CITRINŲ ŽEMĖ: AMALFI PAKRANTĖ, KAPRIS, ISKIJA, NEAPOLIS

       Parduotuvėje nusipirkome šalto alučio, lauko kavinėje – porciją mažų traškių žuveliokų (7 Eur) ir vienoje iš aikščių skaniai pasėdėjome ant suoliuko. Gurkšnojome ir stebėjome aplinką: truputį nervino valkatos, kurie prašė pinigų ir kabinėjosi prie praeivių. O šiaip atmosfera super. Trynėmės charakteringomis gatvelėmis, vienos picerijos darbuotoja taip primygtinai kvietė užeiti pavalgyti, kad griebė mano ranką ir tiesiogine prasme ėmė tempti vidun. Nebloga taktika – jei valgytojai patys neužeina, reikia juos tiesiog įsitempti pas save. Perėjome ir Via San Gregorio Armeno gatve, kuri garsi savo prakartėlėmis, suvenyrais, žymių žmonių skulptūrėlėmis ir Pantalone, Arlecchino ir Pulcinella atvaizdais.

 562

Norėjome apžiūrėti Šv. Severo koplyčią Museo Cappella Sansevero, bet į ją eilė buvo kaip prie duonos karo metais, todėl nusprendėme tai padaryti kitą rytą. Vietiniai vaikėzai irgi savotiškai linksminasi: eidamas gatve pajutau deginantį skausmą kaklo srityje, galvojau, kad koks parazitas įgėlė. Bet viskas kur kas paprasčiau – tiesiog išdykėliai pro kažkurio buto langą šaudė su laidynėmis į turistus. Gerai, kad į akį porcijos negavau. Kažkaip nesupykau, nes prisiminiau save vaikystėje. Aikštėje prie Neapolio katedros Duomo vyko koncertas,640 642dainavo reperiai, Ne, gal tiksliau repavo reperiai. Vietinė policija tikrino visus, kurie norėjo pro šalį praeiti. Net jei nesiruoši koncerto klausyti, o tik eini gatve, visvien tikrino tašes. Pas mus buvo vandens buteliukai. Tai liepė nusukti dangtelį ir jiems atiduoti – su atsuktu buteliuku galima eiti. Bandžiau išsiaiškinti, prie ko čia tas kamštelis, bet atsakymo nesulaukiau. Tuomet pareiškėme policajams, kad mes apsisukame ir einame atgalios ir neduosime jums jokių kamštelių. Apėjome gatvę iš kitos pusės, kur stovėjo kiti policajai, bet mes jau buvome pasiruošę – nusukome kamštelius, įsidėjome į kišenę, o tvarkos sergėtojams parodėme, kad einame jau su neužsuktais buteliukais. Praleido be problemų. Taip ir nesupratau tų reikalų su kamšteliais...Beje, itališkas repas skambėjo nelabai patraukliai. Klaidžiojome gatvėmis, stebėjome besilinksminančius vietinius jaunus žmones ir mėgavomės atmosfera, kol pajutome totalų nuovargį. Juk mes visą dieną ant kojų. Pamėgtoje ledainėje susileidome po porciją ledų ir nuvarėme į viešbutį.

       Ryte 8.30 val. jau stovėjome eilėje prie bilietų kasos į Šv. Severo koplyčią Museo Cappella Sansevero (8 Eur 1 bilietas). Ji atsidaro 9.00 val, bet prieš pusvalandį jau buvo nemažai norinčių ten patekti. Muziejus yra tikra istorinio Neapolio centro širdis. Sansevero koplyčią XVI a. pabaigoje pastatė septintasis Sansevero princas Raimondo di Sangro. Princas norėjo pastatyti šeimyninį mauzoliejų, kuris tuo pačiu būtų ir savotiška šventovė, skirta pabrėžti jo įvairialypę asmenybę, kurioje tilpo ir menų globėjas, išradėjas, rašytojas, leidėjas, alchemikas ir net masonų Didysis Magistras. Jam puikiai pavyko, ne veltui ši vieta sutraukia tiek daug lankytojų. Koplyčios vidus kaip iš paralelinio pasaulio: puikūs marmuro meno kūriniai, Sansevero princų monumentai, skulptūros tokiais pavadinimais, kaip kuklumas, nusivylimas, nuoširdumas, savitvarda, išsilavinimas, dieviškoji meilė ir pan. Aišku, viską vainikuoja Cristo Velato – Kristaus po šydu skulptūra. Gulintis negyvas Jėzus uždengtas skraiste (šydu). Ir pagrindinis dalykas, patraukiantis smalsuolių dėmesį yra ne pats Jėzus, bet būtent ta marmurinė skraistė, kuri atrodo kaip tikra. Niekas nesugeba paaiškinti (nei skulptoriai, nei architektai, nei mokslininkai), kaip galima buvo iš marmuro iškalti taip tikroviškai atrodančią skraistę. Mistika. O dar sako, stebuklų nebūna... Dar ir kaip būna. Koplyčia yra privati nuosavybė, joje filmuoti ir fotografuoti draudžiama. Keistai ir bauginančiai atrodė ir ten saugomos Macchine Anatomiche – vyro ir moters griaučiai, kuriuos apraizgiusi pilnai išlikusi kraujotakos sistema. Neabejotinai, čia ranką buvo prikišęs Raimondo di Sangro su savo alcheminiais eksperimentais arba burtais.

       Iš Sansevero patraukėme Plebiscito aukštės link. Piazza del Plebiscito graži, bet vyko koncertas ir aikštė buvo apstatyta tvoromis, scena ir dekoracijomis. Visa tai gadino vaizdą. Užsukome į kavinę Gran Caffe Gambrinus, bet ji pasirodė grynai turistinė, tiesiog gerai išreklamuota brangi užeiga. Žymiai labiau patiko prie aikštės esanti Basilica Reale Pontificia San Francesco da Paola. 721Vidus įspūdingas, o bažnyčios kupolas itin originalus. 724Kadangi buvome netoliese, tai  nupėdinome iki pilies Castel dell’Ovo. 715Įėjimas nemokamas, bet ten nieko įdomaus ir nebuvo. Neverta dėmesio pilis. Nusprendėme tiesiog pasivaikščioti Neapolio gatvelėmis, bandėme pasiklysti, bet nepavyko. Sekmadienį miestas pilnas žmonių, vietiniai šeimomis traukia valgyti tradicinių sekmadienio pietų. Dažniausiai tai būna ragu. Populiariose vietose staliuką reikia užsisakyti net iš vakaro, kitaip liksi be maisto. Kavinukėje pasimėgavome baba su kava, žmona suvalgė pyragaitį zapalla. Paskui gatvėje nusipirkome mažų keptų žuvyčių, pasėdėjome, mintimis atsisveikinome su Neapoliu ir grįžome į viešbutį, kuriame buvome palikę saugojimui kuprinę. Šalia prieplaukos Molo Beverello pagrindinio pastato sėdome į autobusą Alibus, kuris mus už 5 Eur per 20 min. nuvežė į oro uostą.

       Nors praėjo tik savaitė, bet ji pasirodė be galo ilga. Aš žinau kodėl – ogi todėl, kad buvo labai intensyvi, turininga ir įdomi. Nesvarbu, kad nuo kojų nusivarėme konkrečiai, bet užtai mintis ir vidų užpildė neišdildomų įspūdžių lavina. Kampanijos regionas mano „atminties kortelėje“ tvirtai užėmė lyderio pozicijas ir išliks visam laikui, niekas jos neištrins...Niekada...Jokių abejonių. Bet pas mane neužpildytos vietos dar sočiai, todėl sakau Arrivederci, Italija ir Ci vediamo!!!

Booking.coms
storyLazyload();