus darbams, visus stačiusius meistrus pro langą numetė į bedugnę, o po to, tą pilį apleido, nes ją domino tik pats statybų procesas.
Daug laiko sugaištam kelio paieškom, nes ženklinimas prastas, pavadinimai nuo kiprietiškų skiriasi, bandom su išmaniuoju, bet dažnai jis mus paveda. Pagaliau randam kelią į Belapais vienuolyną, perkam bilietą ir pasivaikštom po labai romantiškus griuvėsius, nuo kurių atsiveria graži panorama, apžiūrim bažnyčią.

Tada vykstame į sostinę, kuri čia vadinasi - Lefkosija.
Užsukam į spalvingą rytietišką turgų, apsilankome įspūdingame Büyük Han, kuriame kažkada buvo Osmanų imperijos pirklių namai (karavansarajus).

Pasivaikštome po senamiestį ir prisėdame pagaliau pavalgyti. Užsisakome turkiškų kebabų ir Efeso alaus, kurie kainavo tik 5 eurus už abu.
Smagiai aptarnauja, judrioje gatvelėje veiksmas vyksta, vyrai triukšmingai žaidžia nardais, vaikai ruošiasi helovinui, dar iš minaretų pasigirsta kvietimas maldai, kas mums su vyru, kaip nebuvusiems jokioj musulmoniškoj šaly, irgi naujiena, bet nematėme, kad nors vienas pultų ant kelių melstis - labai jau europietiški tie turkai ten, bet ir gerai :)

Kadangi jau visai vakaras, supratome, kad kiprietiškos sostinės dalies nebepamatysime, nes miestas didžiulis, eismas intensyvus, o dar tas vairavimas - malonumas menkas, be to, iki namų vos ne 300 km liko, nes grįšime šiek tiek aplink, bet autostradomis.

Sekančią dieną važiuojame į visų keliautojų labai giriamus Trodo kalnus, bei patį įspūdingiausią ir lankomiausią Kykos vienuolyną.
Pakeliui užsukame į netoliese esantį Polis miestelį tam, kad kelionių agentūroje prisiregistruoti bilietus skrydžiui namo. Mus aptarnauja arogantiška ponia, kurią mes labai sutrukdėme, nes privertėme dirbti ir ,,nuplėšia" nuo mūsų už šią paslaugą 20 eurų, nors Kretoje už tą patį mokėjome 10. Dar atspausdina kreivus bilietus, be viršutinės dalies ir net nesiruošia perdaryt, sako čia svarbiausia dalis yra. Nenorime gadinti nervų ir gaišti laiko, todėl sumokame ir išvažiuojame.
Kai tokia dienos pradžia, tai nieko nuostabaus, kad nesiseka ir toliau. Prieš išvažiuojant vyras pasitikslina, kiek reikės šiandien važiuoti ir nutaria, kad kuro dar pakankamai ir nėra ko serpantinais tampyti to svorio, tačiau pravažiavus apie 30 km, užsidega kuro limito lemputė. Šiaip taip sustabdom priekyje važiuojančius draugus, nes kelias toks, jog į veidrodėlius nėra kada žiūrėti ir sprendžiam ką daryt, nors kiek beskaičiuojam, nesuprantam, kodėl tas benzinas baigėsi. Pagooglinam, pasirodo, bakas ne 60, o tik 45 l. talpos, be to spidometras atstumus rodo myliom, nors kelių ženklai kilometrais, o ir kuro rodyklė gal stringa. Aš siūlau grįžti ir užsipilti kuro, nes koks šansas, kad kalnuose, kur vos kelias mašinas sutikome, bus benzino kolonėlė, bet visgi nutariame rizikuoti. Pakelės užeigoje stojam ir klausiam: kur gauti kuro, sako už 30 km. Kadangi jau tas pats, ar į vieną pusę ar į kitą, važiuojame į Kykos vienuolyną.
Kad ir nervinuosi, bet negaliu nesigrožėti vaizdais, nes kalnai nuostabūs.

Nors ir nelabai mėgstu tuos labiausiai lankomus objektus, be to, atrodo jau Kretoje tų vienuolynų nemažai matėme, bet tikrai verta šitą aplankyti. Na, vienuolynas, tai kaip vienuolynas, bet įėjus į bažnyčią maloniai nustembam, nes nieko panašaus nematėme. Fotografuoti negalima, bet buvau skaičiusi, kad ten niekam nuotraukos nesigauna. Vien dėl sportinio intereso pabandžiau ir spėkit ar gavosi? Ne. Apsižvalgau ir matau, kad mūsiškiai kažkur sulindo ir ilgam dingo. Šalia bažnyčios yra patalpa, kurioje puošniose auksu-sidabru tviskančiose skrynelėse sudėtos balzamuotos šventųjų kūno dalys : rankos, žandikauliai, dar kažkas. Mes visai be amo, nesuprantam ką tai reiškia - ir šiurpu ir įdomu.
Visa tai ir vienuolyną galima apžiūrėti nemokamai, o į šalia esantį muziejų, jau reikia bilieto. Pavartę muziejaus lankstinuką mes nutariam, kad po to ką čia pamatėme, jau jokie muziejaus eksponatai nenustebins, o mūsų vaikui tai paliko didžiausią įspūdį per visą kelionę. Apžiūrėję vienuolyną, dar kartą užeinam į bažnyčią, kad tas nuostabus auksu tviskančio altoriaus vaizdas išliktų atmintyje kuo ilgiau.

Nors sekantys keliolika km buvo pilni nerimo, tačiau tikslą mes pasiekėme ir dar nė viena benzino kolonėlė nėra sulaukusi tiek džiaugsmingų ovacijų. Kadangi ir pats miestelis Pedoulo pasirodė simpatiškas, tai išlipome šiek tiek pasivaikščioti.
Beieškodami tose siaurose gatvelėse kur palikti mašinas, netyčia, visai neišvaizdžiame skersgatvyje, aptikome įdomią XV a. Archangelo Michaelio bažnytėlę, kuri nepaisant savo kuklios trobelės išorės, viduje slėpė gerai išsilaikiusias ant visų sienų ir lubų nutapytas freskas. Pasirodo, tai vienas iš trijų Kipro Kultūrinio paveldo objektų ir tokių bažnytėlių Trodo kalnuose ne viena.

Toliau aptinkame labai gražų vyno ūkį, kuriame kelios kartos užsiima vyndaryste, degustuojame, tik kad kainos nemažos, todėl apsiperkame tik simboliškai. Ten ragaujame tik Kipre gaminamo saldaus raudono vyno - Commandaria. Manoma, jog tai seniausias vynas pasaulyje, pradėtas gaminti prieš 2000 m. Panašus į portugališką portveiną arba ispanišką cheresą – saldus ir stiprus, bet parduotuvėje net 6 eurais pigesnis.

Sekantis miestelis - Omodos, apibūdinamas kaip vienas iš gražiausių tradicinių Kipro miestelių. Jame yra vienuolynas, simpatiška senamiesčio aikštė - na gal būtų ir gražus, bet taip užpildytas turistų ir jiems skirtos visokios prekybos, degustacijų, lauko kavinių, kad nelieka jokio autentiškumo ir žavesio.

Bet užtat maistas čia buvo nuostabus - ragaujame nacionalinio Kipro patiekalo Kleftiko. Dabar - tai aviena arba ožkiena, labai ilgai troškinta folijoje pečiuje, tačiau jo istorija yra visai smagi ir su kriminaliniu prieskoniu :) Pasirodo patiekalo pavadinimas kilęs nuo žodžio vogti ir tai buvo patiekalas, kurį piemenys paruošdavo iš svetimos ,,priklydusios " ožkos, kurią kepdavo duobėje apdėtą akmenimis, ant viršaus kūrenant laužą. Jie tiesiog sėdėdavo prie ugnies, o mėsytė kepdavo niekam apie tai nežinant. Tarp kitko, patiekalas visai neišvaizdus, bet neapsakomai skanus, net ir man, nors aš vienintelė vengiau avienos, nes nepernešu jos kvapo. Užeigos savininkai dar pavaišino graikų ir kipriečių nacionaliniu patiekalu - dolma, kurie buvo panašūs į mažyčius balandėlius, tik ne su kopūsto, o vynuogių lapais.
Dar nusiperkame lauktuvėms tradicinių kiprietiškų saldumynų - štai tokių ,,dešrelių" iš vynuogių, granatų sulčių, su migdolų įdaru ir grįžtame namo.

Trečią dieną vykdome visos kelionės norą - paeiti pagaliau tarpeklio dugnu, o ne vien grožėtis jais iš viršaus. Apsirengiame ką turime tinkamiausio tokiam žygiui ir važiuojam į Avakas tarpeklį. Pakeliui pravažiuojame bananų giraitę, nes tik šioje salos pusėje užtenka drėgmės jiems augti.

O tarpeklis žymus tuo, kad vienoje jo vietoje yra įstrigęs nemažas akmuo, kuris tikrai įspūdingai atrodo, tik nežinojome kiek iki jo teks eiti ir ar išvis įmanoma bus jį pasiekti, nes juk ne vasara ir tarpeklio dugne po lietaus telkšos vanduo.
Pakeliui sutinkame grupę užsieniečių su vedliu ir paklausiame ar toli iki to akmens, sako apie 1,5 km, bet pažiūrėjęs į mūsų sportbačius patarė toliau negu planuojame neiti.
Na, iš tiesų ir tą kilometrą slinkome kaip vėžliai, nes akmenys išlindę iš vandens labai slidūs, tik ką po lietaus, bet tarpeklio vaizdai tokie įspūdingi, kad būtumėm ėję, net jei vandeniu turėtumėme bristi. Už akmens, tarpeklis tęsiasi dar kelis km, bet praėjimas tikrai labai sudėtingas, vien slidūs nemaži rieduliai ir be kalnų batų rizikinga.
Labai patiko, gaila, kad Kretoje Aradenos tarpekliu dėl lietaus nepavyko to padaryti.
Sekantis kelionės tikslas - Afroditės gimimo vieta - Petra tou Romiou, tik, kad ten mes norėtumėme atsidurti, po pietų, kada žadėjo išlįsti saulutė, nes legendos byloja, jog turi ta vieta stebuklingų galių ir besimaudantys ten, ne vieneriais metais atjaunėja :)
Pakeliui pasigrožime Capo Drepano vaizdais,

trumpam sustojame Coral Bay paplūdimy, kuriame peri jūros vėžliai, nors pamačius tipinį pliažą, sunku tuo patikėti.

Pamatę gražią bažnyčią sustojame Empa miestelyje, kuriame pasigrožime senąja ir naująja architektūra,
nematytais augalais, kurių sėklų dėžutės taip kvepia cinamonu, kad jei nežinočiau, jog cinamonas yra medžio žievė, tai galvočiau, kad tai jis.
Ir šiaip, Kipre labai daug nematytų augalų. Parduotuvėje aptikom nepažįstamų vaisių, kurie taip skaniai kvepėjo, kad nesusilaikėm ir nusipirkom, nors net nežinojom kaip juos valgyti - ar reikia lupti, ar sėklos valgomos, bet buvo įdomu. O namie sužinojau, kad tai buvo guava, turinti daugybę vitaminų ir kitokių naudingų dalykų, bet sakyčiau, kad kvapas geresnis nei skonis.

Tačiau, nors ir džiugino akį pakelėje daugybė mandarinų, greipfrutų, netgi didžiulių, šakas iki žemės nusvėrusių pomelo, tačiau Kipras, visgi yra granatmedžių sala - tiek daug dar neteko matyti. Jei dauguma vaismedžių augo privačiuose soduose, tai granatų galėjai prisiskinti daug kur pakelėse.

Booking.coms
storyLazyload();