CITRINŲ ŽEMĖ: AMALFI PAKRANTĖ, KAPRIS, ISKIJA, NEAPOLIS

       Jautėmės taip gerai, kad į viešbutį nusprendėme grįžti pėsčiomis taku palei jūrą. Nusipirkome alučio, skaniai atsigėrėme ir neskubėdami nupėdinome į Forio. Pusė valandos kelio su vaizdu į jūrą nuteikė romantiškai. Pasiekę Forio tiesiu taikymu nuėjome į restoraną „La Tinaia“ ir užsisakėme po porciją firminio salos patiekalo – Iskijos triušio su bulvėmis. Pasakysiu tiesiai šviesiai: tokio skanaus valgio jau senokai neteko ragauti, akys merkėsi iš malonumo, o pilvas sakė „dar, noriu dar“...Super vakarienė dviems su alumi kainavo 30 Eur. Sotūs ir laimingi centrinėje gatvėje dar paklausėme gatvių muzikantų koncertų, nusipirkome vietinio citrinų likerio limoncello ir, užsisaldinę juo gyvenimėlį, nuėjome miegoti.

       7.00 val. ryte jau sėdėjome CS autobuse iš Forio važiuojančio į Sant‘Angelo kaimelį. Išlipome stotelėje Cava Grado. Oras puikus, visi turistai dar miega, todėl Sant‘Angelo pasirodė visame savo gražume. 491Kaimelis nedidelis, simpatiškas, turi uolą, kurią su krantu jungia molas. 503Visas transportas čia išskirtinai ekologiškas - tik mažyčiai elektrokarai tyliai zuja aukštyn-žemyn. 500Nedidelis pliažas, rami jūra, daug jachtų ir katerių. Pasėdėjome prieplaukoje ant suoliuko, pasigrožėjome baltais ir žaismingų spalvų namukais, mėgavomės idiliška tyla ir ramybe. 499Dar valandėlė – ir pulkai turistų užplūs šį gražų Iskijos kampelį. Pasivaikščiojome po baltų vilų kvartalą, užsukome į vietines kapinaites, kurios nustebino tuo, kad iki kiekvieno kapo buvo atvestas elektros įvadas ir žybsėjo ne tikros, o elektrinės žvakutės.

       Atsisveikinom su vis dar nepabudusiu Sant‘Angelo, sėdome į autobusą CD ir nuvažiavome į už kelių kilometrų esančią Sorgeto įlanką. Kuo ji garsi? O gi tuo, kad čia į jūrą įteka tos natūralios karštos versmės (Sorgenti Termali di Sorgeto), kurių teikiamais malonumais vakar mėgavomės terminiame parke „Poseidon“. Tik čia tai galima daryti visiškai nemokamai! Jei nežinote, kur išlipti, tai autobuso vairuotojas mielai išleis ties posūkiu į Sorgeto. Užtenka tik paprašyti. Kaip jau minėjau, jei terminiam parkui gaila išleisti tuos 30 Eur, tai įlanka yra puiki nemokama alternatyva. Tik perspėju, kad autobusas neveža iki pačio Sorgeto, nuo pagrindinio kelio reikia eiti 20 min. pėsčiomis arba važiuoti taxi. Tai dar ne viskas, pasiekus įlanką, nuo stačios uolos iki jūros tenka leistis žemyn apie 250 laiptų. Jūroje styro lentelės su įspėjančiais užrašais apie tai, kad vandens temperatūra gali siekti 90° C. Mes į vandenį įbridome, bet tokios temperatūros ten tikrai nebuvo, nes karštas vanduo maišosi su vėsiu jūros vandeniu ir gaunasi toks šiltas vandenukas. 510Bet kokiu atveju, tai yra gera atrakcija: įbrendi, atsisėdi ir jauti, kaip karštos versmės tave apgaubia, bet jūros bangos tuoj pat temperatūrą sušvelnina. Smagumėlis! Vietos ten nėra daug, vienu metu procedūromis gal mėgautis tik keletas žmonių. 514Apsirengėme, susikaupėme ir pajudėjome atgalios. Susikaupti tikrai reikėjo, nes visą tą kelią, kurį smagiai įveikėme leisdamiesi žemyn, dabar reikėjo pakartoti atvirkštine tvarka. Kol pasiekėme autobuso stotelę, prakaitas žliaugte žliaugė, užpylė net mano akinius. Sėkmingai grįžome su CD į Forio, viešbutyje dar spėjome papusryčiauti, išsiregistravome iš „Ring Hostel“ ir vėl šokome į autobusą, tik jau su visa manta. Išlipome prie botanikos sodo La Mortella (Giardini la Mortella), nupėdinome su sunkia kuprine iki įėjimo, bet sodas, pasirodo, veikia ne kasdien, o tik II, IV, VI ir VII. Spėkite kokia šiandien diena? Ogi penktadienis... Daug ir negražiai keikiausi, kol apsiraminau. Kaip taip neapsižiūrėjau? Paspoksojome į gražias nuotraukas prie sodo vartų, padūsavome, kad visų tų grožybių nepamatysime ir apsisukome atgal link autobuso stotelės. Tiesa, dar bandėme sodo darbuotoją prikalbinti, kad įleistų mus vidun, bet jis kategoriškai atsisakė. Netektį kompensavo pakeliui aptikta įspūdinga apžvalgos aikštelė Belvedere Di Zaro. 516Vaizdas nuo jos atsiveria klasiškas, matosi visa pakrantė su pliažais, kalnais ir Soccorso bažnyčia tolumoje. Iki soties pasimėgavome panorama, suvalgėme sumuštinių, atsigėrėme alaus ir grįžome į stotelę, iš kurios autobusas mus nuvežė į Ischia Porto. Autobusuose Iskijoje ramiai nepavažinėsi, ypač kai mokiniai grįžta iš pamokų: jie sukelia tokį triukšmą, taip garsiai kalba, rėkia, ginčijasi, kad išūžia visas ausis ir smegenis. Labiausiai patiko tokia situacija autobuse: pro priekines duris įlipo bilietų kontrolė ir garsiai skelbia: pateikite savo bilietus. Niekas nereaguoja. Absoliučiai. Tas dar garsiau rėkia „bilietus“, „siųskite juos man į priekį, aš patikrinsiu ir atsiųsiu atgal“. Jokios reakcijos, pora mokinių gal pradėjo raustis kuprinėse ir ieškoti bilietų, o pilnas autobusas keleivių net dėmesio nekreipia į raginimus. Mes irgi tame tarpe. Kontrolierius pasiblaškė, pasiblaškė, pamatė, kad šūdas gaunasi ir sekančioje stotelėje išsivyniojo lauk.

       Ischia Porto nusipirkome kelto bilietus į Neapolį (19,4 Eur 1 asmeniui) ir išplaukėme į žemyninę Italiją. Plaukti patiko, nes galima buvo sėdėti atvirame viršutiniame denyje ir 45 min. mėgautis nuostabiais vaizdais į salas, pakrantę ir jūrą. Vėjas maloniai gaivino, saulė glostė veidą...Puikumėlis.520 Prisišvartavome prieplaukoje Molo Beverello ir pėsčiomis nuėjome iki savo viešbučio, kuris pasirodė esantis super geroje vietoje – nuo jo ir istorinis centras, ir prieplaukos ranka pasiekiamos. Neprašoviau su viešbučiu „Neapolitan Trips Hostel & Bar“. Dvi naktys dviems žmonėms kainavo 95,4 Eur. Sumetėme daiktus į kambarį ir tiesiu taikymu šokome į trasą. Iš karto gatvėje Via Toledo netoli metro „Toledo“ užsukome į ledainę „Mennella Il Gelato“. Čia parduodami nerealaus skonio ledai. Didžiulė porcija kainuoja 2,5 Eur. Galiu drąsiai teigti, kad tokius skanius ledus valgiau antrą kartą gyvenime (pirmas kartas buvo Damasko turguje). Visapusiška neginčijama palaima, praktiškai nirvana, nemaniau, kad ledų laižymas gali suteikti tiek pat malonumo, kaip ir nuogos moters kūno laižymas... Juokauju.

       Po Neapolio istorinį centrą geriausia vaikščioti pėstute. Nereikia jokių metro ar autobusų, nes pėsčiomis viskas yra labai nesunkiai pasiekiama. Iš pradžių nusprendėme apžvelgti Neapolį iš viršaus. Tam tikslui geriausiai tinka ant Vomero kalvos esanti pilis Castel Sant'Elmo. Patogiausia iki jos nusigauti funikulieriaus pagalba. Įdomiausia dalis buvo, kai mes iki funikulieriaus Montesanto ėjome klaidžiomis miesto gatvelėmis. Pavadinome tą tipinį neapolietišką kvartalą „bangladešu“: daugiabučiai sustatyti itin arti vienas kito, tarpai tarp jų tokie siauri, kad puikiai supranti, jog apatinių aukštų gyventojai niekada nemato dienos šviesos. 

Booking.coms
storyLazyload();