CITRINŲ ŽEMĖ: AMALFI PAKRANTĖ, KAPRIS, ISKIJA, NEAPOLIS

       Kitos dienos ryte 8.30 val. jau buvome Sorrento uoste Marina Piccola, kur nusipirkome kelto bilietus į Kapri salą (19,5 Eur 1 asmeniui). Nors atėjome 15 min. iki išvykimo, keltas jau buvo pilnutėlis. Kiek yra norinčių plaukti, tiek ir kemša į laivą, o jei nėra vietų, tai plauki stovėdamas. Mes radome 2 puikias vietas antrame aukšte prie lango. Jos buvo neužimtos todėl, kad buvo šlapios. Kėdės plastikinės, visi tiesiog tingėjo jas nusausinti. Mes paprastuoju būdu su servetėlėmis nusivalėme kėdes ir patogiai jose įsitaisėme. Jei norite grožėtis pakrantės vaizdais, rinkitės vietas kairėje kelto pusėje. Transferis ilgai neužtruko, po 30 min. mes prisišvartavome pagrindiniame Kapri salos uoste Marina Grande. Išlipome į krantą ir tiesiu taikymu nužingsniavome į bilietų kasas, kur nusipirkome 1 val. trukmės apžvalginę ekskursiją laivu aplink salą (18 Eur 1 asmeniui). Krante pabuvome tik kokį pusvalanduką, nes sėdome į laivelį ir pradėjome pažintį su salos įdomybėmis. Vietinis personalas italų ir anglų kalbomis sakydavo komentarus apie objektus, kuriuos praplaukdavome. 161Nuo Marina Grande praplaukėme pro Villa Jovis (Tiberijaus vila), Grotta Bianca, į kurią laivas įplaukė, kiek leido jo gabaritai,185 paskui Arco Naturale, kuri iš apačios atrodo nedidelė, tačiau iš tiesų taip nėra. Tuo įsitikinome vakare iki jos nuėję pėsčiomis. Smagu buvo plaukti pro salos simbolį - tris jūroje styrančias uolas Faraglioni, kurių viena yra su arka, vadinama meilės arka. 220Laivelis praplaukė per pačią arką. 223Gidas pasakė, kad plaukiant po arka, reikia pasibučiuoti ir tuomet garantuotai meilė ir bendras gyvenimas truks amžinai...Prieš atliekant šį veiksmą, gidas patarė gerai pagalvoti. Aš negalvojau ir užtikrintai pabučiavau savo žmonelę. Tai dabar jau, reiškia, mes būsime neišskiriami. Praplaukėme pro Marina Piccola – tai buvo pirmasis salos uostas, šalia jo yra ir pliažiukas. 231Šiaip su pliažais saloje situacija prasta, nes jų tik keletas ir tėra. Nuo jūros matėsi ir legendinė gatvė Via Krupp, jungianti Augusto sodus (Giardini di Augusto) su Marina Piccola. Gaila, kad ji uždaryta dėl prastos būklės ir turistams ja vaikščioti neleidžiama saugumo sumetimais. Priplaukėme Grotta Verde ir čia mūsų kelionė aplink salą baigėsi, nes pakilo vėjas, jūra ėmė stipriai banguoti, todėl apsisukome ir tuo pačiu maršrutu grįžome į uostą. Liko nepamatytas švyturys prie Punta Carena bei žymioji Grotta Azzurra, kurią apžiūrėti galima tik esant ramiai jūrai. Gidas parodė didingai uolos viršūnėje stūksančią buvusio diktatoriaus Benito Musolinio vilą bei dizaineriui Armani priklausančią vilą. Super pasiplaukiojimas, krūva įspūdžių bei gerų emocijų.207

       Krante įsitaisėme pajūryje ir papusryčiavome savo pasidarytais sumuštiniais. Tai verta daryti, nes tokius pačius sumuštinius mačiau pirkti vietiniame bare po 6 Eur. Bilietų kioske nusipirkome vienkartinių autobuso bilietėlių (2 Eur 1 bilietas), perkant pas vairuotoją kaina 2,5 Eur. Vietiniai autobusai tokie mažyčiai su keliomis sėdimomis vietomis, labiau pavadinčiau juos „mikruškėmis“, pritaikytomis važiuoti stovint. Per 15 min. vingiuotu siauru keliu užkilome į Anacapri, kur nesunkiai radome savo viešbutuką „Capri Dreaming“. Nakvynė dviems su pusryčiais  kainavo 85,5 Eur. Viešbučio šeimininkas italas nekalbėjo jokia kita kalba, tik italų. Gerai, kad pas jį dirbo itališkai kalbanti ukrainietė, tai reikalus sutvarkėme rusų k. Keista, kaip galima būti viešbučio savininku, priimti užsieniečius ir nemokėti jokios kitos kalbos? Pasirodo, galima. Diedukas pasitaikė linksmas, čiauškėjo itališkai be perstojo, pasakojo, ką mums saloje reiktų aplankyti. Paskui paprašė pasų, tai kai davėme asmens tapatybės korteles, jis labai stebėjosi, kad Lietuva yra ES narė ir vis bandė išsiaiškinti, ar mums tikrai nereikia pasų. Vėl gi, žmogus, turintis viešbutį, nežino tokių elementarių dalykų, kokios šalys priklauso ES. Trūksta žodžių. Tiek to, nesvarbu. Kambarys buvo liuksusinis, su atskiru įėjimu iš gatvės, gyvenimo sąlygos išskirtinės. Numetėme daiktus į kambario kampą ir tiesiu taikymu išvažiavome su autiku atgal į žemutinę salos dalį Capri. Taip, visą dieną nusprendėme skirti Capri tyrinėjimui, o Anacapri paliksime rytojui. Centrinėje aikštėje Piazzetta, Piazza Umberto I, kadaise buvusioje maisto turgavietėje, mes neužsilaikėme, nes turistų šioje istorinėje miesto dalyje – nors tvenkinį tvenk. Minios žmonių. Atrodo, kad visi tik ten ir trinasi, kad kitų vietų saloje nėra, tik ši vienintelė. Mes pajudėjome į Villa Lysis. Kuo labiau tolome nuo centro, tuo laisviau darėsi kvėpuoti, ta prasme, klajojančių turistų mažėjo geometrine progresija. Pėdinome siauromis gatvelėmis vilos link ir grožėjomės aplinkiniais vaizdais. Tos gatvelės tokios siauros, kad net su mažu automobiliu niekaip nepravažiuosi. Todėl pirmyn atgal tyliai zuja mini mašinytės, varomos akumuliatoriais. Toks įspūdis, kad jos pagal specialų užsakymą pagamintos būtent tokiam gatvių pločiui. Darbininkai su jomis važinėja, viešbučių personalas turistų lagaminus gabena tokiu būdu ir patys vietiniai gyventojai į parduotuvę apsipirkti varo su tomis „žaislinėmis“ transporto priemonėmis. Kiekvienas namas turi savo pavadinimą, užrašytą gražioje keramikinėje lentelėje. 251Valdos aptvertos aukšta tvora, vartai užrakinti, į jokį kiemą nepateksi. Mes vis pro vartų groteles žiūrinėjome į kiemus ir bandėme susidaryti nuomonę apie vieną ar kitą vilą. Vienoje iš tokių vilų matėme augančius kivius – dar neteko matyti natūraliai augančių šių vaisių. Jų kekės buvo sunkios, o patys vaisiai tokie gražūs, kaip iš katalogo. 252Susidariau nuomonę, kad vietiniai gyventojai tokie agrarai, nes visur kiemuose yra daržai su morkytėmis, visokiomis daržovėmis, vaisių daug. Jie, kaip ir lietuviai, mėgsta valgyti savo pačių užsiaugintą ekologišką maistą. Kelias iki Villa Lysis tikrai neprailgo, juolab parduotuvėje nusipirkome šalto alučio ir godžiai atsigėrėme sėdėdami ant suoliuko. Už įėjimą į Villa Lysis susimokėjome po 2 eur. 

Booking.coms
storyLazyload();